Rimtoji literatūra

Iš įvairiausių meistriškai sukurtų perspektyvų Albertʼo Camus apsakymų rinktinėje „Tremtis ir karalystė“ vaizduojami žmonės, skausmingai susiduriantys su juos supančiu pasauliu. Žmona, dykumos naktyje išduodanti savo vyrą. Menininkas, paminantis savo troškimus ir visuomenės jam keliamus lūkesčius. Misionierius, brutaliai priverstas tikėti tuo, kas jam svetima.

Nuo Prancūzijos, Šiaurės Afrikos iki Brazilijos šiuose pasakojimuose parodomi skirtingi dvasinės tremties veidai ir amžinos žmogaus paieškos vidinės karalystės, kurioje įmanoma atgimti.

1957-ųjų Nobelio literatūros premijos laureato prancūzų rašytojo Albertʼo Camus (1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas užmezgė ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. Tai pirmoji apsakymų rinktinės „Tremtis ir karalystė“ (1957) laida Lietuvoje.

Jamesui Baldwinui – 100

„Džovanio kambarys“ nukelia mus į XX a. šeštojo dešimtmečio bohemišką Paryžių, kupiną pavojingos aistros ir plika akimi ne visada matomo smurto. Šiame mieste amerikietis Deividas, negalėdamas susitaikyti su savo homoseksualumu, blaškosi tarp slopinamo uždrausto geismo ir konvencionalios meilės ilgesio. Paryžiuje Deividas sutinka Helę ir jai pasiperša, bet, jai išvykus, leidžiasi į pražūtingą romaną su italu barmenu Džovaniu.

Aštriu, tiriančiu žvilgsniu ir gyvybingu stiliumi Jamesas Baldwinas šiame queer literatūros klasikos kūrinyje gilinasi į destruktyvios meilės ir aistros subtilumus, seksualinės tapatybės klausimus, emigranto, klausiančio, kas yra namai, dalią ir laisvės siekiančią žmogaus širdį.


„Knyga, priklausanti grožinės literatūros olimpui.“
The Atlantic

„Vienas nedaugelio mūsų laikų tikrųjų rašytojų.“
Norman Mailer

„Visas romanas – tarsi gėdos anatomija. Gėdos ištakų ir mitų, kurie ją įamžina, ir žalos, kurią ji gali daryti.“
Garth Greenwell


James Baldwin (Džeimsas Boldvinas, 1924-1987) – amerikiečių romanistas, dramaturgas, eseistas, poetas, afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo dalyvis, vienas svarbiausių XX a. rašytojų ir aktyvistų. Sukūrė šešis romanus. Antrasis, „Džovanio kambarys“ (JAV pasirodė 1956 m.), 2019-aisiais įtrauktas į „BBC News“ paskelbtą labiausiai įkvepiančių anglų kalba parašytų romanų šimtuką. J. Baldwinas didelę gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje, į ją persikraustė norėdamas pabėgti nuo rasizmo ir homofobijos. Ten jam buvo suteiktas aukščiausias Prancūzijos valstybinis apdovanojimas – Garbės legiono ordinas.

Romane „Moneta & labirintas II“ Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas ir jo mįslingoji kolegė Monika tęsia labirintišką kelionę tiesos link. Kur nuves paslaptis, užšifruota nužudyto jų mokytojo Leono rankraštyje? Ar pavyks išardyti šnipų tinklą Lietuvos valstybės institucijose, kurį žymi akrostichas OCTAVUS? Kaip pagrindinis knygos herojų priešininkas – Akademikas – susijęs su senovine Trečiosios Romos teorija? Koks tikrasis „Velnio piršto“ projekto, arba „Prarasto šanso“ brolijos, tikslas – ir ar pavyks jam pasipriešinti?

Nuo Vilniaus ir Nižnedvinsko Šiaurės Rusijoje iki Romos, Vienos, Stambulo, Kijevo ir Rytų Ukrainos – 2018-ųjų Didžiojo Žaidimo pasaulyje ir 2014 m. pradėto Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje verda prieš daugelį šimtmečių užsimezgę dvasiniai gėrio ir tamsos karai, kaip ir priešų pastangos metafiziškai pavergti protus ir ištisas teritorijas.

„Tikrasis autoriaus meistriškumas pasireiškia gebėjimu pateikti ilgai klaidžiais keliais vedžiotam skaitytojui įtikinamą atsakymą ir jaudinamai, neužgesinant medžioklės įkarščio, prie jo priartėti. Antroje romano dalyje Mantas Adomėnas šį egzaminą išlaikė: šalia žaidimų architektūros prasmėmis, dar vieno istorinio intarpo ir patrauklių semantinių pratybų joje ir vėl į pirmą planą iškyla žvalgybos darbuotojų veikla, o galiausiai po atvirai biblinės šėtoniško gundymo scenos įvyksta ilgai brendusios dramos atomazga.“
Rasa Drazdauskienė, LRT laidos „Nenušaunami siužetai“ bendraautorė, vertėja

„Monetą & labirintą“ rekomenduoju visiems, kurie dar neskaitė.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

„Moneta & labirintas“ – tikrai knyga-įvykis Lietuvoje. Filosofinis šnipinėjimo romanas <…>. Daug čia autentikos, pasakojimas užkabina, su dideliu nekantrumu laukiu antros dalies.“
Audrius Ožalas, žurnalistas, literatūros apžvalgininkas

Mantas Adomėnas (gim. 1972) studijavo klasikinę filologiją Vilniaus universitete, daktaro disertaciją apsigynė Kembridže; Antikos tyrinėtojas, vertėjas, publicistas. Intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Moneta & labirintas“, „Baltos lankos“, 2023).

