Debiutinė Aistės Simėnaitės knyga „SVORIOMANIJA. Mano kelionė iki 100 kg ir atgal“ – tai jautrus ir atviras pasakojimas, kokiais klystkeliais gali nuvesti noras „sutaisyti“ kūną. Knygoje pačios autorės balsu pasakojama sukrečianti jaunos moters kovos su svoriu ir maistu istorija. Nuo pirmojo suvokimo, kad atrodo kitaip nei mokyklos gražuolės, iki vienas po kito užklumpančių valgymo sutrikimų, chirurginio nutukimo gydymo ir sudėtingų emocinių išgyvenimų.
Dabar šį pasakojimą galima ne tik perskaityti, bet ir išgirsti – programėlėje „Baltos lankos Audio“ pasiekiama pačios autorės įgarsinta istorija, kuri, perskaityta balsu, ją pačią labai stirpiai paveikė.
Kviečiame skaityti pokalbį su autore ir knygos balsu Aiste Simėnaite.
Aiste, tikrai ne kiekvienam autoriui kyla noras bei pavyksta įgarsinti savo audioknygą. Sakyk, ar norėjai garsinti pati? Kaip sutikai žinią, kad pavyks tai įgyvendinti?
Nelaikau savęs rašytoja – tik žmogumi, parašiusiu knygą. Todėl jaučiu, kad neturiu prabangos praleisti nė vienos patirties, susijusios su knyga, – gal proga nepasikartos. Ne išimtis ir knygos įgarsinimas. Kai tik sužinojau, kad programėlėje „Baltos lankos Audio“ bus mano audioknyga, akys išsiplėtė: gal galiu pabandyti? Po pirmojo įrašų bandymo sulaukiau daug palaikymo, paskatinimo, man pačiai taip pat patiko. Žiauriai patiko. Turėjau progą visas ironiškas vietas ironizuoti, jautrias – pajautrinti. Galvoju, kad reikia dar kažką rašyti vien dėl to, kad mane vėl prileistų prie mikrofono (šypsosi).
Knygos tema – santykis su savo kūnu ir maistu – labai jautri, o tekstas be galo atviras, net, sakyčiau, nuogas. Kaip jauteisi balsu skaitydama savo tekstą ir žinodama, kad jo klausysis daugybė žmonių?
Kai knygą rašiau, nuleidau savo saugiklius ir pyliau kaip į dienoraštį. Suvokti, kad žmonės tą tekstą skaitys, užtruko laiko, o čia – dar ir klausysis jo… Tik iki to klausymosi dar vienas laiptelis – įskaityti garsiai. Tikrai atsimenat jausmą, kai klasėje mokytoja liepdavo garsiai perskaityti savo rašinėlį. Atrodydavo, ir balsas virpa, ir nejauku, ir ausyse imi girdėti širdies plakimą. Tikrai nesu uždara ir garso režisieriai, su kuriais dirbau, – labai profesionalūs, bet buvo skyrių, kai iš nejaukumo sukiojausi kėdėje kaip kirminiukas vien dėl to, kad mane girdi vienas žmogus už stiklo.
Beje, ar tai pirmas kartas, kai tau teko tiek laiko praleisti prie mikrofono? Papasakok, kokį įspūdį paliko įgarsinimo procesas. Gal kas nors itin nustebino?
Iki šiol nebuvau nieko įgarsinusi, bet iš anksto galėjau nuspėti, kad didžiausia problema bus tempas. Atleiskit, kas klausysit, gali tekti kiek palėtinti garsą, nes mano vidinis variklis penkta pavara lekia – nesulaikysi. Labai stengiausi sulėtėti, pasakoti, o ne skaityti. Buvo smagu gaudyti nebetinkamus sakinius: „kai skaitysite“ keitėme į „kai klausysite“ ir panašiai. Maža detalytė, bet mane tikrai džiugino. Labiausiai nustebino tai, kokie fantastiški profesionalai dirba prie įrašų, kokie taiklūs jų pastebėjimai, kaip savo sukauptą patirtį jie geba perduoti prie mikrofono atsistojusiam pradinukui. Nuoširdžiai galvoju, kad galėjau atvesti savo katę ir ji, jei tik sutiktų sekti pastabas, įgarsintų ne prasčiau už mane.
