3 knygos už 25 eurus

Gimtajame detektyvo Fabiano Risko miestelyje įvykdyta kraupi žmogžudystė: iš išorės užremtame mokyklos darbų kabinete rastas mirtinai nukraujavusio vyro kūnas nukapotomis plaštakomis.

Policijos tyrėjai įsitikinę, kad tai smulkmeniškai suplanuotas kerštas. Tačiau kas ir kodėl galėjo trokšti susidoroti su ramiai miestelio mokykloje dailide dirbusiu Jorgenu Polsonu? Vienintelė aiški užuomina – nusikaltimo vietoje palikta devintos klasės mokinių nuotrauka. Vienas veidas joje jau užbrauktas – tai ką tik įvykdytos žmogžudystės auka.

Vadovaudamasis nuojauta ir vis ryškiau iškylančiais mokyklos prisiminimais, Fabianas Riskas imasi tyrimo. Tačiau detektyvą skubėti verčia ne tik profesinė pareiga: nuotraukoje – ir jo paties veidas.

„Prikaustantis kaip Jo Nesbø, tamsus kaip Stiegas Larssonas.“
Tony Parsons

„Kaip nuodėmė, kuriai neįmanoma atsispirti.“
Irish Independent

„Nauja žvaigždė Švedijos detektyvų padangėje.“
Daily Mail


Stefan Ahnhem (Stefanas Ahnhemas, g. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblanda ir šalčiu. „Beveidės aukos“ – debiutinis romanas, kuriuo skaitytojams pristatomas nepailstantis, kartais karštligiškas ir netikėtų sprendimų ieškantis detektyvas Fabianas Riskas.

Dar daugiau skie-me-nuo-tų pa-sa-kų!

Trečioji skiemenuotų pasakų dalis smalsius mažuosius skaitytojus supažindina su dar neregėtais veikėjais! Skruzdėlytė, padedama gerųjų vabalėlių, skuba namo iki saulė nusileis, Saulė ir Mėnulis rūpinasi dukrele Žeme, o trečias, jauniausias, brolis mandagumu ir gudrumu laimi princesės širdį ir karalystę.

Kad skaitytojų akelės nepavargtų nuo raidžių, smagius veikėjų nuotykius lydi žaismingos Marijos Smirnovaitės iliustracijos.

Ši paveikslėlių knyga skirta 4–7 metų vaikams, kurie nori pradėti skaityti patys. Pasakos knygelėje su-skie-me-nuo-tos, o kirčiuota raidė – paryškinta, kad mažiesiems būtų lengviau perskaityti ir tinkamai ištarti žodžius.

Artėjant 1937-ųjų rudeniui septyniolikmetis Francas Huchelis, palikęs gimtąjį kalnų kaimelį, naivumo ir gyvenimo troškulio pilna širdimi iškeliauja į Vieną. Nepažįstamame mieste mokiniu savo krautuvėje jį priima senas Vienos tabakininkas. Vienas iš jo nuolatinių klientų – greta gyvenantis garsusis psichoanalitikas Sigmundas Freudas. Francas netrunka susidraugauti su garbaus amžiaus profesoriumi, o skausmingai įsimylėjęs kabareto šokėją čekę Anežką kreipiasi į jį pagalbos. Nuoširdumo ir tylios išminties nestokojančiais pokalbiais jiedu bando įminti meilės ir seksualumo paslaptis. Tačiau naciams įžengus į Vieną Francas ir Freudas įsisuka į dramatiškų įvykių sūkurį ir netrukus kiekvienas yra priverstas priimti sudėtingiausią sprendimą gyvenime: pasilikti ar bėgti.

„Trapus, tylus, grakštus ir poetiškas – nedidukas lobis.“
SWR

„Romanas apie kibirkštis, kurios nušviečia tamsą: išmintį, užuojautą, iššūkius ir drąsą.“
Daily Mail

Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Iš viso parašė šešis romanus; tarptautinio pripažinimo sulaukė jo romanai „Visas gyvenimas“, 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai, ir „Tabakininkas“.

XIX a. pabaigos Londonas. Korą Syborn po vyro mirties užlieja ir liūdesys, ir palengvėjimas. Santuoka buvo nelaiminga, mokslui gabią Korą varžė paklusnios, savęs atsižadėjusios žmonos vaidmuo. Moteris nutaria prieglobsčio ieškotis kaime ir atsikrausto į Eseksą, Aldvinterio parapiją, kur vikaru tarnauja Vilas Ransomas.

Kaimelis apsėstas gandų apie mitinę pabaisą: netoliese pastebėtas Esekso slibinas, kitados klajojęs po pelkes ir galabijęs žmones. Kora susižavi šia žinia ir kaip mokslininkė viliasi, kad iš tikrųjų pabaisa tėra dar neatrasta gyvūnų rūšis. Ji leidžiasi padaro pėdsakais ir netrukus sutinka vikarą. Šis slibino atžvilgiu nusiteikęs skeptiškai. Parapijiečių susijaudinimas jam atrodo nedoras ir pražūtingas, atitraukiantis nuo tikrojo tikėjimo ir griaunantis tykaus kaimelio ramybę. Pamažu tarp nuolat besiginčijančių, bet vienas prie kito traukiamų Koros ir Vilo užsimezga keistas, gyvenimą keičiantis ryšys.

„Esekso slibinas“ – subtili ir intelektuali odė meilei bei nesuskaičiuojamai daugybei jos pavidalų.