„Švelnumas ir globa – toks absurdo žmogaus santykis su pasauliu. Būtent skausmingai aiškus dabarties vienkartiškumo, praeinamybės, unikalumo įsisąmoninimas lemia svarbiausius absurdo žmogaus bruožus – taurumą ir paprastumą... Toks šio traktato Sizifas, ritinantis akmenį į kalną, bet kartu puikiai žinantis, kad tas akmuo nuriedės žemyn ir vėl viskas prasidės iš naujo. Tokia ir ta paprasta tiesa, kurią pasako Camus savo „Sizifo mite“: pasaulis ir gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau tu privalai gyventi taip, tarsi toji prasmė egzistuotų.“
Arvydas Šliogeris

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913-1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

„Greičiausias būdas išsiaiškinti, kokioje šeimoje, vargingoje ar turtingoje, užaugo pašnekovas, – paklausti jo ar jos, kiek langų buvo namie. Tai nepalyginamai veiksmingiau nei klausinėti, ką vaikystėje valgydavo ar kokius drabužius vilkėjo. <…> Kuo mažiau namie buvo langų (o gal išvis nebuvo?), tuo vargingiau gyveno pašnekovas.“

Karštą vasaros dieną Tokijo Centrinėje stotyje susitinka trys moterys: netekėjusi ir neturinti vaikų trisdešimtmetė Nacuko, jos vyresnė sesuo Makiko ir šios paauglė dukra Midoriko. Trisdešimt devynerių Makiko vis dar dirba Osakos bare konsumatore ir atrodo ne pagal amžių pasenusi. Į Tokiją ji atvyko pasididinti krūtų. Ją atlydėjusi dukra jau pusę metų su ja nesikalba ir pati sunkiai taikosi su besikeičiančiu savo kūnu. Ankštą Nacuko butą užvaldo Midoriko tyla, kurios fone trys moterys susiduria su savo baimėmis, lūkesčiais, nusivylimais ir įtemptais tarpusavio santykiais.

Praėjus aštuoneriems metams vėl sutinkame Nacuko, dabar jau rašytoją, kamuojamą noro vienai susilaukti kūdikio ir iš to kylančių moralinių dilemų. Ieškodama atsakymų, ji išsiruošia į gimtąjį miestą, kuriame glūdi ją formavusi skurdi praeitis.

Romane „Krūtys ir kiaušinėliai“ aštriom linijom braižomas šiuolaikinio Japonijos moterų gyvenimo ir visuomenės normų, su kuriomis jos susiduria, žemėlapis. Kviečiama kartu leistis į jų intymią kelionę savo laisvų pasirinkimų link.

„Niekada neužmiršiu gryno nuostabos jausmo, aplankiusio perskaičius šią knygą. Tiesiog likau be žado. Mieko Kawakami nuolat auga ir tobulėja.“

Haruki Murakami

„Kawakami apie kūną rašo su trikdančiu tikslumu... ir ypač talentingai fiksuoja jo troškimus.“

Katie Kitamura

„Pasakojimas apie moteris, siekiančias suprasti, kaip jos nori gyventi būdamos moterimis.“

Kirkus Reviews

„Romanas plyšta nuo provokuojančių įžvalgų apie bėgantį laiką, draugystę, pinigus, gyvenimo savam kūne malonumus ir skaudulius.“

Laura van den Berg

Mieko Kawakami (Mieko Kavakami, gim. 1976) – viena žinomiausių šiuolaikinių Japonijos rašytojų, apdovanota „Akutagawa“, „Tanizaki“, „Murasaki Shikibu“ literatūros premijomis. „Krūtys ir kiaušinėliai“ laikomas bene svarbiausiu jos romanu, 2020 m. jis tapo „New York Times“ metų knyga. Autorės knygos išverstos į daugiau kaip dvidešimt kalbų. 

„Betgi dvi savaitės, o žmonės dėl oro kartais negali nusigauti nuo vienos trobelės iki kitos, riaumojanti audra ištrynė visą kraštovaizdį, visas pasaulio šalis, dangų, horizontą, net ir patį laiką; jau seniai sutaisyta, ką reikėjo sutaisyti, kabliai pririšti, virvių raizgalynės išpainiotos, išpainiotos visos raizgalynės, išskyrus tas, kurios susijusios su širdies dalykais ir lytiniu potraukiu.“

Atokioje Islandijos dalyje žvejų kaimelyje berniukas ir jo geriausias draugas Baurduras kartu su kitais žvejais ruošiasi menkių žūklei. Geria deginančią ir juodą it tamsiausia naktis kavą, nykščiu storai tepa sviesto ir kepenų pašteto ant duonos riekių. Baurduro lūpos kruta skaitant Johno Miltono „Prarastąjį rojų“. Berniukas draugą stebi akies krašteliu ir jį užlieja šiluma. 

Netrukus šeši vyrai leisis į Arkties vandenyną, ilgas valandas irkluos lediniame valties karste, ilgiau už patį laiką lauks, kol užkibs žuvys. O Baurduras susikeiks supratęs, jog buvo taip susitelkęs prisiminti eilutes iš „Prarastojo rojaus“, taip susitelkęs, kad pamiršo odinę tuniką, apsaugančią nuo vėjo ir šalčio. Gelbstinčią nuo mirties. 

„Dangus ir pragaras“ – laikui nepavaldi, nepaprastai dramatiška ir poetiška, įtraukianti tarsi siaučiančio vandenyno gelmės istorija apie draugystę, žmogaus kovą už būtį, susitaikymą su savo laikinumu stichijos didybės akivaizdoje.

„Tarytum austrė – žėrintis lobis šiurkščiame kiaute.“

Der Spiegel 

„It gilus jūros atodūsis.“

Le Monde

„Neįprastai stipri skaitymo patirtis.“

Irish Examiner

Jón Kalman Stefánsson (Jounas Kalmanas Stefaunsonas gim. 1963 Reikjavike) – vienas svarbiausių Islandijos rašytojų, dukart apdovanotas Islandijos literatūros premija ir 2017 m. nominuotas „Man Booker International Prize“ literatūros premijai. Parašė per dešimt romanų. „Dangus ir pragaras“ – pirmoji trilogijos knyga.

„Mes buvome Gatopardai, Liūtai; mus pakeis maži šakalai, hienos, ir visi – gatopardai, šakalai ir avys – ir toliau manysimės esantys žemės druska.“

1860-ųjų pavasarį Abiejų Sicilijų karalystėje, netrukus tapsiančioje suvienytos Italijos dalimi, Salinų dinastijos kunigaikštis donas Fabricijus Korbera užsiima aristokratiškais rūpesčiais: rodo pagarbą Karaliui, administruoja giminei priklausančias valdas, planuoja kilmingiesiems paveldėtojams priderančias santuokas. Tačiau žvelgdamas į freskomis ištapytas rūmų lubas ir žvaigždėtą dangų kunigaikštis jaučia artėjant pokyčius, apversiančius šalies ir šeimos gyvenimą. Numylėtas sūnėnas Tankredas prisijungs prie Garibaldi vadovaujamų revoliucionierių pulkų, kilmingųjų valdžią pakeis įvairiems visuomenės sluoksniams balsą suteikiantys rinkimai, o aristokratiškų rūmų spindesys ir galia pavirs muziejumi, pilnu netikrų šventųjų paveikslų ir suklastotų relikvijų.

