Religija, filosofija

Meilės esmė yra ne pozityvi „sielų bendrystė", kai mylintysis ir mylimasis virsta Tuo Pačiu, sunaikindami vienas kito kitybę, bet – priešingai – abipusis ir besąlygiškas kito asmens kitybės pripažinimas ir priėmimas. Kaip tik tokio santykio su Kitu nunykimą Byung-Chul Hanas vadina „Eroso agonija" ir sieja jį su Vakarų visuomenėje vykstančiais esminiais pokyčiais.

Filosofinių, kultūrologinių esė knyga „Eroso agonija" provokatyviai analizuoja šiuolaikybę. Hanas analizuoja Larso von Triero filmą „Melancholija", Wagnerio operą „Tristanu ir Izolda", populiarų erotinį romaną „Penkiasdešimt pilkų atspalvių", remiasi Foucault, Buberiu, Hegeliu, Baudrillardʼu, Flaubertʼu, Barthesʼu, Platonu. Autorius aptaria vėlyvajam kapitalizmui būdingą esminių skirtumų niveliaciją, analizuoja eroso politiką šiandieninėje „perdegimo visuomenėje".

Byung-Chul Han (gim. 1959) – korėjiečių kilmės Vokietijos filosofas, darbai išversti į 35 kalbas. Jis – vienas iš skaitomiausių šiuolaikinių filosofų, priklauso naujajai vokiečių mąstytojų kartai. Lietuviškai išversta autoriaus knyga „Nuovargio visuomenė". Jaunystėje atvykęs į Vokietiją, Freiburge ir Miunchene studijavo filosofiją, vokiečių literatūrą ir katalikų teologiją. Tapo Berlyno menų universiteto filosofijos ir kultūrologijos profesoriumi. Savo darbuose mąstytojas kritikuoja neoliberalizmą, demaskuoja šiuolaikinę „perdegimo" kultūrą, analizuoja technologijų poveikį žmonių santykiams.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/3ba8eaa5-7ccf-4a85-880e-d69e290cc120.html 

Suomių rašytojo J. P. Laitineno debiutinis romanas „Fiktyvus“ – nirtulingas filosofinis pasakojimas apie praradimus, jų neigimą ir troškimą matyti pasaulį tokį, koks norėtum, kad jis būtų.

Nuo akademinės bendruomenės atsiskyręs filosofas Henris Kvalija tiki pasiekęs esminį proveržį: jo sukurta fiktyvaus žmogaus teorija gali padėti atverti neaprėpiamas proto ir atminties galimybes. Tačiau netrukus jis įsitikins, kad darbas dar nebaigtas. Netikėtai sužinojęs, kad seniai prarasta mylimoji guli ligoninėje, Henris skuba jos aplankyti. Blaškydamasis po miestą filosofas patiria kraštutines fizines ir psichologines būsenas, o kartu patikrina savo teoriją praktiškai.

„Pakartojimas“ – unikali ir sunkiai nusakoma danų filosofo ir teologo Søreno Kierkegaard’o knyga. Pasirašyta Konstantino Konstancijaus slapyvardžiu, tai knyga-mintinis eksperimentas apie kartotės įmanomybę. Kad įsitikintų pasikartojimo galimybe, pagrindinis knygos herojus sumano atkartoti savo kelionę į Berlyną, o jame imtis lygiai tų pačių veiksmų, kuriuos atliko pirmojo vizito metu. Kad ir kaip stengtųsi tiksliai atkartoti, ką jau daręs, knygos herojui tenka nusivilti – pasikartojimas atrodo esąs neįmanomas. Nors knygos prielaida gali pasirodyti komiška, jos išvados turi gilių filosofinių pasekmių. Anot Gilles’io Deleuze’o, tik Kierkegaard’as ir Nietzsche pajėgė suformuluoti pilnavertes filosofines kartotės sampratas.