„Kone akiplėšiškai ambicingas romanas. Sodrus ir egzotiškas, tarytum laukinis Edenas.“
New York Times

„Kupinas magijos.“
Kirkus Reviews

„Sukūrusi „Esekso slibiną“, Sarah Perry atsidūrė greta geriausių šiuolaikinių Britanijos rašytojų.“
John Burnside

Sarah Perry (Sara Peri, g. 1979 m. Esekse) – britų rašytoja. Karališkajame Holovėjaus koledže įgijo kūrybinio rašymo daktaro laipsnį, Prahos bei Prinstono universitetuose dėstė teologijos, istorijos bei literatūros kursus. Antrasis autorės romanas „Esekso slibinas“ išleistas 20 šalių, pateko į gausybės literatūros apdovanojimų (tokių kaip „Costa Book Awards“, „Baileys Women's Prize for Fiction“, Dylano Thomaso ir Walterio Scotto vardo) ilguosius arba trumpuosius sąrašus, tapo Didžiosios Britanijos Metų knyga, knygynų tinklo „Waterstones“ Metų knyga ir pasauliniu bestseleriu.

Maurice'as Merleau-Ponty – vienas svarbiausių „fenomenologinio“ mąstymo atstovų, savaip plėtojęs Edmundo Husserlio ir Martino Heideggerio filosofijas, svarstęs apie fenomenologijos prigimtį ir galimybes. Jis padarė įtaką visam XX a. antrosios pusės prancūziškajam mąstymui: Emmanueliui Levinui, Pauliui Ricoeurui, Micheliui Foucault, Gilles'iui Deleuze'ui, Algirdui Juliui Greimui. Tai kertinis autorius nagrinėjant „kūniškumo“ temą.
Ši knyga laikoma Merleau-Ponty „opus magnum“. Jos tikslas – apmąstyti kūniško buvimo su pasauliu patirtį, parodyti, kaip veikia juslinis suvokimas (percepcija), o kartu įveikti metafizines perskyras tarp kūno ir dvasios, egzistavimo ir mąstymo.
Filosofas nuolat oponuoja dviem priešingoms mąstymo tradicijoms: empirizmui, kuris žmogišką kūną paverčia objektu, aiškina jį priežastiniais ryšiais, ir idealizmui, kuris mąstymą atsieja nuo kūno, o subjektą suvokia kaip sau skaidrų. Jis parodo, kad kūniška patirtis nėra nei skaidri, nei chaotiška ar iracionali – ji turi savitą rišlumą. Kūnas yra santykių tinklas ir jis visada įtrauktas į santykius su kitais – daiktais ar asmenimis.
Žmogiškas kūnas – ne tik erdvinė, bet ir kalbanti, geidžianti, laikiška ir (ne)laisva būtybė. Su jusline patirtimi siejami meilės patirties, saviapgaulės, angažavimosi istoriniams įvykiams aprašymai, originalios įžvalgos apie kalbą, erdvę ir laiką.


„Fenomenologija – tai filosofija, kuri esmių ieško egzistencijoje ir mano, kad žmogų ir pasaulį įmanoma suprasti tik remiantis jų „faktiškumu“. Tai filosofija, pretenduojanti būti „tiksliuoju mokslu“ ir sykiu aiškinanti apie „gyvenamąją“ erdvę, laiką, pasaulį. Tai mėginimas tiesiogiai aprašyti mūsų patirtį tokią, kokia ji yra, neatsižvelgiant į jos psichologinę kilmę bei priežastinius aiškinimus, kuriuos apie ją gali pateikti mokslininkas, istorikas ar sociologas.“

„Konkrečiai suvoktas žmogus yra ne su organizmu sujungta psichika, o egzistencijos balansavimas tarp kūniškumo ir asmeninių poelgių.“

„Būti sąmone ar veikiau „būti patirtimi“ – tai iš vidaus bendrauti su pasauliu, su kūnu, su kitais, būti ne greta jų, o su jais.“
Maurice Merleau-Ponty

Džoselina Batler turi paslaptį. Kankinama praeities demonų, vos sulaukusi 18-kos, ji palieka Virdžinijos valstiją ir išvyksta gyventi į kitą Atlanto vandenyno krantą – Škotiją. Čia jaučiasi saugi nuo praeities ir nepageidaujamų klausimų. Nesileidžia į artimus romantinius santykius, neatvirauja draugams, nemezga jokių įpareigojančių ryšių. Su niekuo. Tačiau viskas pasikeičia tą dieną, kai Džosė nusprendžia persikelti į butą Dublino gatvėje.

Vykdama apžiūrėti naujosios vietos, Džosė susiduria su be galo patraukliu verslininku Breidenu Karmaiklu. Vienas jo intensyvus žvilgsnis kaipmat užvirina visą kūną: pasprukti nuo minčių apie jį tiesiog nebeįmanoma. Breidenas – pasitikintis savimi, įpratęs gauti bet ką, ko tik užsigeidžia, – išsyk pajunta trauką Džosei. Dabar jo tikslas – bet kokiais būdais įsitraukti dailių formų gražuolę į lovą. Pamatęs, kad lengva nebus, Džoselinai pasiūlo sandėrį. Aistringas romanas įgauna pagreitį, kiekvieno susitikimo karštis ima vesti iš proto, tačiau Breidenas kažkodėl pradeda klausinėti apie praeitį...