1958 m. išleistas ir ligi šiol vertinamas italų literatūros klasikos kūrinys su švelnia, ironiška nostalgija kalba apie praėjusios epochos tradicijas, kurias įkūnija kadaise didinga siciliečių giminė ir paskutinis jos atstovas. Išdidus, karališkos laikysenos kunigaikštis don Fabricijus, save vadinantis gatopardu – tikrovėje neegzistuojančiu gyvūnu, su stojišku liūdesiu priima į šalį atkeliaujančias progresyvias idėjas ir neišvengiamą savojo luomo dekadansą.

„Kartkarčiais, kaip ir tos amžinai atmintin įstringančios auksinės laimės akimirkos, užtinki kūrinį ar autorių, paveikiantį neišdildomai. Lampedusos „Gatopardas“, jo vienintelis romanas ir šedevras, yra tokia knyga.“
Independent

Giuseppe Tomasi di Lampedusa (Džuzepė Tomazis di Lampedūza, 1896-1957) – italų rašytojas, Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis. Išgarsėjo po mirties išleistu vieninteliu romanu „Gatopardas“. Šiuo leidimu pristatomas naujas kūrinio vertimas į lietuvių kalbą, parengtas pagal 2012 m. išleistą romano versiją su autoriaus įsūnio Gioacchino Lanzos Tomasi pratarme, pabaigos žodžiu ir papildomais romano fragmentais.

„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. <...> Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“


K. pamilsta savo geriausią draugę Sumirę, kuri labiau už viską – net meilę – trokšta tapti rašytoja. Tačiau Sumirė, sutikusi vyresnę moterį Miū ir karštai ją įsimylėjusi, supranta, kad žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti.

Sumirė su Miū išvyksta į nedidelę, ožkų pilną Graikijos salą. Netrukus K. pasiekia žinia, kad Sumirė paslaptingai dingo. K. ima jos ieškoti, o naktimis jį kankina keisti sapnai ir vizijos...


„H. Murakami turi neprilygstamą dovaną psichologines metaforas paversti slėpiningais pasakojimais.“
New York Times Book Review



Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. „Mylimoji Sputnik“ – vienas skaitomiausių autoriaus romanų, gili meditacija žmogaus vienatvės ir ilgesio tema.

„Stiklo karoliukų žaidimas“ – brandžiausias Hermanno Hesse's romanas, pelnęs rašytojui Nobelio premijos laureato šlovę. Kūriny siekiama sutaikyti dvasios ir jausmo priešybes, nagrinėjamas amžinasis būties dualizmas. Veiksmo perkėlimas į tolimą XXII amžių leidžia rašytojui susikaupti ties idėjų pasauliu, nagrinėti problemą filosofiniu aspektu ignoruojant konkrečią buitį.
Pagrindiniai romano veikėjai, dvasinio prado reiškėjas Jozefas Knechtas ir jo priešingybė Plinijas Desinjoris, kovoja tarpusavyje, vykdydami iš esmės tą pačią misiją: abu svajoja sutaikyti dvasią ir pasaulį.

Hermannas Hesse – vokiečių literatūros klasikas, intelektinių, filosofinių ir psichologinių romanų meistras, 1946 m. Nobelio premijos laureatas. Garsiausi kūriniai: „Stiklo karoliukų žaidimas“, „Stepių vilkas“, „Paskutinė Klingzoro vasara“, „Demianas“, „Sidhatra“, „Narcizas ir Auksaburnis“ ir kiti.

Moneta & labirintas

2018-ieji, Nižnedvinskas, Šiaurės Rusija. Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas incognito seka ataušusiais pėdsakais. Prieš metus šiame mieste, prigludusiame prie poliarinio rato, jo mokytojas, viršininkas ir bičiulis Leonas Nevardauskas rastas nuskendęs upėje. Iš pirmo žvilgsnio mirtis atrodo kaip nelaimingas atsitikimas, tačiau ką FSB nekenčiamas žmogus veikė vienas gūdžioje Rusijos provincijoje? Kodėl velionio kišenėje rastas belemnito akmuo, dar vadinamas velnio pirštu? Kokia paslaptis užšifruota keliuose stalčiuje rasto rankraščio puslapiuose? Įtarimai stiprėja: per Maskvoje dirbantį agentą Tomo kolegas netikėtai pasiekusiame geltoname aplanke iš Lubiankos minimas Rusijos agento siuntimas į Nižnedvinską atlikti operacijos „Velnio pirštas“. Tad Tomas leidžiasi į labirintišką kelionę tiesos link po Rusijos tamsumas ir savo paties praeitį. 

Praeitį – nuo pirmo susidūrimo su intriguojančia dėstytojo Leono figūra, gyvenimo Vilniaus Gorkio gatvės bohemos kavinėse Nepriklausomybės priešaušryje, medievistikos studijų, meilės be atsako mįslingos melancholijos paženklintai gražuolei Monikai iki pavojingų žvalgybos operacijų 10-ojo dešimtmečio Lietuvoje ir jųdviejų su Leonu bandymo atverti duris į šiandienos Didžiojo Žaidimo pasaulį. Jame veša slapti politiniai judėjimai, sąmokslo teorijos, priešų pastangos ezoteriniais būdais pavergti protus – ir verda giluminė gėrio ir tamsos kova. 

„Mantas Adomėnas parašė ne paprastą detektyvą ar šnipų romaną <...>. Tai didžiulis, erdvus, daugialypis ir daugiasluoksnis pasaulis <...>. Rašydama kaip detektyvų mėgėja pasakyčiau, kad tai detektyvas pačia tikriausia šio žodžio prasme, kurį skaitant, dar neapleidžia ir gryniausias džiugesys dėl begalinės pasaulio įvairovės ir mūsų aštraus siekio bei gebėjimo ją pažinti, kad ir kokia kaina. <...> Šitas romanas yra tikras ir didelis įvykis.“

Rasa Drazdauskienė, LRT laidos „Nenušaunami siužetai“ bendraautorė, vertėja 

„Moneta ir labirintas“ tikrai tapo įvykiu Lietuvos literatūriniame pasaulyje. Turime kruopščiai parašytą intelektualiai filosofinį šnipų romaną pagal geriausias le Carré ar Roberto Harriso tradicijas.“

Andrius Tapinas, visuomenininkas, rašytojas

„[Kūrinyje] yra ir žvalgybos alegorija, ir žvalgybos filosofija, bet skaitytoją, žinoma, sugriebia ir gilyn traukia žvalgybos romantika. Dar – detektyvinės mįslės ir tai, ką kas nors tikriausiai pavadins magiškuoju realizmu. Nors aš tai vadinčiau realistine magija.“

Bernardas Gailius, istorikas, rašytojas

„Taigi, turime kažką lyg ir iš atvirkščio Dano Browno (į tai nurodoma ir tekste), kažkiek gal Umberto Eco, truputį klasikinio šnipų trilerio, bet kas ypač smagu – kad tai apie Lietuvą, lietuvius ir mūsų istoriją. Vienur – tikrą, kitur – kontrafaktinę, bet jokio smulkinimosi, kad mes – maži, nereikšmingi <...>.“

Justinas Žilinskas, teisininkas, rašytojas

Mantas Adomėnas (gim. 1972) – Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studijų absolventas, Kembridžo universiteto filosofijos mokslų daktaras, politikas. Intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas“ – pirma grožinė autoriaus knyga ir pirma dilogijos dalis.

