Šeimos istorijos, sagos

Romanas apie išgyvenimą, meilę, praradimus ir triumfą – ir dvi seseris, visiems laikams pakeitusias pasaulio mados istoriją.

Antuanetė ir Gabrielė „Koko“ Šanel įsitikinusios, kad joms skirta „kai kas geresnio“.  Ankstyvoje vaikystėje paliktos šeimos, jiedvi užaugo auklėjamos pamaldžių vienuolių, kurios ruošė jas paprastam gyvenimui ir prekybininko ar ūkininko žmonos vaidmeniui. Mergaičių ateities svajones palaikė tik naktimis slapčia skaitomi meilės romanai ir madingų žurnalų iškarpos, suslapstytos po grindų lentomis.  

Vienuolyno sienos negali jų įkalinti amžiams ir, sulaukusios brandos, seserys jį palieka, tvirtai pasiryžusios įrodyti savo vertę jų niekada nepripažinusiai visuomenei. 

Antuanetės ir Gabrielės kelionė iš skurdo vingiuoja pro stilingas Muleno kavines, kurortinį Viši miestą ir jo kabareto sales, kol galiausiai atveda į Paryžių, į Kambono gatvę. Čia jos atidaro nedidukę skrybėlių parduotuvę. Seserų Šanel verslas įsitvirtina ir išsiplečia į prabangius Prancūzijos kurortinius miestus. Bet, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gyvenimas negrįžtamai pasikeičia ir seserys turi sukaupti drąsą, kad susikurtų savo vietą pasaulyje, net ir atskirtos likimo viena nuo kitos.

„Žavinga. Knygos autorė pasakoja iki šiol negirdėtą Chanel sesers Antoinette istoriją ir atskleidžia, kokią nepaneigiamai didelę įtaką ji darė Coco Chanel, kaip padėjo jai užkopti į sėkmės ir šlovės viršūnę. Tikras perlas mados pasaulio entuziastams: net didžiausi Chanel gerbėjai sužinos ką nors naujo ir negirdėto.“ 

Publishers Weekly

„Judithe Little romanas – duoklė sunkiam darbui, išradingumui, išmonei ir užsispyrimui. Knygoje gausu istorinių nuorodų ir Chanel vardą išgarsinusių subtilios prabangos aprašymų. Autorė jaudinamai narplioja ypatingus seserų Chanel santykius, pagrindine pasakotoja pasirinkdama jaunesniąja seserį, kuri iki šiol buvo palikta garsiosios Coco šešėlyje.“ 

Shelf Awareness

„Ši knyga – daugiasluoksnis ir elegantiškas kūrinys, pavergiantis istorinių detalių gausa. Nuostabi, romantiška, prabanga tviskanti istorija, kupina gyvenimo džiaugsmo. Autorė į kiekvienam pažįstamą asmenybę pažvelgia kitu kampu: nuodugniai ir įtraukiamai.“ 

New Journal of Books

„Nepriekaištingas, istorinių detalių kupinas romanas, kuriame žavingai pasakojama sielvarto, netekties, meilės ir triumfo istorija Pirmojo pasaulinio karo niokojamo Paryžiaus fone.“ 

Entertainment Weekly

Suomių rašytojo J. P. Laitineno debiutinis romanas „Fiktyvus“ – nirtulingas filosofinis pasakojimas apie praradimus, jų neigimą ir troškimą matyti pasaulį tokį, koks norėtum, kad jis būtų.

Nuo akademinės bendruomenės atsiskyręs filosofas Henris Kvalija tiki pasiekęs esminį proveržį: jo sukurta fiktyvaus žmogaus teorija gali padėti atverti neaprėpiamas proto ir atminties galimybes. Tačiau netrukus jis įsitikins, kad darbas dar nebaigtas. Netikėtai sužinojęs, kad seniai prarasta mylimoji guli ligoninėje, Henris skuba jos aplankyti. Blaškydamasis po miestą filosofas patiria kraštutines fizines ir psichologines būsenas, o kartu patikrina savo teoriją praktiškai.

Kažkas nutiko. Laikas išsinėrė. Kasdien ateina ta pati diena. Visai to nenorėdama Tara Selter įstringa lapkričio 18-oje dienoje. Atsidūrusi naujoje realybėje ji negali paaiškinti daugybės „kodėl?“, tačiau išgyvendama sumaištį, nuostabą ir gilią vienatvę ieško išeities. Apie tūrio apskaičiavimą pasižymi kone gravitacine trauka ir veikia lyg stiprūs raminamieji. Tik šie neslopina – priešingai, pagalanda atidumą permainoms, vos regimiems niuansams, sąmojui; atveria naujas laiko ir žmogiškosios egzistencijos plotmes. Solvej Balle tekstuose pinasi fikcija, mokslas ir filosofija, o dėmesys kalbai ir formai kuria hipnotizuojantį pasakojimo ritmą.

„Solvej Balle – išskirtinė rašytoja, pasikartojime įžvelgianti subtiliausius ir įdomiausius pokyčius. Nieko panašaus į Apie tūrio apskaičiavimą nesate skaitę. Šis nepamirštamas romanas – apmąstymai apie kiekvieno mūsų vienišą ir mįslingą būvį laike, apie to laiko patyrimą, apie trapias, tačiau neišdildomas žymes, kurias paliekame pasaulyje. Ir taip kasdien.“

Hernan Diaz

Aštrus ir ironiškas, stereotipus persvarstyti skatinantis šiuolaikinės (ne)meilės sau ir kitiems romanas.

Meda jaučiasi pati save įkalinusi prestižinio darbo gniaužtuose. Ją į neviltį varo vidinis kritikas, kurio balsas – o šventas sutapime! – identiškas jos narcizės motinos nuolatos beriamiems priekaištams. Meda neabejoja – kelia nuobodulį net savo pačios psichoterapeutei. Ekscentriškas apie šlovę svajojantis barmenas Nikita – fejerverkas. Su juo niekada nebūtų nuobodu, bet ar Meda kada nors išmoktų pasitikėti žmogumi, kurio net vardas ir pavardė yra išgalvoti?

Medos ir Nikitos vienos nakties nuotykis nežada „ilgai ir laimingai“, tačiau gal ir laimingą pabaigą galima susiplanuoti? Juk Nikita žino, kad jo, talentingo atlikėjo, galiojimo laikas – gąsdinančiai trumpas. Šiuolaikinės karjeristės, svajojančios apie meilę, – dar trumpesnis. Meda (ir jos įtakinga šeima) gali tapti puikiu tramplinu Nikitai. O ką gautų apie besąlygišką meilę iliuzijų nekurianti Meda?