„Šioje knygoje yra visko... romantikos, neapsakomai gardžiai aprašytų aistrų, šeimos istorijų, draugystės, sudaužytų širdžių, ilgesio ir visad gelbstinčios vilties. O paskutiniai puslapiai tiesiog sukelia euforiją.“
Bookish Temptations

„Kiekvienas Džoselinos ir Breideno susitikimas užvirins jums kraują.“
Rainy Day Reads

Samatha Young (Samanta Jang, g. 1986) – neįtikėtinu greičiu į „New York Times“, „USA Today“ ir „Wall Street Journal“ aukštumas užkopusi autorė iš Škotijos. „Pavojingi žaidimai“ – pirmoji autorės knyga, skirta tik suaugusiesiems. Knyga sukėlė didžiulį susidomėjimą ir buvo išleista daugiau nei 30 šalių, nominuota „Goodreads Choice Award 2012“ kaip geriausias metų meilės romanas.

194… Orano mieste Alžyre ima siautėti maras. Daktaras Bernaras Rijė pirmas pastebi ligos ženklus ir skatina miesto valdžią kuo skubiau imtis priemonių. Kol Rijė fiksuoja įvykius mieste, valdžia delsia. Ilgainiui miestui paskelbiamas karantinas. Negalima nei iš jo išvykti, nei į jį atvykti. Maras įsigali ir mirties akivaizdoje išbando žmonių vienybę, tikėjimą ir būties prasmingumą.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime, o romanas „Maras“ laikomas vienu brandžiausių rašytojo kūrinių. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Buvusios „Islamo valstybės” sekso vergės ir 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatės bei JT geros valios ambasadorės atsiminimai

2014 metais „Islamo valstybė” užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės” sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.
Nadia nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji taps žmogaus teisių aktyviste. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias jai mėgino klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės. Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė, o dabar ir knygos autorė.
Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, vykdomo Irake, už kiekvieną prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį. Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

„Drąsus Nadios Murad liudijimas yra šiurpus, tačiau labai reikalingas ir svarbus skaitinys... Visi, kurie nori suprasti, ką daro vadinamoji „Islamo valstybė”, privalo perskaityti šiuos atsiminimus.”
Economist

„Neapsakomai vertinga knyga. Tai ne tik jazidų genocido liudijimas, bet ir švelni odė gyvenimo būdui, kuris jau sunaikintas.”
Jewish Journal

Nadia Murad (g. 1993) – žmogaus teisių aktyvistė, 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatė, apdovanota Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo premijomis, pirmoji Jungtinių Tautų Prekybos žmonėmis aukų orumo geros valios ambasadorė. Kartu su jazidų teisių organizacija „Yazda” rengia „Islamo valstybės” nusikaltimų medžiagą, kad galėtų šią organizaciją paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ji taip pat įkūrė programą „Nadios iniciatyva”, kuri skirta genocidą ir prekybą žmonėmis išgyvenusiems padėti.

Jenna Krajeski – žurnalistė, kurios reportažai iš Turkijos, Egipto, Irako ir Sirijos publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „New Yorker”, „Slate”, „Nation”, „Virginia Quarterly Review” ir kt.

Keitė vaikystę praleido Heilšame – uždaroje, savas ir kartais itin neįprastas taisykles turinčioje mokymo įstaigoje, įkurtoje Anglijos provincijoje, toliau nuo pašalinių akių. Ten vaikai buvo akylai saugomi nuo išorinio pasaulio ir ugdomi taip, kad suprastų esą ypatingi. Idilišką praeitį Keitė paliko užmarščiai, tačiau praėjus daugeliui metų į jos gyvenimą sugrįžta Rūta ir Tomis – geriausi draugai iš Heilšamo laikų.

Dalindamasi prisiminimais su Rūta ir grimzdama į taip ir neišblėsusią meilę Tomiui, Keitė nusikelia į praeitį. Kaip jie išvydo dienos šviesą? Kokiam gyvenimui buvo ruošiami? Kodėl tokia svarbi jų gera sveikata? Kokia tamsi paslaptis glūdi už karštligiško mokinių kūrybiškumo skatinimo? Ir kokią kainą jie turės sumokėti už tai, kad visą gyvenimą buvo laikomi ypatingais?

„Neleisk man išeiti“ – nepaprastai rafinuotas ir subtilus pasakojimas apie dar vieną mūsų pasaulio versiją, persmelktas žmogaus trapumo pajautos ir neišmatuojamo gyvenimo geismo.

„Geriausia, ką Ishiguro yra parašęs po „Dienos likučių“. Tai romanas apie žmogaus prigimtį: kas ją sudaro, ką ji reiškia, kaip ji gali būti pagerbta ar paneigta.“
Jonathan Yardley

„Šis ypatingas ir bauginamai gudrus romanas yra apie tai, kodėl mes nepratrūkstame, kodėl vieną rytą atsikėlę tiesiog neišbėgame į gatvę kūkčiodami ir verkdami, kodėl neįdūkstame ir visko aplink nesudaužome į šipulius suvokę, kad mūsų gyvenimas niekada nebus toks, koks galėjo būti.“
M. John Harrison

„Šiame beviltiškai liūdname romane autorius gilinasi į paprasto žmogaus gyvenimą – sielą, seksualumą, meilę, kūrybiškumą, vaikišką naivumą.“
Andrew Barrow

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris, tarp kurių ir „Neleisk man išeiti“, nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

„Prie stalo su rašytoju“ – tai pirmoji, analogų Lietuvoje neturinti kulinarinė knyga, skirta knygų mylėtojams ir visiems, mėgstantiems skanų maistą. Joje rasite daugiau nei 70 receptų, kuriuos autorės Giedrė Barauskienė ir Rasa Derenčienė sukūrė įkvėptos gerai žinomų užsienio ir Lietuvos rašytojų kūrinių bei jų herojų. Sujungusios pomėgį skaityti ir gaminti, jos parašė ypatingą receptų knygą, kuri kviečia į kulinarinę ir literatūrinę kelionę po skirtingus laikotarpius, šalis ir virtuves.

