Mantas Adomėnas parašė ne paprastą detektyvą – ar, tiksliau, šnipų romaną (tačiau ar kas nors, bent iš tolo pažįstantis Mantą Adomėną, būtų iš jo tikėjęsis paprasto?). Tai didžiulis, erdvus, daugialypis ir daugiasluoksnis pasaulis, kuriame esama visko – žvalgybos darbo kasdienybės, jaunuolio dvasinio, emocinio bei intelektualinio brendimo ir disidentinio sovietų laikų Vilniaus istorijų, rusiškos provincijos vaizdų, svetimšališkų patiekalų bei vynų pavadinimų, nesenų Lietuvos įvykių analizės, istorijos eigos alternatyvų svarstymo, angelų ir citatų įvairiomis kalbomis. Ir visa tai sėkmingai susilieja į vieningą, labai individualų pasakojimą.
Kadangi nerašytos tokio žanro romanų aptarimų taisyklės neleidžia atskleisti siužeto smulkmenų, štai trumpa veiksmo užuomazga: pagrindinis (vienas iš dviejų pagrindinių) romano herojus Tomas Narvydas, Lietuvos žvalgybos darbuotojas, tiriantis labai nepaprastas bylas, atvyksta į Rusijos miestą Nižnedvinską išsiaiškinti savo bendradarbio, mokytojo ir draugo Leono, žūties aplinkybių. Toliau siužetas romano veiksmą varo į priekį ne tiesiai ir akivaizdžiai, kaip garvežys traukinį, o su laiko ir erdvės vingiais ir kilpomis; panašiai sugena į daiktą po lauką išsklidusias avis energingas aviganis, kad visa banda sklandžiai praeitų pro siaurus vartus. (Iš tiesų tai įmantrus būdas pasakyti, kad skaityti įdomu būtų jau vien dėl siužeto bei tikslių, autentiškų detalių.)
Tačiau yra dar ir pats herojus. Tomą Narvydą bene tiksliausia bus pavadinti modernios Lietuvos valstybės piliečiu. Vaikystėje formuotas dviejų iš pažiūros priešiškų, bet tikrovėje glaudžiai persipynusių, tuo metu jau beveik išnykusių kultūrų – tradicinio, gamtiško lietuviško kaimo ir europietiška dvasia persmelkto dvaro, – jaunystėje jis sąmoningai tęsia saviugdą įsitvirtindamas disidentiško sovietinių laikų Vilniaus intelektualinėje aplinkoje ir aktyviai joje veikdamas, o toliau jau sąmoningai eidamas tuomet dar tik numatytu keliu. Tai ne šiaip mąslus, reflektuojantis herojus – tokių turime nemažai. Tai herojus, kuris vertina mąstymą, formuoja jį ir gludina panašiai, kaip jo senelis gludino savo naudojamus įrankius, ir tai daro siekdamas to paties, kaip senelis, tikslo – prireikus kuo geriau tuo įrankiu pasinaudoti, aprėpiant viso pasaulio patirtis, nuo semantinės analizės principų iki paradoksalių Chestertono detektyvinių ištarų ar Micko Herrono ir Le Carré aprašytų pavargusių šnipų pasaulėžiūros sarkazmo. Tas romano vietas, kuriose autorius smulkiai aprašo šiuos procesus, nė kiek ne mažiau įdomu skaityti negu išsamius ir profesionalius žvalgybininko darbo aprašymus.
„Monetą ir labirintą“ vos ne vienodai pagrįstai galima vadinti ir Bildungsromanu, juolab kad ir pats autorius pamėtėja tokią mintį, ir detektyvu, kaip nurodo siužeto ypatumai. Rašydama kaip detektyvų mėgėja pasakyčiau, kad tai detektyvas pačia tikriausia šio žodžio prasme, tai yra pastanga įminti, išnarplioti ne tik konkrečių įvykių, bet ir bendresnių, istoriją kuriančių siužetų ir su jais susijusių asmenybių mįslę. Skaitant šį romaną nenumaldomai aiškėja, kad ko nors menkesnio nė neverta siekti. Ir dar neapleidžia gryniausias džiugesys dėl begalinės pasaulio įvairovės ir mūsų aštraus siekio bei gebėjimo ją pažinti, kad ir kokia kaina.
O dar juk bus ir antra dalis!