Moneta & labirintas II

Romane „Moneta & labirintas II“ Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas ir jo mįslingoji kolegė Monika tęsia labirintišką kelionę tiesos link. Kur nuves paslaptis, užšifruota nužudyto jų mokytojo Leono rankraštyje? Ar pavyks išardyti šnipų tinklą Lietuvos valstybės institucijose, kurį žymi akrostichas OCTAVUS? Kaip pagrindinis knygos herojų priešininkas – Akademikas – susijęs su senovine Trečiosios Romos teorija? Koks tikrasis „Velnio piršto“ projekto, arba „Prarasto šanso“ brolijos, tikslas – ir ar pavyks jam pasipriešinti?

Nuo Vilniaus ir Nižnedvinsko Šiaurės Rusijoje iki Romos, Vienos, Stambulo, Kijevo ir Rytų Ukrainos – 2018-ųjų Didžiojo Žaidimo pasaulyje ir 2014 m. pradėto Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje verda prieš daugelį šimtmečių užsimezgę dvasiniai gėrio ir tamsos karai, kaip ir priešų pastangos metafiziškai pavergti protus ir ištisas teritorijas.

„Tikrasis autoriaus meistriškumas pasireiškia gebėjimu pateikti ilgai klaidžiais keliais vedžiotam skaitytojui įtikinamą atsakymą ir jaudinamai, neužgesinant medžioklės įkarščio, prie jo priartėti. Antroje romano dalyje Mantas Adomėnas šį egzaminą išlaikė: šalia žaidimų architektūros prasmėmis, dar vieno istorinio intarpo ir patrauklių semantinių pratybų joje ir vėl į pirmą planą iškyla žvalgybos darbuotojų veikla, o galiausiai po atvirai biblinės šėtoniško gundymo scenos įvyksta ilgai brendusios dramos atomazga.“

Rasa Drazdauskienė, LRT laidos „Nenušaunami siužetai“ bendraautorė, vertėja 

„Monetą & labirintą“ rekomenduoju visiems, kurie dar neskaitė.“

Rita Miliūtė, žurnalistė

„Moneta & labirintas“ – tikrai knyga-įvykis Lietuvoje. Filosofinis šnipinėjimo romanas <…>. Daug čia autentikos, pasakojimas užkabina, su dideliu nekantrumu laukiu antros dalies.“

Audrius Ožalas, žurnalistas, literatūros apžvalgininkas

Mantas Adomėnas (gim. 1972) studijavo klasikinę filologiją Vilniaus universitete, daktaro disertaciją apsigynė Kembridže; Antikos tyrinėtojas, vertėjas, publicistas. Intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Moneta & labirintas“, „Baltos lankos“, 2023).

Daktaras Robertas Leingas atsikrausto į Londono pakraštyje neseniai pastatytą aukštnamį, leidžiantį į dangų pažvelgti iš viršaus, o ne iš apačios. Šiame vertikaliame mieste du tūkstančiai gyventojų gali naudotis visais modernaus gyvenimo privalumais: prekybos centru, mokykla, banku, baseinais. Aukštnamis pulsuoja prabanga, svaiguliu ir vakarėliais, kurių įkarštyje gyventojai užmiršta išorinį pasaulį.

Tačiau uždara architektūrinė idilė netrukus ima eižėti, pastate pradeda trūkinėti elektra, o kartu ir žmonių moralės normos. Tarp gyventojų įsižiebia konfliktai, vakarėliai virsta orgijomis, koridoriai ir liftai – kovų lauku. Namo aukštais savo socialinę vertę matuojantys gyventojai atsiduoda primityviems instinktams ir kovoja dėl išlikimo. Greta prabangos įsigali chaosas, negailestingai susidorojantis su aukštnamio hierarchijai nepaklūstančiais gyventojais.

1975 m. pasirodžiusi distopija Aukštnamis (High-Rise) – socialinis-architektūrinis eksperimentas, leidžiantis tyrinėti žmonių psichologiją uždaroje aplinkoje. Rašytojas J. G. Ballardas provokuodamas pasitelkia architektūrą kaip visuomenės inžinerijos įrankį. 2015 m. pagal šią knygą režisierius Benas Wheatley sukūrė filmą tokiu pat pavadinimu.

„Kandus, negailestingas ir blaivus žvilgsnis į žmonių skruzdėlyną, pastatytą, pasak pagrindinio veikėjo, „jau įvykusioje ateityje“. Ballardas neturi jokių Iliuzijų – civilizacijos grimą nuo žmonių nuvalyti taip pat lengva, kaip ir užtepti.“

knygos vertėjas Marius Burokas

J.G. Ballard (1930–2009) – britų rašytojas, provokatorius, kūręs apokaliptinės nuotaikos persmelktą mokslinę fantastiką. Collins anglų kalbos žodyne galima rasti būdvardį „balardiškas“. Juo apibūdinama distopiška modernybė, nykūs, žmogaus sukurti kraštovaizdžiai ir psichologinės technologijų, visuomenės ir aplinkos vystymosi pasekmės. Antrojo pasaulinio karo metais rašytojo šeima buvo apgyvendinta svetimšalių karo belaisvių stovykloje Japonijos okupuotame Šanchajuje. Vaikystės patirtys, pasak paties Ballardo, labai paveikė jo kūrybą. Rašytojas mėgo kartoti, kad sveiko proto visuomenėje vienintelė laisvė yra beprotybė.

Epub sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/976bfea1-744f-439f-bbbe-1c16e5d3f08d.html 

Net per XX a. trečiojo dešimtmečio riaumojimą Niujorke nebuvo žmogaus, negirdėjusio apie Bendžaminą ir Heleną Raskus. Jis – legendinis Volstrito magnatas, ji – ekscentriškų aristokratų dukra. Kartu jiedu užkopė į pačią gerovės viršūnę, kuriai, regis, nėra ribų. Bet kokią kainą teks už tai sumokėti? Tokia mįslė menama sėkmingame 1937-ųjų romane „Kapitalas“, kurį perskaitė, rodos, visas Niujorkas. Tačiau šią istoriją apie privilegiją ir klastą galima papasakoti ir kitaip.