Kartais taip gera po dienos darbų užsiplikyti mėgstamos arbatos, iš orkaitės ištraukti garsiąsias Marcelio Prousto madlenas ir praleisti vakarą su knyga. Arba pakviesti draugus nepamirštamos vakarienės, kuriai pagaminsite rašytojų Isabelės Allende, Hermano Kocho, Haruki Murakami ar Umberto Eco knygų įkvėptų patiekalų. O gimtadieniui galite surengti literatūrinį vakarėlį su pamėgtais „Didžiojo Getsbio“ herojų mėtų kokteiliais.

Šios knygos autorės jums linki nuotykių ir visokeriopo sotumo: ragaukite, skaitykite, atraskite ir mėgaukitės. Nes, kaip yra pasakęs E. M. Remarque'as: „Tik paprasti dalykai niekados nenuvilia. O laimė labai jau paprasta.“

Du svarbiausi šių dienų dvasiniai mokytojai.

Penkios dienos.

Vienas amžinas klausimas.

Savo 80-ojo gimtadienio proga Dalai Lama nusprendė kartu su bičiuliu arkivyskupu Desmondu Tutu praleisti savaitę Jo Šventenybės rezidencijoje Dharamsaloje, Indijoje, ir nuoširdžiai pasikalbėti. Prie jų mielai sutiko prisidėti rašytojas ir nuolatinis arkivyskupo palydovas Douglasas Abramsas. Jis užrašė dviejų iškiliausių šių dienų dvasinių mokytojų ir moralės vedlių mintis. Jie dalinosi ne tik savo asmeninėmis pažiūromis bei potyriais, bet ir mokslininkų nuomone, kas yra neišsenkami džiaugsmo šaltiniai ir kaip juos atrasti nestabiliame šių dienų pasaulyje.

Rimtus Dalai Lamos ir Desmondo Tutu pokalbius visą savaitę lydėjo nesibaigiantis juokas ir jaudinantys prisiminimai apie meilę ir netektis. Aiškindamiesi, kas yra džiaugsmas, dvasiniai mokytojai išnagrinėjo daugybę sudėtingų, skaudžių ir painių temų bei pasidalino nelengvai sukaupta išmintimi, kaip neišvengiamų kančių akivaizdoje gyventi džiaugsmingai ir kaip šį jausmą transformuoti iš trumpalaikio į nuolatinę būseną.

VIENUOLIKTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Po trejus metus Osle tvyrojusios ramybės, miestą vėl užgula pragariški nusikaltimai. Viena po kitos randamos moterys perkąstomis gerklėmis. Visas jas sieja pomėgis su vyrais susipažinti per programą „Tinder“. Aukų kaklus nusėjusiose žaizdose rasti rūdžių ir juodų dažų pėdsakai tyrėjus įstumia į aklavietę.

Tai paties Hario Hūlės verta byla, tačiau jis jau seniai paliko tarnybą, mylimai moteriai ir sau prisiekęs niekada negrįžti: tik ne po paskutinės bylos, dėl kurios jo artimiausi žmonės atsidūrė didžiausiame pavojuje.

Tačiau šiose žmogžudystėse Hūlė įžvelgia kažką pažįstamo. Aidą iš užmiršto sapno. Balsą vyro, kurio vardą mėgina ištrinti iš atminties. Ir šitai įtraukia jį į tyrimą tarsi į juodąją skylę.

„Nesbø – viešpataujantis skandinaviškojo detektyvo karalius.“
The Guardian

„Kurdamas serijinių žudikų portretus, Nesbø neabejotinai naudojasi savo stebuklingo prisilietimo galia.“
The New York Times Book Review

„Šiame romane Nesbø Harį Hūlę vaizduoja kamuojamą širdį draskančių vidinių konfliktų – jis trokšta pamiršti visus praeities baisumus, tačiau žino, kad privalo juos prisiminti iki žiauriausių smulkmenų.“
Publishers Weekly

„Norvegija gali didžiuotis savo sūnumis: Henriku Ibsenu, Edvardu Munchu ir geriausiu trilerių rašytoju Jo Nesbø.“
The New York Times

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego Senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“.


Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Nesbø knygų egzempliorių. Naujausias autoriaus romanas „Troškulys“, tik pasirodęs Europoje, iškart užkopė į daugelio šalių topų viršūnes, o Norvegijoje pateko į leidybos istoriją kaip knyga, išleista didžiausiu, 300 000 egzempliorių, pirmuoju tiražu. „Troškulys“ paskelbtas geriausiu 2017 m. skandinaviškojo nuaro trileriu.

2011 m. pasirodė romano „Galvų medžiotojai“ ekranizacija. Netrukus didžiuosius ekranus pasieks romano „Sniego Senis“ ekranizacija, kurioje pagrindinį Hario Hūlės vaidmenį atlieka Michaelis Fassbenderis. Taip pat planuojama ekranizuoti romanus „Sūnus“ ir „Vidurnakčio saulė“.