Tai – pasakojimas apie žmones, turinčius daug pasiteisinimų dėl to, kokie yra. Dar daugiau dėl to, kokie nėra.

Patricija Tilvikaitė – žurnalistė, sociologė, kriminologė, lygių teisių aktyvistė. „Svetimkūniai“ – debiutinis jos romanas. Patricijos gyvenimas sukasi aplink knygas – ji dirba leidybos srityje, su geriausia drauge rašo tiesmuką ir nevyniojimu į vatą garsėjantį knygų apžvalgų tinklaraštį „book.duo“.

„Po lengvo turinio jaunatviškos (ne)meilės istorija slepiasi beveik obsesyvi elgesio priežasčių studija. Kokią įtaką mūsų pasirinkimams daro šeima, kurioje užaugome? Ar maištavimas prieš nusistovėjusius vaidmenis juos paneigia, ar tiesiog išvirkščiai atkartoja? Knygos herojai lengvu žingsniu keliauja po pasirinkimų ir atsakomybės verpetą, iš kurio išsikapstyti nėra taip lengva.“

Miglė Anušauskaitė, komiksų autorė, vertėja, semiotikė

„Tikras talentas – rašyti apie gyvenimiškas situacijas intelektualiai, su humoru, giliai ir dar taip asmeniškai. Dar didesnis talentas visas jas sujungti, vienodai kruopščiai išpildyti ir pasakojimu pataikyti tiesiai skaitytojui į širdį.“

Nora Žaliūkė (knygu_dama), knygų ir gyvenimo tinklaraštininkė

„...kai girdžiu ir kalbu ispaniškai, ataidi mano pirmosios lopšinės melodija. Aš tarsi vėl tampu vaiku, koks kažkada buvau, ir atsiduriu arčiausiai to, kas esu dabar.“


Mirus mylimai močiutei Ritai, Olivija paveldi komodą su dešimčia spalvotų užrakintų stalčių. Ji dar vaikystėje žavėjosi šeimos relikvija. Ir dabar, laikydama stalčių raktelius, pagaliau susipažįsta su komodos turtu: krikšto medalionu, poezijos knygele, mėlyna skarele... Šie paprasti daiktai alsuoja ilgai saugotomis močiutės gyvenimo paslaptimis.

Būdama dešimties, Rita su seserimis buvo priversta palikti tėvus ir bėgti nuo Frančesko Franko diktatūros Ispanijoje. Naujų namų paieškos Prancūzijoje mergaitėms nebuvo lengvos: teko sunkiai dirbti ir kęsti vietinių užgauliones. Nepaisant negandų, po kelerių metų Rita rado savo gyvenimo meilę – ispaną Rafaelį, bet, jai pastojus, o jam nusprendus grįžti į tėvynę ir prisijungti prie pasipriešinimo Franko valdžiai, Ritos pasaulis vėl dužo į šipulius.

Romanas „Komoda spalvotais stalčiais“, iš dalies paremtas tikrais įvykiais, seka unikalų vienos šeimos likimą, paženklintą ne tik sielvarto, bet ir gilios meilės bei vilties.



„Tikras deimantas.“
Le Parisien

„Jaudinantis debiutas apie maištingas moteris.“
Elle

„O. Ruiz išraiškinga kaip Almodóvaras. Meistriška.“
Le Point



Olivia Ruiz – ispanų kilmės prancūzų dainininkė, dainų autorė ir aktorė. 2020 m. pasirodęs debiutinis jos romanas „Komoda spalvotais stalčiais“ sulaukė daugiau nei pusės milijono Prancūzijos skaitytojų pagyrų ir 2021 m. buvo įtrauktas į „Prix des Lecteurs du Livre de Poche“ apdovanojimų sąrašą.

Jei galėtum atsukti laiką ir darkart pajusti tą skonį – kurį patiekalą pasirinktum?

Tylioje Kioto gatvelėje, gerai paieškojus, galima rasti ypatingą užkandinę. Vadovaujama Koiši Kamogavos ir jos tėvo Nagarės, „Kamogavos užkandinė“ tiekia širdį glostančių patiekalų. Bet tai – ne pagrindinė priežastis į ją užsukti...

Tėvo ir dukros duetas neseniai ėmė reklamuoti savo teikiamas „valgių detektyvų“ paslaugas. Atlikdami kruopštų tyrimą, jie siūlo atkurti patiekalus iš klientų praeities. Patiekalus, kuriuose slypi raktas, galintis atrakinti užmirštus prisiminimus ir numalšinti širdgėlą.

Nuo našlio, norinčio dar vieną kartą paragauti savo mirusios žmonos gamintų udonų, iki motinos, trokštančios savo ištekančiai dukrai perduoti su jaunystės mylimuoju ragauto jautienos troškinio skonį, – ši užkandinė suteikia galimybę sugrįžti į praeitį ir susikurti laimingą ateitį.


„Odė valgių kuriamiems stebuklams.“
People

„Šį subtilų, šiltą ir švelnų pasakojimą prarysite tarsi skaniausią mėgstamiausios sriubos dubenį.“
Seattle Times

„Jauki prisiminimų ir nostalgijos skraistė.“
Kirkus Reviews


Hisashi Kashiwai (Hisaši Kašivai, gim. 1952) – Japonijos rašytojas, gimęs ir kuriantis Kiote. Ilgai dirbo odontologu. Bestseleriu Japonijoje tapęs romanas „Prarastųjų receptų užkandinė“ – pirmoji serijos knyga apie Kioto užkandinę, atkuriančią širdžiai brangius receptus ir prisiminimus.

Christine Leunens pristato įtaigią ir jaudinančią istoriją apie meilę, netektį, liguistą susižavėjimą ir pragaištingus sprendimus.

Kino meną studijuojantis Itanas Grygas įsimylėjęs savo artimą bičiulę Amberę Dering, iš pažiūros gyvenančią tobulą gyvenimą tėvų žirgų ūkyje. Amberė myli Itaną, bet ne taip, kaip šis trokšta. Sau į vyrus ji pasirenka trigubai vyresnį našlį Stiuartą Ridsą, žavų investuotoją, Korėjos karo veteraną. Jis puikiai psichologiškai pasiruošęs ilgam, subtiliam karui su jaunu varžovu dėl Amberės širdies.