Hernano Diazo „Pasitikėjime“ elegantiškai sugretinamos kelios tų pačių įvykių versijos, o vis išsprūstančius faktus iš pramanų bando išnarplioti viena ryžtingai nusiteikusi moteris. Sulig kiekvienu nauju atradimu daugiau kaip amžių aprėpiantis literatūrinis galvosūkis vis iš naujo apkeri skaitytoją. Ir suvilioja leistis ieškoti tiesos, kuri dažnai atskleidžia asmeniniuose santykiuose glūdinčią vienatvę, turto galią perkeisti realybę, galiausiai tai, kaip lengvai kai kurie galingieji sau leidžia manipuliuoti faktais.

„Šis romanas ir klasikinis, ir originalus savo dvasia. Balzacas didžiuotųsi, Borgesas – taip pat.“
Rachel Kushner

„H. Diazas – naratyvo genijus. Koks išmintingas ir jaudinantis kūrinys.“
Lauren Groff

„Romanas, kurį reikia skaityti, tarytum luptum svogūną. Išradingas pasakojimas apie tiesos prigimtį.“
Daily Beast

Hernan Diaz (Hernanas Diazas, gim. 1973) – argentiniečių kilmės JAV rašytojas. Antrasis ir naujausias jo romanas „Pasitikėjimas“ laimėjo 2023-iųjų Pulitzerio premiją, nominuotas 2022 m. „Booker Prize“ ir gausybei kitų literatūros premijų, įtrauktas į Baracko Obamos geriausių 2022 m. knygų sąrašą. Šiuo metu televizija „HBO“ pagal „Pasitikėjimą“ kuria serialą.

„Visa tai pamatei ir pajutai vienu kartu. <...> Būdamas nevaržomai laisvas, tu regėjai randantis visatą, debesis ir žvaigždžių dulkes, šiltos balos išgaras – iš to dujinio burbuliavimo gimsta visa, kas gyva. Šiame Nevaržomos Laisvės būvyje tą naktį tu sutikai visa, kas yra, ir visa, kas galėtų būti: formą ir tuštumą, formos ir tuštumos nebuvimą.“

Vieną naktį prie pat savo namų žūva laukines varnas ir Mėnulį dievinantis džiazo muzikantas Kendži. Keturiolikmetis Benis su mama Anabele lieka be mylimo tėvo ir vyro, ir jų abiejų laukia sunkus gedėjimo kelias. Benis pradeda girdėti įvairiausių Daiktų kalbą – jam šaukia eglutės žaisliukai, žirklės, lango stiklas; vieni balsai yra švelnūs ir guodžiantys, kiti – pikti ir skatinantys smurtauti, naikinti viską aplinkui. Anabelė, apimta apatijos, atsisako išmesti net menkiausią Kendži primenančią smulkmeną ir pamažu tampa kaupike, neberandančia sau vietos namuose, prikimštuose niekam nereikalingų daiktų.

Ir Benį, ir Anabelę išgelbės knygos: pačios įšokančios į pirkinių vežimėlį parduotuvėje, padedančios ištrūkti iš nesiliaujančio balsų chaoso, laukiančios slaptuose Viešosios Bibliotekos skyriuose bei seniai pamirštame Vaikų Kampelyje. Pasakojančios apie kitas šalis, meną, filosofiją, politiką, klimato kaitą, bet labiausia – apie žmogaus vietą pasaulyje. Tokia yra ir „Knyga apie formą ir tuštumą“, poetiškai kviečianti ieškoti atsakymų į Svarbiausius Klausimus ir šiame kelyje išmokti gyvenimo bei mirties pamokas.

„Užuojautos kupinas <...> keistas ir gražus romanas, kurio puslapiai skaitant verčiasi patys.“
David Mitchell

„<...> knyga, padėsianti mums mąstyti, mylėti, gyventi ir klausytis. Niekas kitas nerašo kaip Ruth Ozeki, o šis jos romanas – tikra pergalė.“
Matt Haig

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, gim. 1956) – amerikiečių-japonų rašytoja, režisierė, dėstytoja, įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ („Baltos lankos“, 2016) ji nominuota „Man Booker“ premijai. Naujausias jos romanas „Knyga apie formą ir tuštumą“ 2022 m. apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir daugeliu kitų premijų.

Buvęs rokeris, benamis, o dabar laisvai dreifuojančios stovyklos-komunos guru Vernonas Subutexas pasikeitė. Nebevartoja narkotikų, nebebijo nuobodulio nei vienatvės, nei tylos, nei nežinomybės. Jam patinka tai, kaip dabar gyvena: be interneto, be žinių apie išorės pasaulį. Bet pasaulis pats ateina pas Vernoną. Paryžiuje, atvykęs gydytis siaubingai skaudamo danties, Vernonas sužino apie gero draugo, buvusio benamio Šarlio mirtį ir jo priešmirtinį norą palikti stovyklai pusę laimėto aukso puodo. Pinigai, išorinio pasaulio spindesys greitai supurto ramų stovyklos gyvenimą ir supriešina jos narius. 

Tuo metu žiaurusis kino prodiuseris Loranas Dopalė svajoja, kaip keršys jį pamokiusioms merginoms Ayšai ir Selestei. Kad ir kiek tai kainuos, kad ir kas nukentės. Neilgai trukus teroristinių aktų išgąsdintame Paryžiuje paskutinį kartą suvesti skolų susitiks spalvingas įvairiausių tipažų, vienaip ar kitaip besisukiojančių aplink Vernoną, būrys. Tik ne visiems bus lemta pamatyti amžiną Vernono šlovę.

„Vienas įspūdingiausių XXI a. literatūrinių epų.“

Marianne Payot, „L’Express“

„Paskutinis trilogijos romanas šokiruoja dar labiau nei ankstesni.“

Nelly Kaprièlian

„Galingas ir prikaustantis kūrinys, atspindintis mūsų chaotiškus laikus. Despentes meistriškai užbaigia trilogiją.“

Bruno Corty

„Šių dienų literatūroje nėra nieko panašaus.“

Observer

Virginie Despentes (Viržini Depant, gim. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė, parašiusi per 15 grožinių kūrinių ir apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Jos esė „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. Didžiausios sėkmės tarptautiniu mastu sulaukė trilogija „Vernonas Subutexas“: ji išversta į daugiau kaip 20 kalbų, o vien Prancūzijoje parduota per milijoną jos egzempliorių. Pirmoji trilogijos knyga („Baltos lankos”, 2020) pateko į trumpąjį 2018 m. „Man Booker International“ sąrašą. 2022 m. Lietuvoje pasirodė antroji knyga („Baltos lankos“). „Vernonas Subutexas 3“ – paskutinis trilogijos romanas.