1952 m. prancūzų valdomas Vietnamas. Iš mirusios mamos paveldėjusi vietnamietišką išvaizdą, Nikolė visada jautėsi vyresnės sesers, apdovanotos tobulais prancūziškais bruožais, šešėlyje. Tačiau didžiausią kartėlį ji patiria, kai tėvas nusprendžia visą šeimos verslą perleisti seseriai Silvijai, o jai – tik apleistą šilko parduotuvėlę senajame Hanojaus kvartale. Nikolė ryžtasi atgaivinti parduotuvę norėdama įrodyti tėvui, kad gali sėkmingai dirbti be jo pagalbos. Drąsius planus palaiko naujas mylimasis Markas, dėl kurio vis smarkiau plaka Nikolės širdis.
Imbierų ir lotosų žiedų aromato pripildytame senajame vietnamiečių kvartale Nikolė pasineria į spalvingą šilko pasaulį. Niekada iki galo nepritapusi prie prancūzų dėl savo egzotiškos išvaizdos, būdama tarp vietinių prekeivių ji vis labiau jaučiasi sava. Tačiau merginos pasaulis subyra į šipulius, kai susiduria su prancūzų kolonijinės valdžios korupcija, į kurią įsivėlusi visa jos šeima. Skaudžios išdavystės akivaizdoje Nikolė turi priimti lemtingą sprendimą: atleisti šeimai ir mylimam vyrui ar likti ištikimai savo vietnamietiškai prigimčiai.

„Rafinuotas pasakojimas apie kolonijinį Vietnamą ant naujos eros slenksčio: skaitydama jaučiau egzotiškos šalies drėgmę ir svaiginantį gardenijų kvapą. Įtempto siužeto pasakojime autorė nevengia purvinos karo realybės.“
Rašytoja Lucinda Riley

Dinah Jefferies (Dina Džefris, gim. 1948) pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Malaizijoje, Anglijoje baigė studijas, vėliau Toskanoje dirbo grafenės vaikų aukle, gyveno hipių bendruomenėse. Rašyti ji pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiui sūnui, savo skausmą moteris perkėlė į kūrybą. Viena populiariausių autorės knygų „Arbatos plantatoriaus žmona“, kurią išleido „Baltų lankų“ leidykla, akimirksniu tapo „The Sunday Times“ bestseleriu ir ilgai nesitraukė iš šio sąrašo viršūnių.

Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.

Viename 1829–ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.
Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.


„Nuostabi knyga. Skaitydamas buvau jos apsėstas, o perskaitęs likau sudaužyta širdimi.“
Donal Ryan

„Kruopštus tyrimas. Praeitis taip stipriai sužadinama, rodos, imsi ir užuosi...“
The Guardian

„Paskutinėse apeigose“ pasakojama istorija yra dviem šimtmečiais nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Paradoksalu, kaip šis faktas paverčia ją kiekvienam iš mūsų artima patirtimi…“
Sydney Morning Herald

„Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas.“
Megan Abbott

Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Jos debiutinis romanas „Paskutinės apeigos“ sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba.

„Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“ – pirmas nuoseklus kultūrinis vadovas po daugiakonfesinį ir daugiatautį Vilnių. Nuolat pabrėžiama, kad Vilniuje sugyveno krikščionybė, judaizmas ir islamas, tačiau ne tik tai, bet ir ilgalaikė Rytų ir Vakarų, arba graikų ir lotynų, krikščioniškųjų tradicijų kaimynystė Lietuvos sostinėje yra išskirtinė Europoje. Knygoje kalbama apie Rytų ir Vakarų krikščionybės palikimą ir dabartį Vilniuje, suprantamai atskleidžiamos ir susiejamos su šių dienų patirtimi pamirštos arba dabarties kasdienybei tolimos kultūros vertybių prasmės.

Ši knyga nėra krikščionybės Vilniuje ar Lietuvoje istorija, nors joje gausu istorinių nuorodų. Tai bandymas pamatyti Vilniuje ne tik miesto grožį, bet ir jo prasmę, atrasti ryšius, siejančius dailias menines formas su kultūron įaugusiu tikėjimu, jo pasakojimais, simboliais ir ženklais.

Knyga siekia atgaivinti pasivaikščiojimų žanrą ir urbanistiniame Vilniaus audinyje išskirti su religiniu miesto gyvenimu susijusias temas. Pasivaikščiojimų žanras turėtų skaitytoją įspėti ir apie kitą knygos savitumą - tai ne žinynas, o asmeniškas pasakojimas, kuriame nestinga įspūdžių, nuomonių ir prisiminimų.


„Daug kartų suplėšytas Lietuvos istorijos ir kultūros audinys išsaugojo nenutrauktas gijas, kurios kaip mitinės Ariadnės siūlas gali padėti rasti taką prie gyvojo vandens versmių, be kurių Vilnius nebūtų tuo, kas jis yra – vienas iš didžių Europos miestų, kurio nepažįstant ir nežinant apie čia besiskleidusią įvairialypę krikščioniškąją tradiciją neįmanoma kaip reikiant suprasti ne tik Lietuvos, bet ir Europos.“
Irena Vaišvilaitė


Irena Vaišvilaitė (g. 1954) kultūros istorikė, Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto, dėsto Vilniaus universitete. Tyrinėja XVII ir XX a. kultūros istoriją, ypač domisi religiniais kultūros aspektais.

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?



Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

„Norvegija gali didžiuotis savo sūnumis: Henriku Ibsenu, Edvardu Munchu ir geriausiu trilerių rašytoju Jo Nesbø.“
New York Times

Moderniame Oslo kalėjime dešimtmetį kalintis Sonis – idealus kalinys. Ramaus būdo vaikinas seniai tapo kitų nuteistųjų išpažinčių klausytoju, o korumpuota kalėjimo valdžia naudojasi juo svetimiems nusikaltimams nuslėpti. Už šias keistokas paslaugas kaliniui nenutrūkstamai tiekiamas heroinas. Narkomanu, abejingu savo likimui, Sonis tapo, kai, norėdamas išvengti susitepusio policininko vardo, nusižudė jo tėvas. Tačiau netikėta kalinio išpažintis supurto primigusią Sonio sąmonę – taip seniai slėpta tiesa apie tėvo mirtį paskatina jį suregzti ir įvykdyti genialų pabėgimo iš kalėjimo planą. Prasideda nuožmi, šaltakraujiškai apskaičiuota keršto medžioklė. Šį kartą Sonis diktuos žaidimo taisykles.

Vyresnysis inspektorius Simonas Kefas, senosios policijos mokyklos atstovas, vieną dieną gauna naują nužudymo bylą ir naują kolegę. Sekdami Oslo nusikalstamo pasaulio pėdsakais, Simonas ir Kari netikėtai įsitraukia į Sonio vykdomų žmogžudysčių tyrimą. Vaikino tėvas buvo inspektoriaus draugas ir kolega, todėl Simonas įtaria, kas yra naujasis Oslo mirties angelas ir kokie Sonio tikrieji tikslai.

„Dar vienas stiprus Nesbø talento pavyzdys, kuriuo jis kuria istoriją, grojančią visomis nervų stygomis ir tokiu intensyvumu, kad, rodos, sutalpintų į vieną ir Bibliją, ir Betmeną. Anksti sakyti, tačiau nenustebčiau, jei ši knyga gautų metų detektyvo titulą.“
Ekstra Bladet

„Tai paini ir sukrečianti istorija. Žiaurūs, pikti ir atgailaujantys policininkai bei nusikaltėliai... Tai, ko ir reikėtų tikėtis iš geriausio norvegų šiuolaikinių detektyvų autoriaus, galbūt geriausio šiuolaikinių detektyvų autoriaus apskritai.“
The New York Times Book Review

Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Jo knygos ne kartą puikavosi tarptautinių bestselerių sąrašuose. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Nesbø knygų egzempliorių. Pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

„The New York Times“ bestseleris Nr. 1

Kaip išsaugoti gyvenimo prasmę mirties akivaizdoje? Ko griebtis, kai į gyvenimą negailestingai įsibrauna liga? Ką reiškia susilaukti kūdikio, kai tavo gyvybė pamažu blėsta?

Neurochirurgijos aukštumas pasiekusiam ir vos 36–erių sulaukusiam daktarui Paului Kalanithi diagnozuojamas ketvirtos stadijos plaučių vėžys. Ne vienus metus gydęs mirštančiuosius, jis pats tampa pacientu, be jokios savigailos kovojančiu už savo gyvybę.

„Įkvėpti tylą“ – tai atviras ir nuoširdus pasakojimas apie susitaikymą su žmogaus mirtingumu, daktaro ir paciento santykius, pasiryžimą dirbti net mirštant ir begalinę meilę gyvenimui. Paulas Kalanithi šios knygos pabaigti nespėjo, bet ji, atskleisdama vitališką žmogaus prigimtį ir stojišką laikyseną, pratęsia jo gyvenimą ir po mirties.

„Tikras, stebinantis, meistriškai parašytas ir drąsus vieno gyvenimo liudijimas.“
The Times

Paulas Kalanithi (1977–2015) buvo indų kilmės amerikietis neurochirurgas ir rašytojas. Stanfordo universitete jis įgijo anglų literatūros magistro laipsnį, vėliau baigė Jeilio medicinos mokyklą. Už mokslinius tyrimus neurochirurgijos srityje jam buvo įteiktas aukščiausias Amerikos neurochirurgijos akademijos apdovanojimas.

Kiek paslapčių prireiks sugriauti tobulą santuoką?


Ką tik ištekėjusi už žavingo ir turtingo našlio jaunoji Gvendolina Huper nekantrauja pradėti naują gyvenimą egzotiškame Ceilone. Ji pasiryžusi būti tobula žmona ir mama. Bet gyvenimas naujuose namuose, apsuptuose žalių lyg aksomas arbatkrūmių, ne visai toks, apie kokį ji svajojo tekėdama už Lorenso Huperio. Plantacijų darbininkai šiurkštūs ir pagiežingi, kaimynai tikri pavyduoliai, o jos mylimas vyras praleidžia ilgas valandas darbe, palikęs savo jauną nuotaką vieną. Klajodama po apylinkes, Gvendolina vis dažniau susiduria su savo vyro praeities šešėliais: dulkėta skrynia su geltona vestuvine suknele, krūmokšniais apaugęs nedidelis kapas, vis labiau kelianti nerimą Lorenso tyla... Tačiau netrukus Gvendolina pastoja ir jų namus aplanko džiaugsmo kupinos dienos. Deja, palaimingas sutuoktinių gyvenimas netrunka ilgai. Gimdymo kambaryje Gvendolina priversta priimti žiaurų sprendimą ir amžiams tai laikyti paslaptyje. Bet ar tokia didelė paslaptis gali būti palaidota ilgam?