Itanas, visada žingsniu atsiliekantis nuo Stiuarto, galiausiai iškeliauja į Antarktidą, tikėdamasis pradėti naują gyvenimą. Nepaisant vaikino pastangų paleisti praeitį, jo ir Amberės jausmai neišblėsta ir neleidžia pamiršti šios meilės.

Kai galiausiai ima aiškėti senos paslaptys ir pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis, jie abu priversti griebtis neįsivaizduojamų dalykų.

Pagal knygą kuriamas filmas, kurio scenarijaus autorė pati Christine Leunens, o prodiuserė – Mimi Polk, dirbusi su filmu „Telma ir Luiza“.

Patiks Sally Rooney „Normalūs žmonės“ ir Davido Nichollso „Viena diena“ gerbėjams.

Ketvirtajame romane „Vienintelė duktė“ (La hija única, 2020) meksikietė Guadalupė Nettel tyrinėja vieną svarbiausių gyvenimo sprendimų – susilaukti vaikų ar ne. Alina ir Laura – nepriklausomos, karjeros siekiančios moterys, kurių nė viena neketina kurti šeimos. Laura ryžtasi drastiškam žingsniui – sterilizacijai, o Alina, laikui bėgant, apsisprendžia tapti motina. Kai Alinos nėštumas komplikuojasi, o Laura prisiriša prie kaimynės sūnaus, abi moterys išgyvena sudėtingus jausmus. 

Įtaigiai parašytame romane atskleidžiamas motiniškų jausmų dvilypumas, kruopščiai išnarstomos gyvenimiškos moterų patirties prieštaros.

Guadalupė Nettel gimė Meksikoje, augo tarp Meksikos ir Prancūzijos. Ji yra tarptautinius apdovanojimus pelniusių romanų – „Svečias“ (El huésped, 2006), „Kūnas, kuriame gimiau“ (El cuerpo en que nací, 2011), „Po žiemos“ (Después del invierno, 2014), „Vienintelė duktė“ bei trijų apsakymų rinktinių autorė. G. Nettel kūryba išversta į daugiau nei penkiolika kalbų. 

Be galo smagus, neįtikimai linksmas ir žavingai šmaikštus pasakojimas, kurį galima skaityti ir kaip bestselerio „Paskutinė vasaros šventė“ tęsinį, ir kaip naują atskirą romaną.

Bedli Komptono miestelyje kai kas vyksta. Flepė Skot But, miestelio dorovės kompasas ir karalienė, ruošiasi tai ištirti. Į miestelį ką tik atsikrausčiusi jauna, žavi porelė iš Londono bažnyčioje užtūpė Flepės ir jos vyro vietas. Kas geriau juos pamokys elgesio taisyklių šioje glaudžius ryšius puoselėjančioje bendruomenėje, jei ne Flepė?

Žinoma, ji turi ir kitų reikalų. Kiek daug jėgų atima mintys apie aistringą gerbėją, ji trokšta per pačios rengiamą Naujųjų Metų pokylį ir vėl pasirodyti išskirtinai! O kur dar ką tik iš Australijos su pretenzinga žmona ir dviem nesuvaldomais sūneliais gimtinėn grįžęs sūnus Džasperas, žavinga asmenybė, vis dėlto stokojanti didesnių ambicijų bei polėkio. Flepė, uoliai aiškindamasi jaunų atvykėlių tarpusavio santykius ir kartais darydama klaidingas išvadas, patiria didžiulę įtampą.

„Dvelkia nostalgija ir švelniu humoru – nepaprastai puikus ir nestokojantis staigmenų skaitinys.“ 

NFOP magazine

Santa Montefiore, rašytojos karjerą pradėjusi 2001-aisiais, kasmet išleidžia po naują knygą. Jos romanai išversti į 25 pasaulio kalbas, jų parduota daugiau nei 6 mln. egzempliorių. Lietuviškai išleista keliolika jos romanų: „Sodininkas iš Prancūzijos“, „Dvasių medis“, „Greisės gundymas“, „Kregždė ir kolibris“, „Dėžutė su drugeliu“, „Čia ir dabar“, „Italė iš Bruklino“, „Lauk manęs“ ir kt.

Uvei 59-eri. Žmonės jį laiko senu bambekliu ir „piktu kaimynu iš pragaro“. Bet Uvė kitos nuomonės: jei žmogus nevaikšto su kvaila šypsena, tai dar nereiškia, kad jis yra piktas.

Labiau už viską Uvei patinka tvarka ir pastovumas – kai niekas nesikeičia ir visi laikosi nusistovėjusių taisyklių. Todėl visą gyvenimą jis vairuoja tik SAAB markės automobilius ir kiekvieną rytą pradeda tikrindamas kvartalą: apeina aplinkines gatves, sustato į vietą paliktus dviračius, apžiūri, ar kaimynai tinkamai rūšiuoja atliekas. Ir visai nesvarbu, kad jau keleri metai, kai jis nebe bendrijos pirmininkas. Kas nors juk turi rūpintis tvarka!

 Uvės gyvenimas ramiai teka pagal griežtai nusibrėžtą planą. Kol vieną lapkričio rytą jis... sulaukia naujų kaimynų. Šie įsikelia su didžiausiu triukšmu ir net aplanksto Uvės pašto dėžutę – mat naujasis kaimynas nemoka važiuoti atbulas su priekaba. Ką jau kalbėti, kad kvartale apskritai draudžiamas eismas! Negana to, kieme įjunksta lankytis nususęs katinas apkandžiota ausimi...

Netikėti įvykiai ir neprašyti dvikojai bei keturkojai įsibrovėliai pradeda versti vyro gyvenimą aukštyn kojom, ir pamažu ima aiškėti, kad už pavyzdingai nešiojamos bambeklio ir pagiežingo pedanto kaukės slepiasi kitas Uvė bei niekam nežinoma jo istorija.

Uvės ir visos jo prižiūrimos sublokuotų namų  bendrijos gyvenime prasideda didelės permainos...

Tai labai šilta knyga, kuri ir prajuokins, ir sugraudins.

Su meile ir puikiu skandinavišku humoru papasakota labai tikroviška istorija apie nepaprastai mielą bambeklį, kurio neįmanoma neįsimylėti, privers susimąstyti apie mus pačius – mūsų vienatvę, draugystes, meilę.

Per plauką gatvėje išvengus mirtinos akistatos nejučia įsiliepsnoja dviejų svajotojų širdys. 