Vakarų visuomenėje įvyko tylus paradigmos pokytis. Michelio Foucault aprašytą disciplinos visuomenę, kuri gimdė neįtinkančius kitus (nusikaltėlius, bepročius), pakeitė šiuolaikinė pasiekimų visuomenė. Jos šūkis: „Taip, mes galime!“ Čia tarpsta išsekę, persidirbę individai, negebantys džiaugtis savo darbo rezultatais. Laisva valia mes tapome išnaudotojais patys sau, o visuotinė prievolė „realizuoti save“ pasėjo depresiją, perdegimo sindromą, nerimo sutrikimus. Šios būklės ženklina XXI amžiaus pradžią. Jau nebereikia gintis nuo laukinių žvėrių kaip senovėje ir net nuo virusų – dabar, anot Byung-Chul Hano, didžiausias mūsų priešas yra mūsų pačių psichika. Pasveikti galime tik nurimę ir nustoję be perstojo veikti.

Byung-Chul Han (gim. 1959) – korėjiečių kilmės Vokietijos filosofas, vienas skaitomiausių pasaulyje šiuolaikinių mąstytojų. Jo darbai išversti į 35 kalbas.

Byung-Chul Hanas gimė Seule. Jaunystėje atvykęs į Vokietiją, Freiburge ir Miunchene studijavo filosofiją, vokiečių literatūrą ir katalikų teologiją. Tapo Berlyno menų universiteto filosofijos ir kultūrologijos profesoriumi. Savo darbuose mąstytojas kritikuoja neoliberalizmą, demaskuoja
šiuolaikinę „perdegimo“ kultūrą, analizuoja technologijų poveikį žmonių santykiams. Anot filosofo, hiperaktyvi šiuolaikinė visuomenė dramatiškai nutolo nuo tūkstantmečius vertybe laikyto vita contemplativa – mąslaus gyvenimo.

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/cc794d8f-7773-4fdd-8b3b-82ba46ad8d68.html 

Ieškote ramybės, paguodos, meilės, išmintingo požiūrio? Nežinote, kaip įgyti pasitikėjimo? Tikitės rasti būdų darniau sutarti su artimaisiais? O gal patarimų, kaip išsaugoti sveikatą ar prisišaukti sėkmę?

Yra knyga, kurioje rasite atsakymus į visus šiuos ir dar daugybę kitų klausimų. Tai Biblija. Joje glūdi nepakartojama jau tūkstančius metų skaičiuojanti ir šiomis dienomis vis dar aktuali išmintis. Iris Seidenstricker iš didžiausio visų laikų bestselerio išrinko daugybę įkvepiančių citatų svarbiausiomis gyvenimo temomis, kurios privers susimąstyti, o gal padės ieškant atsakymo į neatsakytus klausimus. Kiekvienas, kuris leisis į šių išminties klodų gelmes, atras, kad Biblija gali būti puikiu vedliu ir patarėju visose gyvenimo situacijose.

Knygos sudarytoja Iris Seidenstricker gimė 1968 m., studijavo germanistiką, filosofiją ir pedagogiką, dirba populiarių leidinių leidykloje spaudos ir licencijų referente.

Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus (121 - 180 m. po Kr.) filosofiniai užrašai, kurie buvo rasti po jo mirties ir paskelbti atskira knyga, pavadinta "Sau pačiam". Juose autorius kalba apie žmogaus padėtį pasaulyje, bando išsiaiškinti žmogaus ir pasaulio vienovės galimybę. Markas Aurelijus - imperatorius ir filosofas, mąstantis, ieškantis ir bandantis suprasti žmogus. Pažinti save. Nebijoti savęs klausti. Nebijoti sau pasakyti tiesos. Tai niekad ir niekam nebuvo lengva. Bet ar kada buvo lengva gyventi? "Mūsų gyvenimas - tai kova ir klaidžiojimas svetimame krašte", - sako Markas Aurelijus. Tam, kas nori pažinti save, kad nebijotų gyventi, jis gali būti geras mokytojas.

„Kas siekia pažinti išorinį pasaulį, tas galės džiaugtis, žiūrėdamas į vandenį. Kas rūpinasi doroviniu tobulumu, tas pasirinks kalnus. Vienas – nuolatos judantis, kitas sklidinas vidinės ramybės. Vienas džiugina įvairove, kitas pastovumu.“ 

Konfucijus

Konfucijus (tikrasis vardas 孔丘, Kong Qiu) – kinų filosofas, politikas, mokytojas ir konfucianizmo pradininkas, gyvenęs 551-479 m. pr. Kr., kurio mokymai darė didelę įtaką Azijos tautų civilizacijoms, kultūroms, filosofijai, visuomenėms. Konfucijaus filosofijoje pabrėžiama individo ir valdžios moralė, teisingumas, mokymosi ir tobulėjimo svarba. 