„Tobula knyga: paslaptys, meilė, sielvartas ir džiaugsmas. Negalėjau padėti šios knygos į šalį!“
Santa Montefiore, knygos „Bitininko duktė“ autorė


Dinah Jefferies (Dina Džefris, gim. 1948) pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Malaizijoje, Anglijoje baigė studijas, vėliau Toskanoje dirbo grafienės vaikų aukle, gyveno hipių bendruomenėse.
Rašyti ji pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiui sūnui, savo skausmą moteris perkėlė į kūrybą. Taip gimė debiutinis romanas „Atskyrimas“ („The Separation“). 2015 m. pasirodžiusi antroji knyga „Arbatos plantatoriaus žmona“ akimirksniu tapo „The Sunday Times“ bestseleriu ir ilgai nesitraukė iš šio sąrašo viršūnių.

Vienintelis Salvadoro Dali romanas Paslėpti veidai nukelia mus į keistą romantiško dekadentizmo atmosferą. Pasitelkęs vizualiai turtingą, beveik fotografišką kalbą, autorius aprašo aristokratų gyvenimus, jų iškrypusias aistras ir taurią meilę. Ekscentriškas, švaistūniškas aukštuomenės gyvenimo būdas simbolizuoja prieškario Europos nuosmukį. Knygos veiksmas, prasidėjęs 1934 metų Paryžiuje, ritasi iki Maltos, Šiaurės Afrikos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir vėl sugrįžta į Prancūziją, kur ir baigiasi paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis.

Knyga... tokia kupina vizualinių išradimų, tokia sąmojinga, pripildyta beveik dikensiškos energijos, kad sunku nesutikti su arogantišku autoriaus savęs kaip genijaus vertinimu.
The Observer

Nuo pat pirmo puslapio pakliūvate į senamadišką, barokišką romaną, tokį pat inteligentišką, ekstravagantišką ir fotografiškai precizišką kaip ir jo paveikslai... Dali pastebi viską.
Guardian

Salvadoras Dali (1904–1989) – ispanų dailininkas, tapytojas, grafikas ir skulptorius, vienas žymiausių siurrealizmo atstovų ir svarbiausių XX amžiaus menininkų.

„Pernelyg unikalus ir nepaprastas, kad liktų nepastebėtas.“
The New York Times


Ši 24–erius metus trukusi puikybės ir įniršio istorija – tai trapi dėlionė santuokos, mintančios paslaptimis. Lotas ir Matilda. Jis charizmatiškas, talentingas ir kupinas tuštybės. Ji tyli, santūri, stingdančiai graži ir spinduliuojanti tamsa. Lotas, tikintis, kad jam lemta išpildyti didžio amerikiečių menininko archetipą, veda Matildą ir išgelbėja ją nuo kraupios vaikystės demonų. „Moirose“ mus gundo įkvepianti Loto ir Matildos sąjunga. Tačiau posakis „kiekviena istorija turi dvi puses“ jų santuokai apibūdinti tinka labiau nei bet kuriai kitai. „Furijose“ stebime giliai paslėpto Matildos įtūžio istoriją. Susitikę jie gimė iš naujo, susituokę – atvėrė Pandoros skrynią. Ir kuo daugiau poros paslapčių mums atskleidžiama, tuo mažiau pasijuntame žinantys. Aišku viena: iš meilės, geismo, pavydo ir keršto Lotas ir Matilda pasiryžę viskam.

„Moiros ir Furijos“ – reikšmingas linktelėjimas antikinei tragedijai, pasigardžiavimas jos vertomis kūrybos ir aistros, pagiežos ir išdavystės, gyvenimo ir mirties, išganymo ir atpildo temomis. Anot pačios autorės, tai ne tiek istorija, kiek didinga būtybė, į paviršių iškilusi iš tamsiausių gelmių. Tačiau bene svarbiausia joje ne tai, kas pasakyta, o tai, kas nutylėta.


„Moirose ir Furijose“, kalbėdama apie santuoką, Lauren Groff peržengia visus įmanomus jos lygmenis ir atveria tokius prasminius klodus, kuriuos galbūt tiek pat sunku pasiekti, kiek ir apibūdinti. Tačiau autorei pavyksta ir viena, ir kita. Nes jos idėjos, kaip du žmonės gali gyventi kartu, gyventi vienas kitame, kaip jie gali atsitraukti vienas nuo kito ar išduoti, atrodo fundamentaliai teisingos."
Meg Wolitzer


Lauren Groff (gim. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Jos trečiasis romanas „Moiros ir Furijos“ tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu, yra nominuotas tokiems literatūros apdovanojimams kaip JAV Nacionalinė knygų premija, jo vertimo teises įsigijo 30 šalių. „Moiros ir Furijos“ 2015 m. tapo amazon.com metų knyga. JAV Prezidentas Barackas Obama šį romaną paskelbė mėgstamiausiu 2015 m. kūriniu.

Napoleon, Dostoyevsky, Stendhal, Tolstoy, Döblin, Forster, Bakhtin, and Brodsky: these voices – among others equally compelling though lesser known – reveal the essence of Europe in their narratives of encounter with the threshold city of Vilnius. Laimonas Briedis has woven the letters, diaries, utterances and reflections of strangers about this gateway city at the heart of Europe into a compelling and intimate story. The author shares with the reader a deep understanding of the Lithuanian, Polish, Russian and German identities of the place, as well as its centrality in European Jewish culture. Lavishly illustrated and carefully researched, this book is a veritable hall of mirrors, which yields an illuminating vision of Vilnius and an exceptional window on Europe.

Laimonas Briedis is a native of Vilnius. He received a doctoral degree in human geography at the University of British Columbia and conducted his postdoctoral research at the History Department of the University of Toronto. He makes his home in Vilnius and Vancouver, Canada.