Žavingos merginos didžiausia aistra – kelionės, o jis – keliautojas ir, regis, pati lemtis suveda dvi giminingas sielas pačiam nuostabiausiam gyvenimo nuotykiui. Jis iš tiesų galėtų būti įspūdingas, bet... mergina yra nevaikštanti neregė, o greitai paaiškėja, kad ir jos laikas baigiasi. Į kokią kelionę gali pakilti įsimylėjėliai, jei neįmanoma žengi nė vieno žingsnio? Staiga randasi neįtikėtinas planas, tik ar įmanoma nužygiuoti per visą pasaulį, kai tokia kelionė neegzistuoja!? Kaip pasiekti savo tikslą, laimėti bent vieną gyvenimo viršvalandį, jei negali eiti, negali sustosi ir nieku gyvu negali užmigti... Prasideda mėnulio medžioklė. 

Svajinga, graudi ir linksma, kupina gerumo ir ilgesio istorija nuves ten, kur dangaus žydrynėje suspindęs mėnulis atskleis būties priežastį, ir tada nereikės gyventi iš skausmo, nes bus galima mirti iš laimės. 

„Juozo Gaižausko knygos yra lyg trumpas pabėgimas į kitą pasaulį, bet jis toks pat žemiškas ir gražus, kaip ir kasdienis... Ši autoriaus knygas dar viena dovana mums – ir poilsio minutė, ir svajonės akimirka... Gyvenkim prasmingai, matykime gyvenimo grožį.“

Knygų autorė, TV laidų vedėja Beata Nicholson

„Rankose laikote instrukciją, kaip numirti iš laimės ir dar vieną pirmą kartą pamatyti jūrą.“

Dainų autorė ir atlikėja Gabrielė Vilkickytė

NAUJAS KNYGOS „AŠTUNTAS GYVENIMAS (BRILKAI)“ AUTORĖS ROMANAS

Nino Haratischwili tęsia skaitytojų pažintį su Sakartvelu ir jo žmonių dramatiškomis, o neretai – ir tragiškomis istorijomis.

1987-IEJI. Sakartvele stiprėja nepriklausomybės reikalaujantys balsai, šalis grimzta į chaosą, o pačiame Tbilisio centre, namuose tarp drėgnų sienų ir ūksmingų medinių balkonų, auga keturios merginos.

Tai laisvės trokštanti Dina, protinga, bet uždara Ira, romantikė Nenė ir jautri Keto, kurios lūpomis ir pasakojama ši istorija. Nepaisant skirtumų, merginų draugystė tvirta ir nepalaužiama. Jos nepaveikia nei jaunystės audros, nei po atkurtos nepriklausomybės šalį sekinanti sovietų ekonominė blokada, pilietinis karas, kruvini gatvių mūšiai, reketas, smurtas ir narkotikai. Tačiau viskas dūžta į šipulius, kai draugystės šerdį pažeidžia skaudi išdavystė.

2019-IEJI. Ira, Nenė ir Keto susitinka didžiulėje Dinos fotografijų retrospektyvoje Briuselyje. Nuotraukos pasakoja Sakartvelo istoriją, tačiau jose užfiksuotos ir keturių moterų bendros praeities akimirkos.

Kiekviena fotografija – tai atskira šešėliu virtusi istorija, jų prisiminimų pasaulis, į kurį prasiskverbianti šviesa atskleidžia vis naujas detales, tirpdo tarpusavio priešiškumą ir suteikia jėgų atleisti.

„Šis romanas yra neįkainojama dovana! Nino Haratischwili yra puiki pasakotoja. Ji žino, kaip supinti individualius likimus ir istoriją, kaip apčiuopti epochą, jos dvasią ir nuotaiką.“

Die Welt

Net per XX a. trečiojo dešimtmečio riaumojimą Niujorke nebuvo žmogaus, negirdėjusio apie Bendžaminą ir Heleną Raskus. Jis – legendinis Volstrito magnatas, ji – ekscentriškų aristokratų dukra. Kartu jiedu užkopė į pačią gerovės viršūnę, kuriai, regis, nėra ribų. Bet kokią kainą teks už tai sumokėti? Tokia mįslė menama sėkmingame 1937-ųjų romane „Kapitalas“, kurį perskaitė, rodos, visas Niujorkas. Tačiau šią istoriją apie privilegiją ir klastą galima papasakoti ir kitaip.

Hernano Diazo „Pasitikėjime“ elegantiškai sugretinamos kelios tų pačių įvykių versijos, o vis išsprūstančius faktus iš pramanų bando išnarplioti viena ryžtingai nusiteikusi moteris. Sulig kiekvienu nauju atradimu daugiau kaip amžių aprėpiantis literatūrinis galvosūkis vis iš naujo apkeri skaitytoją. Ir suvilioja leistis ieškoti tiesos, kuri dažnai atskleidžia asmeniniuose santykiuose glūdinčią vienatvę, turto galią perkeisti realybę, galiausiai tai, kaip lengvai kai kurie galingieji sau leidžia manipuliuoti faktais.

„Šis romanas ir klasikinis, ir originalus savo dvasia. Balzacas didžiuotųsi, Borgesas – taip pat.“
Rachel Kushner

„H. Diazas – naratyvo genijus. Koks išmintingas ir jaudinantis kūrinys.“
Lauren Groff

„Romanas, kurį reikia skaityti, tarytum luptum svogūną. Išradingas pasakojimas apie tiesos prigimtį.“
Daily Beast

Hernan Diaz (Hernanas Diazas, gim. 1973) – argentiniečių kilmės JAV rašytojas. Antrasis ir naujausias jo romanas „Pasitikėjimas“ laimėjo 2023-iųjų Pulitzerio premiją, nominuotas 2022 m. „Booker Prize“ ir gausybei kitų literatūros premijų, įtrauktas į Baracko Obamos geriausių 2022 m. knygų sąrašą. Šiuo metu televizija „HBO“ pagal „Pasitikėjimą“ kuria serialą.

Tokijas, 1912-ieji. Uždaras senosios Japonijos aristokratijos pasaulis pirmąkart įsileidžia atėjūnus – turtingas provincijos šeimas, naują, galingą socialinį ir politinį elitą. Melancholiškąjį aštuoniolikmetį Kijoakį Macugaję išauklėjo nykstančios senosios aristokratijos atstovai – Ajakurų šeima. Bet jis nėra vienas jų. Kijoakio tėvas markizas Macugajė, net jo dvare pasisvečiavus imperatoriui, kartkarčiais pasijunta nelyg koks apgavikas, netikras aristokratas. O ir vis sukirba nerimas dėl pernelyg lengvabūdžio ir gražaus savo įpėdinio Kijoakio, kuris, tėvo akimis, turėsiantis įtvirtinti Macugajų šeimą aristokratijos pasaulyje.