Konfucijui būdingi giliareikšmiai posakiai, kurie neretai turi ne vieną prasmę, todėl reikalauja išsilavinimo. Visgi paviršinę mintį suprasti įmanoma ir kiekvienas ją gali interpretuoti pagal savo vertybių sistemą ir pasaulėžiūrą. Manoma, kad tai – viena iš priežasčių, kodėl būtent konfucianizmas suklestėjo Šimtų filosofinių mokyklų laikotarpiu bei, taip ilgai išsilaikęs, tapo neatsiejama Kinijos kultūros dalimi.

„Hijeronas“ – paveikus ir vienas originaliausių tironiją apmąstančių tekstų, vertintas tokių mąstytojų, kaip Niccolò Machiavellis ir Leo Straussas. Išminčiaus ir valdovo susitikimo tropą bei sokratiško dialogo elementus naudojantis Ksenofontas pateikia tris skirtingus požiūrius į tiraną ir jo valdžią, kartu išskirdamas esminius ir nekintančius tiraniškumo komponentus. Greta svarstymų apie tirano valdžios prigimtį, tirano laimę ir galimybę intelektualinėmis pastangomis paveikti neteisėtą valdovą, tekste netiesiogiai iškyla ir dar vienas, šiandien itin aktualus klausimas: ar tiranas visuomet yra tik tautos priešas, ar kartais tampa ir savotišku jos kūriniu?

„Kratilas“ yra ne tik vienintelis išskirtinai kalbos problematikai skirtas Platono dialogas, bet ir apskritai pirmasis išlikęs kalbos apmąstymui skirtas tekstas. Dialoge keliamas klausimas, kas dalykų įvardijimą padaro teisingą, kitaip tariant, koks yra kalbos ir tikrovės santykio pamatas. Sokratas, kalbėdamasis su skirtingų – arbitralaus susitarimo ir prigimtinio atitikimo – pozicijų atstovais, glumina skaitytoją tiek netikėtai pakeista savo paties pozicija, tiek ilgu ir ironišku žodžių etimologizavimu. Neduodamas aiškaus atsakymo, dialogas priverčia greta kalbos prigimties klausimo iškelti ir dar fundamentalesnį – apie nekalbinio pažinimo būtinumą ir prigimtį.

„Ijonas“ – vienas mįslingiausių Platono dialogų, ne veltui paskutiniu metu itin plačiai tirtas ir komentuotas. Kada jis parašytas? Jaunojo ar jau įsibėgėjusio autoriaus? Kiek jame ironijos ir kiek rimtumo? Ar poezija tėra filosofuoti negebančių žmonių produktas, ar tikras Mūzų sukeltas šėlas? Galiausiai – koks filosofijos ir poezijos santykis?

Manto Adomėno „Ijono“ vertimas, įvadas ir komentarai kviečia permąstyti šiuos ir dabar svarbius klausimus drauge su Platonu.

„Faidras“, paženklintas savotiško išminties meilės šėlo ir vaiskios ironijos, tiek Antikoje, tiek vėliau laikytas vienu iš svarbiausių Platono dialogų. Idiliškos gamtos apsuptyje vykstančiame Faidro ir Sokrato pokalbyje telpa svarstymai apie rašytinio bei sakytinio žodžio prigimtį, mitinį pasakojimą pasitelkiantys samprotavimai apie meilę, grožį ir sielą, galiausiai, transcendencijos ir platoniškųjų idėjų temos. Iš pažiūros, „Faidrą“ sudaro kelios, visiškai skirtingos dalys. Tačiau pažvelgus atidžiau, jas vienija bendros tematinės gijos, kurias atrasti patikėta pačiam skaitytojui.