„Manai, kad taip ir turi būti. Manai, kad tai kažin kur egzistuoja, kad gali tai surasti. Tikiesi. Ieškai, viliesi, lauki. Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.“

Romain Gary (Romenas Gari, tikrasis vardas – Roman Kacew, 1914–1980) – plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, daugiau nei 30 romanų autorius.

„Aušros pažado“ (1960) herojų sutinkame Vilniuje. Būtent čia, Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje 16 numeriu pažymėtame name, prabėgo keletas Gary vaikystės metų. Vėliau būsimasis rašytojas emigravo į Prancūziją ir išgarsėjo. Gary yra vienintelis autorius, pelnęs net dvi literatūrines Goncourt’ų premijas, vieną jų Emile’io Ajaro (Emilio Ažaro) slapyvardžiu.

Autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ Gary aprašo vaikystę ir jaunystę – laiką, kurį lydėjo besąlygiška bei reikli motinos meilė ir absurdiški susidūrimai su tikrove. Pasakojime susipina švelni ironija ir tikėjimas beribėmis dvasios galiomis, žmonių tarpusavio ryšiu. „Aušros pažadas“ išsiskleidžia dvejopai: tai motinos meilės pažadas, gautas gyvenimo aušroje, ir sūnaus pažadas motinai įprasminti jos auką ir atsikovoti pasaulį iš svajones trupinančio gyvenimo.

„Išduosiu paslaptį – iš viso to, ką esu parašęs, „Aušros pažadas“ veikiausiai man pati brangiausia knyga. Joje daugiausia manęs, manojo pasaulio matymo ir gyvenimo.“
Romain Gary, radijo interviu

Knygoje pasakojama, kaip atsiranda ir išnyksta, kaip prisimenamos ir užmirštamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės giminės. Kiekvienas skyrius – tai ir atskiros giminės istorija, ir su ja susijusio Lietuvos istorijos aspekto aptarimas. Didikai dominavo Lietuvoje iki naujųjų laikų: ėjo aukščiausias pareigas, atstovavo valdovui vietos visuomenėje ir užsienyje, steigė bažnyčias ir miestelius, užsakinėjo meno kūrinius, kai kada ir patys kurdavo. Jie išsiskyrė visose istorinio laiko dimensijose: apie šlovingą praeitį bylojo aukšta kilmė, dabartyje saistė luomo vertos garbingos elgsenos, gyvensenos principai, į ateitį krypo ilgalaikio bažnytinio ir pasaulietinio atminimo, pripažinimo lūkesčiai. Didiko realybė pirmiausia buvo giminės realybė – individualus gyvenimas tarp tėvų palikimo ir palikuonių paveldo. Giminių istorijoje vis svarbesnis darėsi pasakojimas apie giminės praeitį – genealogija, surašyta kronikose, pavaizduota paveiksluose, schemose ar jungtiniuose herbuose.

Istoriniame pasakojime apie kiekvieną giminę iš skirtingų perspektyvų atsikartoja tie patys tapsmo – iškilimo – atminimo chronologiniai tarpsniai. Pagrindinės temos – politinė ir visuomeninė galia ir ją įprasminanti atmintis. Kilmingos giminės savivoka reikšdavosi visų pirma per tradiciją - kilmę ir priklausymą „namams“, suprantamiems tiek kaip tėvonijų visuma, tiek kaip žmonių - gyvų ir mirusių giminaičių - bendrija.

„Rimvydas Petrauskas parašė knygą, neturinčią precedento šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje. Joje Lietuvos didikų chorui leidžiama pratrūkti visais įmanomais balsais, susipinančiais į reto grožio simfoniją. Tardamas, kad tai labai įdomi knyga, praskleidžiu tik mažą dalį tiesos, o kas liko – kviečiu sau atrasti geranoriškai smalsų Skaitytoją.“
Darius Baronas

Profesorius Rimvydas Petrauskas – istorikas medievistas, Vilniaus universiteto rektorius. Tyrinėja XIII-XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės ir politinę istoriją.

Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys nebuvo deramai įvertintas. Antram gyvenimui jis prikeltas 2003 m., kai pasirodė „New York Books Review Classics“ serijoje. Nuo to laiko apie jį šneka visas literatūros pasaulis. Pastaruoju metu jam skirta ir daug tarptautinių apdovanojimų, knyga išversta į kelias dešimtis pasaulio kalbų, o jos autorius drąsiai lyginamas su JAV rašytojais klasikais: Williamu Faulkneriu, Johnu O'Hara, Raymondu Carveriu.

Viljamas Stouneris, sunkią vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, tačiau vaikino gyvenimą aukštyn kojom apverčia... septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Ir jis, paklusdamas savo širdžiai, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Tačiau, nors ir tapęs studentų mėgstamu profesoriumi, jis niekada neranda sau vietos išoriniame pasaulyje. Galiausiai užsidaręs savy Stouneris išaukština stojišką savo prosenių laikyseną ir susitaiko su vienatve. Stouneris – ne tik archetipinis amerikietis, bet ir egzistencinis herojus, radęs atšiaurią vienatvės paguodą negailestingame pasaulyje. Jį galima pavadinti tikru Didžiojo Getsbio antipodu.

Johnas Edwardas Williamsas (1922–1994) – JAV rašytojas, anglų literatūros profesorius, labiausiai išgarsėjęs romanais „Stouneris“ (1965) ir „Augustas“ (1972). Jo kūryba negausi – parašė keturis romanus ir porą eilėraščių rinkinių. Tačiau kiekvienas autoriaus kūrinys pasižymi ypatinga literatūrine verte.