Patsai Kijoakis, gyvendamas gražiausias, bet kartu nerimastingiausias savo jaunystės dienas, jaučiasi besiblaškantis tarp sena ir nauja. Išgyvena nepatirtus ir bauginamus jausmus giliadvasiškajai Satoko Ajakurai, su kuria kartu užaugo. Jais dalintis nedrįsta net su savo vieninteliu draugu Šigekuniu Honda nė tuomet, kai Satoko susižada su kilminguoju princu.

„Pavasario sniegas“ – pirmasis tetralogijos „Vaisingumo jūra“ romanas. Keturiuose romanuose pasakojama vienos sielos keturių reinkarnacijų – į aristokratą, nacionalistą ekstremistą, Tailando princesę ir sadistišką našlaitį – istorija; sykiu tai pasakojimas apie Šigekunį Hondą ir jo pastangas skirtingose jo paties sielos reinkarnacijose išgelbėti kiekvieną jų nuo ankstyvos mirties, kuri budistiniame mokyme suprantama kaip karminė lemtis.

„Asketiška meilės istorija ir turbūt mano mėgstamiausias Mishimos romanas.“
David Michell

Yukio Mishima (Jukio Mišima, 1925-1970) laikomas reikšmingiausiu XX a. japonų rašytoju. Jo literatūrinį palikimą sudaro 40 romanų, tarp jų – į lietuvių kalbą išversti „Kaukės išpažintis“ ir „Auksinė šventykla“. Taip pat – daugybė apsakymų, esė, straipsnių, dramų. Y. Mishima buvo ne kartą nominuotas Nobelio literatūros premijai. Rašytojo kūrybos viršūne laikoma tetralogija „Vaisingumo jūra“. 1970 m. lapkričio 25 d., išsiuntęs leidyklai paskutinę tetralogijos dalį, po nesėkmingo bandymo sukelti perversmą, Mishima įvykdė ritualinę savižudybę sepuku.

Net per XX a. trečiojo dešimtmečio riaumojimą Niujorke nebuvo žmogaus, negirdėjusio apie Bendžaminą ir Heleną Raskus. Jis – legendinis Volstrito magnatas, ji – ekscentriškų aristokratų dukra. Kartu jiedu užkopė į pačią gerovės viršūnę, kuriai, regis, nėra ribų. Bet kokią kainą teks už tai sumokėti? Tokia mįslė menama sėkmingame 1937-ųjų romane „Kapitalas“, kurį perskaitė, rodos, visas Niujorkas. Tačiau šią istoriją apie privilegiją ir klastą galima papasakoti ir kitaip.

Hernano Diazo „Pasitikėjime“ elegantiškai sugretinamos kelios tų pačių įvykių versijos, o vis išsprūstančius faktus iš pramanų bando išnarplioti viena ryžtingai nusiteikusi moteris. Sulig kiekvienu nauju atradimu daugiau kaip amžių aprėpiantis literatūrinis galvosūkis vis iš naujo apkeri skaitytoją. Ir suvilioja leistis ieškoti tiesos, kuri dažnai atskleidžia asmeniniuose santykiuose glūdinčią vienatvę, turto galią perkeisti realybę, galiausiai tai, kaip lengvai kai kurie galingieji sau leidžia manipuliuoti faktais.

„Šis romanas ir klasikinis, ir originalus savo dvasia. Balzacas didžiuotųsi, Borgesas – taip pat.“
Rachel Kushner

„H. Diazas – naratyvo genijus. Koks išmintingas ir jaudinantis kūrinys.“
Lauren Groff

„Romanas, kurį reikia skaityti, tarytum luptum svogūną. Išradingas pasakojimas apie tiesos prigimtį.“
Daily Beast

Hernan Diaz (Hernanas Diazas, gim. 1973) – argentiniečių kilmės JAV rašytojas. Antrasis ir naujausias jo romanas „Pasitikėjimas“ laimėjo 2023-iųjų Pulitzerio premiją, nominuotas 2022 m. „Booker Prize“ ir gausybei kitų literatūros premijų, įtrauktas į Baracko Obamos geriausių 2022 m. knygų sąrašą. Šiuo metu televizija „HBO“ pagal „Pasitikėjimą“ kuria serialą.

Nominuota 2023 metų „The British Book Awards“ Metų knygos apdovanojimui.

 „Tai knyga apie istorijas ir apie tai, kokie vis dėlto nepaprasti yra paprasti žmonės. Drauge manau, kad tai knyga apie viltį.“ 

Sally Page

Sąžiningos namų tvarkytojos Dženisės gyvenimas iš pažiūros nuobodus ir įprastas. Nors darbdaviai, regis, jos nepastebi, nežinia kodėl kai kurie iš jų nusprendžia patikėti jai savo istorijas. Mat Dženisė turi retą gebėjimą – ji moka klausytis. Diena po dienos ji gausina savo istorijų kolekciją, kuri ją paguodžia, kai pačiai nesiseka.

Bet kai Dženisė pradeda tvarkyti ekscentriškos senutės ponios Bė namus, paaiškėja, kad šį kartą norima išgirsti jos pačios istoriją. Tačiau Dženisė aiškiai parodo: ji yra tik istorijų sergėtoja, apie save ji neturi ko įdomaus papasakoti.

Tačiau ponia Bė puikiai žino, kad Dženisė ne tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji – kaip ir kiekvienas iš mūsų – turi savo istoriją...

Jaudinantis ir unikalus romanas apie istorijas, kuriomis dalijamės, ir paslaptis, kurias saugome, akimirksniu tapęs bestseleriu visame pasaulyje.

„Jautrus ir šmaikštus – puikus skaitinys romantiškoms ir sentimentalioms sieloms.“ Booklist

Apie autorę 

Po istorijos studijų universitete Sally persikėlė į Londoną ir pradėjo dirbti reklamos srityje. Laisvu laiku studijavo floristiką vakarinėje mokykloje ir galiausiai atidarė gėlių saloną. Ilgainiui Sally suprato, kad gėlių parduotuvės – tarsi langai į visos bendruomenės narių gyvenimus; ji pradėjo fotografuoti ir rašyti apie gėlių salonų kasdienybę, išleido kelias negrožines knygas. Vėliau Sally įkūrė savo rašalinių plunksnakočių gamybos įmonę (Plooms.co.uk). Jos susidomėjimas rašymu išliko.