Nuo įrašų prabėgo dar ne tiek daug laiko. Su kuo tau asocijuojasi laikas, praleistas įrašų studijoje?
Jei atvirai – su laiku sau. Tik dabar po truputį randu galimybių kažkur išeiti be vaikiuko – mano dukrai vieneri. Vieni pirmųjų kartų, kai išėjau ilgesniam laikui, buvo garsinti knygos. Važiuodama į studiją bandydavau pabudinti savo balsą, daryti visus kažkada chore išmoktus prasidainavimo, burnos apšildymo pratimus, garsiai pasileisdavau muziką, dainuodavau. Beveik atostogos (šypsosi).
O jei reiktų trumpai atsakyti – buvo sunkiau ar lengviau, nei tikėjaisi? Gal buvo vietų ar dalių, kurias garsinti buvo sudėtingiau ar jautriau, nei įsivaizdavai?
Nesitikėjau, kad garsiai perskaitytas tekstas mane pačią taip stipriai paveiks. Skaitydama, matyt, jau gebu kažkiek nujautrinti ir į istoriją tiesiog žiūrėti kaip į tekstą. Bet kai reikia visus tuos žodžius ištarti – tai visiškai naujas susidūrimas su knyga. Gavau didelę dovaną pažiūrėti į ją iš šono – pati tikrai nebūčiau sugalvojusi imti ir perskaityti tekstą garsiai.
Nuo knygos „SVORIOMANIJA. Mano kelionė iki 100kg ir atgal“ pasirodymo praėjo jau du mėnesiai. Per tą laiką knyga pasiekė tikrai daug skaitytojų, pabuvojo ir skaitomiausių knygų topuose. Kas labiausiai nustebino, kas vyko kitaip, nei įsivaizdavai, pridavusi rankraštį į leidyklą?
Nesitikėjau sulaukti tiek žinučių ir atsiliepimų – tikrai. Žiūrėdama, kiek daug žmonių skiria laiko, atsiunčia savo mintis, dalinasi atsiliepimais elektroninėse parduotuvėse ar platformose, stebiuosi. Labiausiai jaudina tėvai, kitu kampu pamatantys savo vaikų santykį su maistu, žmonės, kurie pasidalina, jog vis dar patiria panašius dalykus. Labai nustebino artima draugė, kurios santykis su maistu ir kūnu – puikus. Ji dalinosi, kad perskaičiusi knygą pradėjo pastebėti komentarus, mintis ir nuostatas, kurie tokie skaudūs turintiems sudėtingą santykį. „Bet, Aiste, gi taip negalima kalbėti – kodėl visi kalba?“ – klausė. Gaila, bet atsakyti negaliu.
O kam linkėtum perskaityti ar išklausyti šią knygą?
Labiausiai džiaugiuosi, kad audioknyga priartino SVORIOMANIJĄ prie vežimėlius stumdančių tėvų. Chebra, jaučiu jus, tėvystėje tikrai sudėtinga (jei iš vis įmanoma) rasti laiko ramiai paskaityti su pledu ir kakava. Beje, audioknygas ir aš atradau tik supratusi, kad migdydama vaiką galiu ne tik rymoti ar, jau užsnūdus, tiesiog spoksoti į lubas. Dabar tą laiką skiriu knygų klausymui. Net pati nustebau – nemažai jų pavyksta perskaityti! Kol kas audioknygas dar tik jaukinuosi ir skaitau… klausausi išskirtinai lietuvių autorių knygų. Kaip mane džiugina, kad jau kurį laiką „lietuviška knyga“ yra kokybės ženklas, o ne „ai, lietuviška, bus neįdomi“. O lietuviškas audioknygas neretai įgarsina autoriai – tai suteikia ypatingą progą išgirsti kūrinį taip, kaip jie ir sumąstė. Žodžiu, labai džiugina, bet šiek tiek pykstu ant savęs, kad šito būdo skaityti neatradau anksčiau.