Tokijas, 1912-ieji. Uždaras senosios Japonijos aristokratijos pasaulis pirmąkart įsileidžia atėjūnus – turtingas provincijos šeimas, naują, galingą socialinį ir politinį elitą. Melancholiškąjį aštuoniolikmetį Kijoakį Macugaję išauklėjo nykstančios senosios aristokratijos atstovai – Ajakurų šeima. Bet jis nėra vienas jų. Kijoakio tėvas markizas Macugajė, net jo dvare pasisvečiavus imperatoriui, kartkarčiais pasijunta nelyg koks apgavikas, netikras aristokratas. O ir vis sukirba nerimas dėl pernelyg lengvabūdžio ir gražaus savo įpėdinio Kijoakio, kuris, tėvo akimis, turėsiantis įtvirtinti Macugajų šeimą aristokratijos pasaulyje.

Patsai Kijoakis, gyvendamas gražiausias, bet kartu nerimastingiausias savo jaunystės dienas, jaučiasi besiblaškantis tarp sena ir nauja. Išgyvena nepatirtus ir bauginamus jausmus giliadvasiškajai Satoko Ajakurai, su kuria kartu užaugo. Jais dalintis nedrįsta net su savo vieninteliu draugu Šigekuniu Honda nė tuomet, kai Satoko susižada su kilminguoju princu.

„Pavasario sniegas“ – pirmasis tetralogijos „Vaisingumo jūra“ romanas. Keturiuose romanuose pasakojama vienos sielos keturių reinkarnacijų – į aristokratą, nacionalistą ekstremistą, Tailando princesę ir sadistišką našlaitį – istorija; sykiu tai pasakojimas apie Šigekunį Hondą ir jo pastangas skirtingose jo paties sielos reinkarnacijose išgelbėti kiekvieną jų nuo ankstyvos mirties, kuri budistiniame mokyme suprantama kaip karminė lemtis.

„Asketiška meilės istorija ir turbūt mano mėgstamiausias Mishimos romanas.“
David Michell

Yukio Mishima (Jukio Mišima, 1925-1970) laikomas reikšmingiausiu XX a. japonų rašytoju. Jo literatūrinį palikimą sudaro 40 romanų, tarp jų – į lietuvių kalbą išversti „Kaukės išpažintis“ ir „Auksinė šventykla“. Taip pat – daugybė apsakymų, esė, straipsnių, dramų. Y. Mishima buvo ne kartą nominuotas Nobelio literatūros premijai. Rašytojo kūrybos viršūne laikoma tetralogija „Vaisingumo jūra“. 1970 m. lapkričio 25 d., išsiuntęs leidyklai paskutinę tetralogijos dalį, po nesėkmingo bandymo sukelti perversmą, Mishima įvykdė ritualinę savižudybę sepuku.

Net per XX a. trečiojo dešimtmečio riaumojimą Niujorke nebuvo žmogaus, negirdėjusio apie Bendžaminą ir Heleną Raskus. Jis – legendinis Volstrito magnatas, ji – ekscentriškų aristokratų dukra. Kartu jiedu užkopė į pačią gerovės viršūnę, kuriai, regis, nėra ribų. Bet kokią kainą teks už tai sumokėti? Tokia mįslė menama sėkmingame 1937-ųjų romane „Kapitalas“, kurį perskaitė, rodos, visas Niujorkas. Tačiau šią istoriją apie privilegiją ir klastą galima papasakoti ir kitaip.

Hernano Diazo „Pasitikėjime“ elegantiškai sugretinamos kelios tų pačių įvykių versijos, o vis išsprūstančius faktus iš pramanų bando išnarplioti viena ryžtingai nusiteikusi moteris. Sulig kiekvienu nauju atradimu daugiau kaip amžių aprėpiantis literatūrinis galvosūkis vis iš naujo apkeri skaitytoją. Ir suvilioja leistis ieškoti tiesos, kuri dažnai atskleidžia asmeniniuose santykiuose glūdinčią vienatvę, turto galią perkeisti realybę, galiausiai tai, kaip lengvai kai kurie galingieji sau leidžia manipuliuoti faktais.

„Šis romanas ir klasikinis, ir originalus savo dvasia. Balzacas didžiuotųsi, Borgesas – taip pat.“
Rachel Kushner

„H. Diazas – naratyvo genijus. Koks išmintingas ir jaudinantis kūrinys.“
Lauren Groff

„Romanas, kurį reikia skaityti, tarytum luptum svogūną. Išradingas pasakojimas apie tiesos prigimtį.“
Daily Beast

Hernan Diaz (Hernanas Diazas, gim. 1973) – argentiniečių kilmės JAV rašytojas. Antrasis ir naujausias jo romanas „Pasitikėjimas“ laimėjo 2023-iųjų Pulitzerio premiją, nominuotas 2022 m. „Booker Prize“ ir gausybei kitų literatūros premijų, įtrauktas į Baracko Obamos geriausių 2022 m. knygų sąrašą. Šiuo metu televizija „HBO“ pagal „Pasitikėjimą“ kuria serialą.

Kai karas suniokoja kraštą ir žūsta sūnus su marčia, ponas Linis iškeliauja į tolimą nepažįstamą šalį ir kartu išsiveža savo dukraitę – mažąją Sang diu. Perpildytame pabėgėlių centre jis jaučiasi svetimas, o ir aplinkiniai į senį su kūdikiu rankose žiūri įtariai. Vieną dieną su dukraite jis išsiruošia pasivaikščioti po svetimą miestą ir prisėdęs ant suolo sutinka poną Barką. Liūdno ir nuoširdaus veido apvalainas nepažįstamasis, ką tik netekęs žmonos, nori išsikalbėti, o ponas Linis moka klausytis. Nors kalbasi skirtingomis kalbomis ir žodžių reikšmių nežino, jie vienas kitą supranta. Galbūt dėl to, kad abu jaučiasi tokie patys sutrikę ir vieniši, besiilgintys to, kas nebesugrįš.

„Pono Linio dukraitė“ – subtilus, jaudinantis ir skaidrus pasakojimas apie trapius likimo nuskriaustų žmonių gyvenimus. Apie draugystę, kupiną atjautos ir gerumo, jungiančią skirtingas kultūras ir patirtis.