„Charmidas“ – ankstyvojo Platono kūrybos laikotarpiui priklausantis dialogas, tyrinėjantis santūrumo (sōphrosynē) sąvoką. Šis dialogas, kaip ir didžioji dauguma Platono tekstų, yra aporetinis – neduoda aiškaus atsakymo, tad tokiu būdu skaitytojas yra kviečiamas mąstyti, diskutuoti kartu su filosofu Sokratu ir ateityje Trisdešimties tiranų – oligarchinio režimo, valdžiusio Atėnus – nariais tapsiančiais Charmidu ir Kritijumi. Tekste kontempliuojamos įvairios santūrumo sąvokos reikšmės, siekiant nutolti nuo pagrindinės, tradicinės jos sampratos, reiškiančios proto ir poelgių adekvatumą, sveiką nuovoką. Užuot sąvoką apibrėžę šiuo būdu, Sokratas, Charmidas bei Kritijas per visą dialogo eigą išskiria penkis skirtingus santūrumo apibrėžimus. Dialoge „Charmidas“ pasitelkiama „pažink save patį“ idėja, Sokrato „žinau, kad nieko nežinau“ metodas, įvairios ironijos apraiškos, taip pat aptinkamos svarbiausių Platono sampratų (sielos padalytumo, nemirtingumo, dorybių vienovės) užuomazgos.

Šis dialogas Antikos laikotarpiu buvo laikomas geriausiu įvadu ne tik į Platono mąstymo sistemą, bet ir į filosofiją apskritai. Dialogas gyvai pristato pagrindinius Platono dialogų veikėjus – Sokratą bei Alkibijadą, atskleidžia Sokrato filosofavimo techniką ir pagrindinius bruožus: dialektiką, elenchą, aporiją. Pasakojimas sukoncentruotas į Alkibijado asmenį – jo politines ambicijas, išvaizdą, gyvenimo būdą, o taip pat atskleidžiama Sokrato santykių su Alkibijadu perspektyva. Pagrindinė dialogo veikėjų tema – filosofija kaip tokia, o pokalbio varomoji jėga – Alkibijado ir Sokrato jausmai vienas kitam.

Živilės Pabijutaitės iš lotynų kalbos verstame Cicerono (106 m. per. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalas „Apie lemtį“ (De fato, 44 m. pr. Kr.) nagrinėjama fundamentali laisvos valios ir determinizmo suderinamumo problema, skirtingais pavidalais nepraradusi aktualumo iki šių dienų: viduramžių filosofijoje šis veikalas tarnavo kaip pagrindas svarstant santykį tarp Dievo visažinystės ir laisvo apsisprendimo doktrinų, Naujaisiais laikais – sprendžiant, ar ir kokią įtaką mechanistinis mokslinis pasaulėvaizdis turi laisvam žmogaus pasirinkimui. Šiuolaikinėje filosofijoje Cicerono veikalu „De fato“ plačiai remiamasi sprendžiant atsitiktinių teiginių apie ateitį (angl. future contingents) problemą, itin aktualią ne tik filosofijos, bet ir logikos bei matematikos disciplinose: čia klausiama, ar ir kaip loginis dvireikšmiškumo principas, fundamentalus klasikinėje logikoje, suderinamas su atviros ateities intuicija, ir „De fato“ dėstomas ciceroniškasis požiūris laikomas vienu konkurencingiausių šios problemos sprendimo būdų.

Cicerono (106 m. pr. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalo „Apie pranašavimą pirma knyga“ (lot. „De divinatione“, 44 m. pr. Kr.) – tai dviejų brolių, Marko ir Kvinto pokalbis apie pranašavimo kaip galimo mokslo prielaidas, pagrindą, pasekmes ir perspektyvą. Pirmoji „Apie pranašavimą“ knyga skirta parodyti pranašavimo mokslo naudą ir svarbą. Cicerono brolis Kvintas pateikia gausybę pavyzdžių iš senovės Graikijos ir Romos istorijos, savo amžininkų ir pirmtakų filosofų kūrinių bei kasdienių situacijų, turinčių sustiprinti mūsų tikėjimą pranašavimo egzistavimu. Kvintas kalba apie gebėjimą iš anksto numatyti ateityje žmonių laukiančius įvykius bei tikėtinas jų pasekmes, galimybę apsisaugoti nuo nepageidaujamų padarinių ir kaip pranašavimo pagalba galima pasiekti laimę.