Debiutiniame romane „Istorijų sergėtoja“  atsiskleidžia Sally meilė istorijai ir rašymui bei tvirtai šaknis suleidęs domėjimasis žmonių gyvenimais. Šiuo metu Sally gyvena Dorsete. Vyresnioji dukra Alex studijuoja mediciną, o jaunylė Libby Page taip pat tapo rašytoja. Abi be galo mėgsta plaukioti, ir daro tai it pašėlusios.

XIX a. pabaigoje Uni, Armūdas ir mažasis Rūaras yra priversti palikti Norvegiją ir prieglobsčio ieškoti Švedijoje. Apie Uni gimtosiose vietose imta šnabdžėtis, ji vadinta žudike. Po ilgos kelionės jie galiausiai randa apleistą sodybą – vidury miško laukymės, kur kaupiasi šiluma, auga tuntas baltų beržų, tyvuliuoja ramybė. Ten jie turės apsiprasti ir prisitaikyti prie naujos šalies gamtos ir ne visada geranoriškų gyventojų.

Po daugiau kaip septyniasdešimties metų toje pačioje sodyboje prie seno virtuvės stalo sėdi Kora. Ji kartu su anyta Briken planuoja Rūaro, savo šešuro, laidotuves. Šiame name jis negimė, bet praleido visą savo gyvenimą. Klausydamasi Briken pasakojimų, Kora pastebi vis daugiau įtrūkių šeimos istorijoje. Atsiverianti tiesa Korą nepaprastai skaudina, bet sykiu ir išlaisvina.

„Eisiu paskui tave“ – poetiška tamsa apgaubtas pasakojimas apie kelias vienos šeimos kartas, gyvenančias tame pačiame name, persekiojamas paslapčių, alkio, įtartinų mirčių, meilės ir sielvarto.

„Parašyta taip, kad skaitant oda šiurps iš malonumo.“

2022 m. Švedijos metų knygos rinkimų komisija

„Neįtikėtina istorija su nuostabia pabaiga. Gamtos, šviesos, miškų ir meilės tarp žmonių vaizdavimas tiesiog pakeri. Viena geriausių kada nors skaitytų debiutinių knygų.“

Go’kväll

Lina Nordquist (Lina Nūrdkvist, gim. 1977) – švedų medikė, dėstytoja ir mokslininkė, politikė ir rašytoja. Romanas „Eisiu paskui tave“ – debiutinis autorės kūrinys, 2022 m. pelnęs Švedijos metų knygos titulą.

Islandijos literatūros premija 2024 m.

Bestelerio 1000° moteris autorius

Šį islandų autoriaus Hallgrimuro Helgasono romaną galima skaityti ir kaip knygos „60 kilogramų saulės šviesos“ tęsinį, ir kaip atskirą kūrinį. 

XX amžiaus pradžia Segulfjorde. Į saulės nužertą fjordą, kuriame anksčiau žmonės vos sudurdavo galą su galu, pagaliau ateina sotesni laikai: ketvirta vasara iš eilės fjordas net tirštas nuo riebių silkių. Sename durpiniame name gyvenantis aštuoniolikmetis Gestas Eilivsonas – penkių asmenų šeimos maitintojas – pamažu prakunta. 

Atsigauna ir visas miestelis: nameliai dažomi jau ryškesnėmis spalvomis, su vietinėmis merginomis uoste flirtuoja iš užjūrio atplaukę jūreiviai ir pirkliai. Merginų dėmesio siekia ir našlaitis Gestas. Snieguotame fjorde siaučia hormonų audros.

Sparčiai bręstantis ir gyvenimiškos patirties vis daugiau įgaunantis Gestas nutaria parduoti savo vaikystės namų žemę (kuriai žiemą iki šiol nuolat gresia nuošliaužos) ir įsidarbina žuvų fabrike, kur ima sparčiai kopti karjeros laiptais. Atrodo, gyvenimas pagaliau ėmė šypsotis tiek pačiam Gestui, tiek visam miesteliui. Tačiau likimas mėgsta staigmenas – ir toli gražu ne vien malonias... 

Pasitelkdamas daugybę istorinių žinių bei subtilų humorą, H. Helgasonas vaizduoja unikalią islandų istorinę kelionę nuo vargingų durpinių namukų iki elektros šviesa nutviekstų modernių būstų. Tai ir meilės istorija, ir šeimos drama, ir visuomenės atvaizdas, ir žmogiškosios sielos audros, nepaprastai įžvalgiai sujungtos į vieną visumą.

„Meistriško istorijos pasakojimo ieškantis skaitytojas nenusivils. Šioje knygoje jūsų laukia meilė, seksas, politika, pinigai, išdavystė, kova, sudužęs laivas, žmogžudystė ir daugybė kitų dalykų, meistriškai supintų neįtikėtinu H. Helgasono stiliumi bei talentu.“ 

Lifðu Núna 

H. Helgasonas (g. 1959 m.) savo meninę karjerą pradėjo kaip dailininkas, o į literatūrą pasuko XX a. pabaigoje. Dabar laikomas vienu garsiausių Islandijos rašytojų, H. Helgasonas yra išleidęs 11 romanų, porą poezijos knygų, vis dar tapo ir dalyvauja parodose. 2021 m. „60 kilogramų antausių“ laimėjo pagrindinę Islandijos literatūros premiją bei užėmė antrą vietą Islandijos knygynų organizuoto geriausio romano rinkimuose. 

PASAULINIS BESTSELERIS

Tai yra vienas iš tų nepamirštamų pasakojimų, kurie neišblėsta metų metus. Šis ypatingas romanas paliečia visas didžiąsias literatūros ir gyvenimo temas: meilę, garbę, kaltę, baimę, atpirkimą.

Isabel Allende

Stulbinantis K. Hoseinio romanas prasideda išraiškinga afgano, tapusio amerikiečiu, istorija. Amiras, pasiturinčio Kabulo prekybininko sūnus, persikelia į Kaliforniją ir sėkmingai pradeda rašytojo karjerą. Tačiau jo sąžinę nuolat persekioja vienas vaikystės epizodas: Amiras išduoda savo geriausią draugą Hasaną, ir šis žiauriai sumušamas vietinių piktadarių. Nūnai Amerikoje gyvenantis Amiras, sužinojęs, kad talibai nužudė Hasaną ir jo žmoną, susirūpina dėl jų vergaujančio sūnaus likimo. Kaina, kurią Amiras turi sumokėti, kad išpirktų berniuką, yra vienas iš keleto įspūdingų siužeto posūkių, dėl kurių šis romanas tampa įsimintinas ir kaip politinis metraštis, ir kaip jausmingas asmeninis pasakojimas.