„Kaip ir visi geri pasakojimai, perteikia po paviršiumi glūdinčią gilesnę prasmę.“
Daniel Hahn

„Jautriai pavaizduotos trauminės patirtys ir jaudinamai perteiktas kaltės jausmas.“
Maya Jaggi


Philippe Claudel (Filipas Klodelis, gim. 1962) – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, dramaturgas, kino režisierius. Licėjaus mokinių Goncourt'ų ir „Independent“ (dabar – „International Booker Prize“) literatūros premijų laureatas. „Pono Linio dukraitė“ – ketvirtoji Ph. Claudelio knyga lietuviškai.

„Džovanio kambarys“ nukelia mus į XX a. šeštojo dešimtmečio bohemišką Paryžių, kupiną pavojingos aistros ir plika akimi ne visada matomo smurto. Šiame mieste amerikietis Deividas, negalėdamas susitaikyti su savo homoseksualumu, blaškosi tarp slopinamo uždrausto geismo ir konvencionalios meilės ilgesio. Paryžiuje Deividas sutinka Helę ir jai pasiperša, bet, jai išvykus, leidžiasi į pražūtingą romaną su italu barmenu Džovaniu. 

Aštriu, tiriančiu žvilgsniu ir gyvybingu stiliumi Jamesas Baldwinas šiame queer literatūros klasikos kūrinyje gilinasi į destruktyvios meilės ir aistros subtilumus, seksualinės tapatybės klausimus, emigranto, klausiančio, kas yra namai, dalią ir laisvės siekiančią žmogaus širdį.

„Knyga, priklausanti grožinės literatūros olimpui.“

The Atlantic

„Vienas nedaugelio mūsų laikų tikrųjų rašytojų.“

Norman Mailer

„Visas romanas – tarsi gėdos anatomija. Gėdos ištakų ir mitų, kurie ją įamžina, ir žalos, kurią ji gali daryti.“

Garth Greenwell

James Baldwin (Džeimsas Boldvinas, 1924–1987) – amerikiečių romanistas, dramaturgas, eseistas, poetas, afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo dalyvis, vienas svarbiausių XX a. rašytojų ir aktyvistų. Sukūrė šešis romanus. Antrasis, „Džovanio kambarys“ (JAV pasirodė 1956 m.), 2019-aisiais įtrauktas į „BBC News“ paskelbtą labiausiai įkvepiančių anglų kalba parašytų romanų šimtuką. J. Baldwinas didelę gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje, į ją persikraustė norėdamas pabėgti nuo rasizmo ir homofobijos. Ten jam buvo suteiktas aukščiausias Prancūzijos valstybinis apdovanojimas – Garbės legiono ordinas.

„Švelnumas ir globa – toks absurdo žmogaus santykis su pasauliu. Būtent skausmingai aiškus dabarties vienkartiškumo, praeinamybės, unikalumo įsisąmoninimas lemia svarbiausius absurdo žmogaus bruožus – taurumą ir paprastumą... Toks šio traktato Sizifas, ritinantis akmenį į kalną, bet kartu puikiai žinantis, kad tas akmuo nuriedės žemyn ir vėl viskas prasidės iš naujo. Tokia ir ta paprasta tiesa, kurią pasako Camus savo „Sizifo mite“: pasaulis ir gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau tu privalai gyventi taip, tarsi toji prasmė egzistuotų.“
Arvydas Šliogeris

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913-1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

„Mirtis – anaiptol ne gyvenimo priešingybė. Ji jau yra čia, kažkur pačiose mano esybės gelmėse, ji visąlaik čia buvo ir, kad ir kaip nerčiausi iš kailio, užmiršti to nebeįstengsiu. Tą gegužės naktį, kai nusinešė septyniolikmetį Kidzukį, mirtis pričiupo ir mane.“

Nusileidęs Hamburgo oro uoste, 37-erių Toru Vatanabė išgirsta seną „The Beatles“ dainą ir mintimis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje, į pasaulį, kupiną vienatvės, aistros, troškimų ir praradimų. 

Tada iš gyvenimo pasitraukė geriausias Toru draugas Kidzukis, o Kidzukio mergina Naoko tapo pirmąja Toru meile. Tiesa, jiems suartėjus, į Toru pasaulį įsiveržė ir karštakraujė Midori, visiška Naoko priešingybė. Draskomas vidinių prieštaravimų, Toru turėjo rinktis tarp praeities ir ateities.

„Jausminga, įdomi, seksuali... H. Murakami – vienas geriausių šiuolaikinių rašytojų.“

Time Out

„„Norvegų giria“ – tai japonų „Rugiuose prie bedugnės“.“

Daily Telegraph

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi. „Norvegų giria“ Japonijoje sulaukė tokios sėkmės, kad autorių, anot vieno žymaus H. Murakami vertėjų, „šlovės beprotybė išvijo iš tėvynės“.

Albert'o Camus romanas „Svetimas“ (1942) rašytojui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pagrindinio veikėjo Merso santykis su supančiu pasauliu pažeidžia visuomenės taisykles ir paverčia jį „svetimu“. Tai knyga apie neįveikiamą individo vienatvę inertiško abejingumo, absurdo akivaizdoje.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

2018-ieji, Nižnedvinskas, Šiaurės Rusija. Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas incognito seka ataušusiais pėdsakais. Prieš metus šiame mieste, prigludusiame prie poliarinio rato, jo mokytojas, viršininkas ir bičiulis Leonas Nevardauskas rastas nuskendęs upėje. Iš pirmo žvilgsnio mirtis atrodo kaip nelaimingas atsitikimas, tačiau ką FSB nekenčiamas žmogus veikė vienas gūdžioje Rusijos provincijoje? Kodėl velionio kišenėje rastas belemnito akmuo, dar vadinamas velnio pirštu? Kokia paslaptis užšifruota keliuose stalčiuje rasto rankraščio puslapiuose? Įtarimai stiprėja: per Maskvoje dirbantį agentą Tomo kolegas netikėtai pasiekusiame geltoname aplanke iš Lubiankos minimas Rusijos agento siuntimas į Nižnedvinską atlikti operacijos „Velnio pirštas“. Tad Tomas leidžiasi į labirintišką kelionę tiesos link po Rusijos tamsumas ir savo paties praeitį.

Praeitį – nuo pirmo susidūrimo su intriguojančia dėstytojo Leono figūra, gyvenimo Vilniaus Gorkio gatvės bohemos kavinėse Nepriklausomybės priešaušryje, medievistikos studijų, meilės be atsako mįslingos melancholijos paženklintai gražuolei Monikai iki pavojingų žvalgybos operacijų 10-ojo dešimtmečio Lietuvoje ir jųdviejų su Leonu bandymo atverti duris į šiandienos Didžiojo Žaidimo pasaulį. Jame veša slapti politiniai judėjimai, sąmokslo teorijos, priešų pastangos ezoteriniais būdais pavergti protus – ir verda giluminė gėrio ir tamsos kova.