Laiškai – Platono skaitytojui neįprasto žanro, bet nepaprastai intriguojantys tekstai, iš kurių II ir VII visų pirma išsiskiria savo filosofinėmis digresijomis. Nors II laiškas visuotinai laikomas helenistine klastote, o dėl VII laiško autentiškumo mokslininkai iki šiol nesutaria, šie tekstai vertingi net ir kaip skirtingų laikotarpių platoniškos įtakos vaisiai ir istorinių įvykių atgarsiai. Ypač VII laiške su istoriniu pasakojimu persipinantys filosofiniai svarstymai naujai pažvelgia į filosofijos prigimtį ir filosofo vidines dramas. Skaitytojas paliekamas su tiek praktiškai, tiek teoriškai iškeliamais klausimais: ar žodžiai pajėgūs perteikti pažinimą? Koks yra sėkmingo ugdymo pamatas? Ar prasminga siekti skaudžiai tolimo ir nepasiekiamo idealo?

„Sokrato apologija“ yra bene geriausias atspirties taškas pradedant filosofinę kelionę. Platono fikcinė, bet su istoriniais įvykiais susieta Sokrato kalba teisme įamžino filosofo idealą – ieškantį tiesos ir šių paieškų neatsisakantį net mirties akivaizdoje. Ironiškai, drąsiai ir trikdančiai kalbantis Sokratas priverčia skaitytoją klausti savęs – ar aš tikrai žinau, ką manausi žinąs? Koks gyvenimas yra vertas gyventi? Kokia yra filosofo vieta politinėje bendruomenėje?

„Timajas“ – šiuolaikiniam skaitytojui itin egzotiškas, tačiau daugeliu atžvilgių svarbiausias Platono tekstas. Jame filosofas pateikia savą, su jo etinėmis, ontologinėmis ir teologinėmis nuostatomis suderintą gamtamokslinį pasakojimą apie pasaulį ir žmogų. Visatos Amatininko veikimo prielaidos ir tikėtinas kūrimo procesas atveria vartus tiek į esmines Platono filosofijos nuostatas, tiek į jų problemiškumą ir tolimesnį vystymąsi jau po Platono.

„Yra tokių išmintimi ir sakralumu paženklintų knygų, kuriose sukauptos pamatinės žmogaus dvasios vertybės, nulėmusios civilizacijų raidos kelius. Tai lyg išminties vulkanai, intelektine ir dvasine energija tūkstantmečius maitinantys žmoniją. Kartų kartoms tai yra neišsenkanti įkvėpimo versmė, etinis kelrodis, padedantis susikurti gyvenimo ir kūrybos filosofiją. Tokių knygų labai nedaug. Tai – „Rigveda“, „Upanišados“, „Biblija“, „Koranas“, „Lunyu“, „Laozi (Dao De Jing)“. 1926 metais Hermannas Hesse straipsnyje „Kiniškos mintys“ rašė: „Apie kinų filosofą Laozi iš esmės niekas Vakaruose nežinojo du tūkstantmečius, o per pastaruosius penkiolika metų jis buvo išverstas į visas Europos kalbas, ir jo „Dao De Jing“ tapo madinga knyga... Senovės kinų išmintis ir kultūra pergalingai įžengė ne tik į Vakarų muziejus, bibliotekas, bet ir į mąstančios jaunuomenės širdis.“

Antanas Andrijauskas

„Filosofijoje pėsčiomis“ prancūzų filosofas Frédéricas Gros stebi mąstytojus, kurie taip pat žvelgė į vaikščiojimą kaip centrinę savo veiklos vietą, ir apmąsto tokias įdomybes kaip tai, kodėl Henry‘is Davidas Thoreau įžengė į Voldeno mišką, priežastį, kodėl Arthuras Rimbaud vaikščiodavo spėriai, o Nervalis klaidžiodavo, kad pagydytų savo melancholiją. Knygoje sužinome, kad Rousseau turėjo eiti, kad mąstytų, Nietzsche ėjo, kad rašytų, o Kantas vaikščiodavo, kad prasiblaškytų nuo kontempliacijos.

Frédéricas Gros dėsto Paryžiaus politikos mokslų institute (Sciences Po), ten pat dirba ir akademinį – tyrėjo – darbą, domisi teisės, psichiatrijos, karo filosofija. Tiesa, „Filosofijoje pėsčiomis“ akademinė filosofija jam nėra tokia svarbi. Šioje knygoje autorius kopia į kalnus ir leidžiasi į mąslius miško takelius kartu su Friedrichu Nietzsche, šlitinėja miesto gatvėmis paskui Charles’į Baudelaire’ą, bando pagauti kiekvieną vienatvės saulėtekį su Henry’iu Davidu Thoreau, gydosi melancholiją su Gérard’u de Nervaliu, bando išjudinti mintį vaikštinėdamas kartu su Jeanu-Jacques’u Rousseau.