Khaledas Hosseinis gimė 1965 m. Kabule, Afganistane. Jis – vyriausias iš penkių vaikų šeimoje. K. Hosseinio motina buvo mokytoja: dėstė farsi kalbą ir istoriją Kabulo mergaičių vidurinėje mokykloje. 1976 m. šeima persikėlė į Paryžių, nes būsimojo rašytojo tėvas buvo paskirtas dirbti diplomatinėje tarnyboje Afganistano ambasadoje. 1980 m. šeima grįžo į Afganistaną, tačiau ten jau buvo įvykęs kruvinas komunistų perversmas, o šalis užimta sovietų. K. Hosseinio tėvai pasiprašę gavo politinį prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1980 m. jie apsigyveno San Chosė, Kalifornijoje.

K. Hosseinis  1996 m. baigė  vidaus ligų rezidentūrą ir medicinos praktika vertėsi daugiau nei dešimt metų. Po romano „Bėgantis paskui aitvarą“ sėkmės gydytojo darbą jis metė. Šiuo metu yra JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro geros valios pasiuntinys ir per savo vardo labdaros fondą teikia humanitarinę pagalbą Afganistane.

 „Bėgantis paskui aitvarą“ yra pirmasis K. Hosseinio romanas. Pagal knygą 2007 m. sukurtas to paties pavadinimo filmas.

K. Hosseinis tarsi pasiekia tai, kas retai pavyksta šiuolaikiniam rašytojui. Jis iš šalies vertina Afganistano politinius neramumus, tačiau tas vertinimas įgauna pamokomąjį pobūdį. Drauge jis nuosekliai rutulioja siužetinę veikėjų gyvenimo liniją. Širdį geliantys vargai, jaudinančios pergalės neapleidžia skaitytojo iki paskutinio knygos puslapio. Hosseinis atvirai parodo nuostabų  krašto vaizdą. Turbūt vienintelis šio išskirtinio romano trūkumas yra tas, kad jis per greitai baigiasi.

Gisele Toueg

Išbaigtas literatūros kūrinys, aprašantis anksčiau tik apytikriai pažintos tautos kultūrą. Retai pasitaiko, kad knyga būtų tokia aktuali ir kartu tokios aukštos literatūrinės vertės. Romanas skvarbus... ryškus... jaudinantis.

Entertainment Weekly

„...kai girdžiu ir kalbu ispaniškai, ataidi mano pirmosios lopšinės melodija. Aš tarsi vėl tampu vaiku, koks kažkada buvau, ir atsiduriu arčiausiai to, kas esu dabar.“


Mirus mylimai močiutei Ritai, Olivija paveldi komodą su dešimčia spalvotų užrakintų stalčių. Ji dar vaikystėje žavėjosi šeimos relikvija. Ir dabar, laikydama stalčių raktelius, pagaliau susipažįsta su komodos turtu: krikšto medalionu, poezijos knygele, mėlyna skarele... Šie paprasti daiktai alsuoja ilgai saugotomis močiutės gyvenimo paslaptimis.

Būdama dešimties, Rita su seserimis buvo priversta palikti tėvus ir bėgti nuo Frančesko Franko diktatūros Ispanijoje. Naujų namų paieškos Prancūzijoje mergaitėms nebuvo lengvos: teko sunkiai dirbti ir kęsti vietinių užgauliones. Nepaisant negandų, po kelerių metų Rita rado savo gyvenimo meilę – ispaną Rafaelį, bet, jai pastojus, o jam nusprendus grįžti į tėvynę ir prisijungti prie pasipriešinimo Franko valdžiai, Ritos pasaulis vėl dužo į šipulius.

Romanas „Komoda spalvotais stalčiais“, iš dalies paremtas tikrais įvykiais, seka unikalų vienos šeimos likimą, paženklintą ne tik sielvarto, bet ir gilios meilės bei vilties.



„Tikras deimantas.“
Le Parisien

„Jaudinantis debiutas apie maištingas moteris.“
Elle

„O. Ruiz išraiškinga kaip Almodóvaras. Meistriška.“
Le Point



Olivia Ruiz – ispanų kilmės prancūzų dainininkė, dainų autorė ir aktorė. 2020 m. pasirodęs debiutinis jos romanas „Komoda spalvotais stalčiais“ sulaukė daugiau nei pusės milijono Prancūzijos skaitytojų pagyrų ir 2021 m. buvo įtrauktas į „Prix des Lecteurs du Livre de Poche“ apdovanojimų sąrašą.

Mums negresia pavojus. Vėjas žino ir mano vardą, ir tavo.

Naujausiame daugelio pasaulinių bestselerių autorės Isabel Allende kūrinyje jautriai ir įtaigiai atskleidžiama dviejų gimtus namus palikusių ir artimųjų netekusių vaikų istorija, prasidėjusi 1938 metais nacių okupuotoje Austrijoje ir pasibaigusi 2019 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Viena, 1938 m. Samueliui Adleriui buvo šešeri, kai per nacių surengtą žydų pogromą pradingo jo tėtis. Praradusi viltį išsigelbėti Samuelio motina parūpino jam vietą paskutiniame iš nacių okupuotos Austrijos į Angliją išvykusiame žydų vaikų traukinyje. Samuelis išvyko vienui vienas, turėdamas tik kelis drabužius ir savo smuiką.

Arizona, 2019 m. Po aštuonių dešimtmečių akla septynerių metų mergaitė Anita Diaz ir jos motina bėga nuo mirtino pavojaus Salvadore tikėdamosi rasti prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jų atvykimas sutampa su nauja prezidento Donaldo Trumpo administracijos diegiama imigrantų šeimų atskyrimo politika, tad Anita atsiduria Nogaleso stovykloje.

Atskirta nuo mamos, Anita išgyvena tik keliaudama į Asabaharą – stebuklingą vaizduotės pasaulį, kurį sukūrė sau ir mylimai sesei. Sugrąžinti mergaitę į tikrovę gali tik panašią asmeninę tragediją išgyvenęs Samuelis Adleris. Jei tik likimas bus maloningas ir leis jiems susitikti.