„Mantas Adomėnas parašė ne paprastą detektyvą ar šnipų romaną <...>. Tai didžiulis, erdvus, daugialypis ir daugiasluoksnis pasaulis <...>. Rašydama kaip detektyvų mėgėja pasakyčiau, kad tai detektyvas pačia tikriausia šio žodžio prasme, kurį skaitant, dar neapleidžia ir gryniausias džiugesys dėl begalinės pasaulio įvairovės ir mūsų aštraus siekio bei gebėjimo ją pažinti, kad ir kokia kaina. <...> Šitas romanas yra tikras ir didelis įvykis.“
Rasa Drazdauskienė, LRT laidos „Nenušaunami siužetai“ bendraautorė, vertėja

Mantas Adomėnas (gim. 1972) – Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studijų absolventas, Kembridžo universiteto filosofijos mokslų daktaras, politikas. Intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas“ – pirma grožinė autoriaus knyga ir pirma dilogijos dalis.

1959-ieji, sovietų Lietuva. Vos dvidešimt penkerių sulaukęs Martynas Averka atrodo ne pagal metus brandus ir pavargęs. Jis jau ištvėrė beveik dešimties metų kalinimą Gulage ir parkeliavo namo per visą Rusiją. Dabar Martynas siekia kaip išgalėdamas priešintis sovietų santvarkai ir nepasiduoti biurokratijai, grasinančiai iš jo atimti mylimąją su paslaptinga praeitimi. Tačiau pagrindinis Martyno tikslas – užtikti pėdsakus žmogaus, jaunystėje jam labai daug davusio, bet labai daug ir atėmusio.

Būdamas keturiolikos Martynas susipažino su miestiečiu mokytoju poetu Kostu, ir šis parodė jam platų pasaulį, plytintį už gimtojo Lynežerio kaimo ribų. Bet netruko paaiškėti, kad mokytojas nebuvo tuo, kuo dėjosi. Po daugelio metų vaikinas įsilaužia į Pažaislio vienuolyne įsikūrusią psichoneurologinę ligoninę suvesti senų sąskaitų.

Antanas Šileika aukštos meninės vertės pasakojimu, paremtu kruopščiu istoriniu tyrimu, savitai tapo XX amžiaus vidurio Lietuvą laisvės kovų ir sovietinės okupacijos metais, jauno žmogaus tapatybės paieškas ir su sovietų saugumu kolaboravusio poeto Kosto Kubilinsko moralinius pasirinkimus. Romane nagrinėjamos jaunystės nekaltumo ir iliuzijų griūties, lojalumo ir išdavystės, keršto ir meilės okupuotoje Lietuvoje temos.

„Įspūdinga Martyno gyvenimo istorija atskleidžia autoriaus talentą įsigilinti į žmogaus būklę.“
Open Book

„Pagavi žlugdančių išdavysčių ir trapios vilties istorija.“
Eva Stachniak

„Stiprus ir jaudinantis kūrinys, parašytas autoriaus kūrybinių jėgų žydėjime.“
Gary Barwin

Antanas Šileika (gim. 1953 Toronte) – angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas. Jo romanas „Pogrindis“ įtrauktas į „Globe and Mail“ 2011 m. geriausių knygų šimtuką. 2018 m. atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ Lietuvoje pelnė „Metų knygos rinkimų“ apdovanojimą, o 2023 m. pagal romaną „Laikinai jūsų“ buvo pastatytas kino filmas tokiu pačiu pavadinimu. „Nebaigti reikalai“ – naujausias autoriaus kūrinys.

„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys... “

Bevardžio pagrindinio veikėjo kasdienybė primena beprasmišką košmarą – kelionę į niekur. Tačiau netikėtai jo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Atsiranda draugė – jos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra bičiulis – jo nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Šiame siurrealistiškame sąmyšyje pagrindinis veikėjas privalo stoti akistaton su savo vidiniais demonais.


„Sąmojingas nuotykis... Žodinės anarchijos pavyzdys... Labirintui prilygstanti mįslė... “
San Francisco Chronicle


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. 1982 m. sukurta „Avies medžioklė“ – nepaprastas magiškojo realizmo ir detektyvo hibridas, atnešęs H. Murakamiui tarptautinį pripažinimą.

Paauglystėje Giftė vis prašydavo mamos pasakoti jų šeimos kelionės iš Ganos į Alabamą istoriją. Taip ji ieškojo nusiraminimo herojiškuose šeimos mituose ir meilės istorijos romantikoje. Kai jos tėvas su broliu paniro į sunkią imigrantų realybę Amerikos pietuose, iš keturių šeimos narių liko tik jiedvi su mama. Giftės svajotas gyvenimas išslydo jai iš rankų.

Po daugelio metų, norėdama suvokti jos brolį sunaikinusią priklausomybę nuo narkotikų, Giftė atsigręžia į mokslą. Bet kai jos motina apsistoja kartu, Giftė netrunka suprasti, kad jų šeimos traumų šaknys siekia daug giliau, nei ji kada būtų pagalvojusi.

Romane „Kitas pasaulis“ pasakojama apie tamsią vienos šeimos likimo šerdį, paženklintą imigrantų dalios, meilės, netekties, atpirkimo, tikėjimo. Ir galybę būdų, kuriais iš praeities griuvėsių bandome atkurti savo dabartį.

„Nuostabiai suaustas pasakojimas.“
Roxane Gay

„Sakyčiau, kad tai romanas mūsų laikams. Bet ir daug daugiau. Tad tai – romanas visiems laikams.“
Ann Patchett

„Romano veiksmas vyksta plačiame, trapiame kraštovaizdyje, kuriame susiduria Dievo slėpiniai ir mokslas. Tai gili meditacija apie sielvartą, religiją ir šeimą.“
Boston Globe

Yaa Gyasi (gim. 1989) – Ganos–JAV rašytoja. Stanfordo universitete studijavo anglų kalbą, vėliau – kūrybinį rašymą. Jos debiutinis romanas „Auksinės šaknys“ („Baltos lankos“, 2018) buvo apdovanotas „National Book Critics Award“ ir kitomis literatūros premijomis. „Kitas pasaulis“ – antrasis jos romanas, nominuotas „PEN/Faulkner Award for Fiction“ ir „Women's Prize for Fiction“ literatūros premijoms.