„Filosofija pėsčiomis“ – pasakojimas apie šių žmonių ir jų minčių istoriją pasitelkiant vieną juos jungiantį elementą: aistrą eiti (ir mąstyti!) savomis kojomis. Gali įkvėpti pasivaikščiojimui net patį įnirtingiausią namisėdą.

„Dramos filosofija“ – tai filosofo, krikščionių kunigo, nonkonformisto komentaras apie epochos ginčus ir dilemas, apie praeitin nueinantį sovietizmą, apie melo, smurto ir dvasios korupcijos užvaldytą pasaulį.

„ŽMOGUS dalyvauja dramoje kitaip negu scenoje esantys daiktai. Jis yra dramatiška esybė ne ta pačia prasme, kaip jis yra moteris ar vyras, vaikas ar senelis. Dalyvaudamas kokioje nors dramoje, žmogus daugiau ar mažiau aiškiai suvokia, jog – jei pasitelksime metaforą – nuo jo paties priklauso jo pražūtis ar išsigelbėjimas. Būti dramatiška esybe – tai teisingai ar klaidingai tikėti, kad pražūtis ar išsigelbėjimas priklauso nuo paties žmogaus.“

Józef Tischner

„Mintys“ yra paskirų XVII a. prancūzų filosofo ir matematiko Blaise’o Pascalio paskirų fragmentų rinkinys. Patyręs religinį atsivertimą Pascalis atsidėjo asketiškam gyvenimui, o „Mintys“ daugeliu aspektų yra viso jo gyvenimo kulminacija. Šią knygą Pascalis sumanė kaip krikščionybės apologiją, o garsioji „Pascalio lažybų“ samprata taip pat suformuluota šioje knygoje.

Šis leidimas – pirmasis pilnas Pacalio „Minčių“ leidimas lietuvių kalba. 1996 m. Aniceto Tamošaičio vertimas pataisytas ir papildytas trūkstamu paskutiniuoju skyriumi, išverstu Jūratės Žalgaitės-Kayos. Projektą iš dalies finansavo Prancūzų institutas Lietuvoje.

„Apie „Mintis“ negalima papasakoti jokios nuoseklios istorijos, jų nesudėsi į jokią loginių ar priežastinių ryšių grandinę, jos išsprūsta iš bet kokios pastangos susisteminti ar klasifikuoti. Paradoksalus dalykas: šiaip jau Pascalis yra išskirtinai paprastas ir nesudėtingas mąstytojas, beveik nevartojantis filosofinio „žargono“, suprantamas net žmogui, neturinčiam filosofinio išsilavinimo, taigi „nesunkus“, bet vis dėlto „nepatogus“ filosofas.“

Nijolė Keršytė

„Filosofai šiandien rašo net jų draugų ir kolegų neskaitomas knygas. Pascalio „Mintys“ yra jo paties į knygą nesudėlioti užrašai, kuriuos turi perskaityti kiekvienas išsilavinęs žmogus.“

Alvydas Jokubaitis

Pirmojoje krikščioniškoje autobiografijoje aistringa atmintis dera su nuoseklia refleksija. Dievui ir skaitytojui Augustinas atskleidžia savo ilgesio ir meilės istoriją, galutinės prasmės paieškas ir pažeria daugybę žmogaus prigimties įžvalgų, kurias vakarų kultūroje kiekviena karta apmąsto iš naujo.

Augustinas – stebinantis filosofas ir virtuoziškas pasakojimo meistras. Aistros persmelkti prisiminimai jam puikiai dera su nuoseklia refleksija. Augustinas atskleidžia savo ilgesio ir meilės istoriją, galutinės prasmės paieškas ir pažeria daugybę žmogaus prigimties įžvalgų, kurias Vakarų kultūroje kiekviena karta apmąsto iš naujo. Per šešlioka amžių nuo Augustino atsivertimo nebuvo meto, kuomet „Išpažinimai“ nebūtų turėję svarios įtakos intelektiniam, dvasiniam ir kultūriniam gyvenimui.

„Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“ visuomet išliks vienas didžiųjų Vakarų literatūros šedevrų.“

Henry Chadwick

„Apie tobulybę“ – paskutinysis Levo Karsavino tekstas, rašytas lageryje, pieštuku ant popieriaus skiaučių. Tai jo mąstymo kvintesencija ir koncentratas. Nepaisydamas savo apverktinos situacijos, Karsavinas laikosi platonistinės perspektyvos ir gina idealistines pozicijas.

Levas Karsavinas (1882-1952) – pasaulinio lygio mediavistas, kultūros istorikas, Peterburgo universiteto rektorius, bolševikų iš Rusijos išvytas po Spalio revoliucijos. Ilgus metus dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Okupavus Lietuvą buvo ištremtas. Mirė tremtyje.

„Apie tobulybę“ – paskutinysis Levo Karsavino tekstas, rašytas lageryje, pieštuku ant popieriaus skiaučių. Tai jo mąstymo kvintesencija ir koncentratas. Nepaisydamas savo apverktinos situacijos, Karsavinas laikosi platonistinės perspektyvos ir gina idealistines pozicijas. Knygos tekstas parengtas naujai, remiantis Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomu rankraščiu.

„Karsavinas metasi į riziką kalbėti apie tai, kas neprieinama žmogaus kalbai, bet jaučia, kad yra kas gelbsti nuo intelektualinio žlugimo – tai krikščioniškoji viltis.“

Vytautas Ališauskas

„Jis yra sakęs, jog tai, ką parašė lageryje – geriausia, ką jis apskritai yra parašęs.“

Alfonsas Svarinskas

Knygoje vienas žymiausių visų laikų mąstytojų Immanuelis Kantas apibendrina savo požiūrį į pedagogiką. Knygoje susisteminamos perskyros tarp lavinimo ir mokymo, aptariami skirtingi mokytojų ir tėvų vaidmenys. Svarbiausia knygos įžvalga – vaikai turi būti mokomi ne dabarčiai, bet ateičiai.

Immanuelis Kantas (1724-1804) – vienas žymiausių visų laikų mąstytojų. „Apie pedagogiką“ (1803) – vienas paskutiniųjų Kanto tekstų, kuriame jis apibendrina ir susistemina savo pažiūras į mokymą ir lavinimą.

„Ši Kanto knyga puikiausiai iliustruoja šiuolaikinio ugdymo sampratą, pagal kurią žmogus neturi laukti, kol kažkas kitas jį išmokys, pakeis ir išauklės. Prisiimdami visišką atsakomybę už vaiką, disciplinuodami, „auklėdami“, „ugdydami“ jį, mes savinamės jo laisvę ir prisiimam atsakomybę. Reikia padėti vaikui tapti tuo save ugdančiu subjektu ir tuo objektu, kurį jis pats nuolat, nepaliaujamai, atsakingai stebi, formuoja ir kuria. „Vaikas turi elgtis pagal „maksimas“, kurių protingumą jis pats gali suprasti.“ Ne prievarta, bet įsisąmonintas būtinumas įgalina žmogų įsipareigoti pačiam sau, savo moralinėms nuostatoms, kas leidžia jam tapti laisvu ir nepriklausomu nuo kito žmogaus valios. Gyvenimas yra ne begalinis savęs ieškojimas, bet nuolatinė pastanga suprasti ir sukurti save.“

Liutauras Degėsys

„Knygą perskaičiau vienu prisėdimu ir taikliau nepasakyčiau: „Žmogus gali tapti žmogumi tiktai per ugdymą. Jis yra tai, ką iš jo padaro ugdymas.“ Ne vieną dešimtmetį kartoju, kad pedagogo darbas yra unikalus, nes tai vienintelė profesija, kuri dirba ne su dabartimi, o su ateitimi. Ta prasme, kad mūsų darbo rezultatai pasimato po 15-25 metų, kai užauga vaikai, kurie buvo ugdyti. Todėl it medus sielai skaityti, kad „vaikai turi būti ugdomi ne dabarčiai, bet ateičiai, galimai geresnei žmonijos būklei.“ Ar gali būti taikliau?! Skaitykite neskubėdami, įsiskaitydami. Tai nėra atsakymų knyga – šiandien tai yra įžvalgų knyga, kuri tikrai paskatins mąstyti.“

Austėja Landsbergienė