Praeitį ir dabartį susiejančiame Isabel Allende (g. 1942 m.) romane „Vėjas žino mano vardą“ atskleidžiami karo ir imigracijos padariniai, pasakojama nepamirštama istorija apie šeimą, namus ir tėvų pasiaukojimą. Kartu tai jaudinantis priminimas apie vaikus, kurie išgyvena nesuvokiamus pavojus ir niekada nenustoja svajoti. Lietuvių skaitytojų karštai mylimos autorės kūryba išversta į daugiau nei 40 kalbų, o iš viso pasaulyje parduota daugiau kaip 77 milijonai I. Allende knygų.

„Isabel Allende – neprilygstama pasakotoja.“ – Khaled Hosseini

Suomių rašytojo J. P. Laitineno debiutinis romanas „Fiktyvus“ – nirtulingas filosofinis pasakojimas apie praradimus, jų neigimą ir troškimą matyti pasaulį tokį, koks norėtum, kad jis būtų.

Nuo akademinės bendruomenės atsiskyręs filosofas Henris Kvalija tiki pasiekęs esminį proveržį: jo sukurta fiktyvaus žmogaus teorija gali padėti atverti neaprėpiamas proto ir atminties galimybes. Tačiau netrukus jis įsitikins, kad darbas dar nebaigtas. Netikėtai sužinojęs, kad seniai prarasta mylimoji guli ligoninėje, Henris skuba jos aplankyti. Blaškydamasis po miestą filosofas patiria kraštutines fizines ir psichologines būsenas, o kartu patikrina savo teoriją praktiškai.

Italų rašytojas Primo Levi gimė 1919 m. Turine, liberalioje žydų šeimoje. Baigęs mokyklą, studijavo chemiją. Antrojo pasaulinio karo metais prisijungė prie antifašistinio pasipriešinimo judėjimo grupės, tačiau netrukus grupės nariai buvo areštuoti; jo bendražygiai italai neišvengė mirties, o Levi, prisipažinęs esąs žydas, 1944 m. vasarį pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą. Pasibaigus karui, grįžo į gimtuosius namus Turine, dirbo chemiku, vedė ir susilaukė dviejų vaikų.

„Esu žmogus, kurį išgelbėjo jo amatas“, – apie save yra sakęs Primo Levi (1919–1987), rašytoju tapęs po dramatiškos Aušvico patirties. Sugautas kaip partizanas ir deportuotas, nes žydas, lageryje Levi stebuklingai išgyveno paskirtas į chemijos laboratoriją: paradoksalu, didžiausiame moderniosios Europos „mirties fabrike“ veikė ir galinga Trečiojo reicho gumos pramonė, paremta vergišku belaisvių darbu. Šia prasme tolesnėje šio italų rašytojo kūryboje galima įžvelgti pastangas grąžinti darbui žmogiškąją vertę ir prasmę, – paniekintas ir išjuoktas šūkio Arbeit macht frei virš lagerio vartų. Ne išimtis ir Periodinė elementų lentelė: pasirodžiusi 1963 m., o 2006 m. Didžiosios Britanijos karališkojo instituto paskelbta geriausia visų laikų mokslinio turinio knyga.

Panašiai kaip distiliuojama materija keičia pavidalus ir būsenas, išsigrynindama į esenciją, spiritus, taip ir šių puslapių pasakotojas – savotiškas alchemikas – patiria egzistencinius virsmus, bando koncentruoti, iškristalizuoti, sverti ir apdoroti kalbinę žaliavą ieškodamas esminių tiesų. Argonas, geležis, fosforas, gyvsidabris, auksas – kiekvienas šių elementų skleidžiasi kaip gyvenimiškos patirties metafora, individualios ir kolektyvinės atminties dėlionė, poetiškai dėliojama į 21 apsakymą. Drauge tai duoklė žydiškoms rašytojo šaknims bei nuostabiai chaotiškam Pjemonto žydų pasauliui su jo unikaliu žargonu ir žmonėmis, kuriuos pasiglemžė neapykanta ir sunaikinimo tyla.

Toma Gudelytė

Tai istorija apie brendimą ir susitaikymą su amžiumi, skirtingus meilės pavidalus, toksiškus santykius, ribą tarp teisėto ir teisingo elgesio ir apie tai, kaip smarkiai ir kartu taip menkai pasikeitė moterų padėtis per pastaruosius šešiasdešimt metų.

Taner tenka išsikraustyti iš namų. Pageidautina vieta, kurioje galėtų toliau trinti sofą su sportinėmis kelnėmis ir devyniolika valandų per parą žaisti vaizdo žaidimus. Nei santaupų, nei pajamų neturi, todėl priima pasiūlymą apsigyventi su senyva moterimi ir jai padėti.

Užteko kartą paslysti ant kilimėlio, ir Luizos Vilt dukra pareikalavo, kad pas mamą apsigyventų žmogus, galintis pagelbėti. Ir kam rūpi, kad Luiza vis dar vaikšto pati, tegul ir su lazdele, kasdien išsprendžia kryžiažodį ir kiekvieną popietę išlenkia šlakelį degtinės. 

Apsigyvenus drauge, Taner krinta į akis keisti dalykai. Kodėl Luizos namai apsaugoti lyg ypatingo režimo kalėjimas? Kodėl naujienų laidoje parodoma įtariamoji brangenybių vagilė tokia panaši į Luizą? Ir svarbiausia – kodėl Luiza vieną naktį staiga išdygsta Taner kambaryje su kelioniniu krepšiu ir pareikalauja tuoj pat išvykti iš miesto?

Dvi labai skirtingos asmenybės leidžiasi į kelionę per šalį ir užmezga netikėtą draugystę. Ar pavyks šiai porai išgelbėti brangų žmogų ir patirti didžiausią gyvenimo nuotykį?

Katrina, septynerius metus nesėkmingai mėginusi pastoti, pagaliau po pagalbinio apvaisinimo sulaukia stebuklo – pagimdo dukterį. Tačiau kodėl Rouzės oda blyški? Juk Katrina juodaodė?

Tesa taip ir nesulaukė laimingos pabaigos. Jai buvo atlikta pagalbinio apvaisinimo procedūra tuo pat metu kaip ir Katrinai, bet jos duktė Hana gimė negyva. Tesa išsiskiria su vyru, lieka be pinigų, dirba nemėgstamą, jos sugebėjimų neatitinkantį darbą. 

Prieš pirmąjį Rouzės gimtadienį, Katrina sulaukia skambučio iš vaisingumo klinikos: įvyko apmaudi klaida – dviejų moterų kiaušinėliai apvaisinant buvo sukeisti. 

Tobulas Katrinos gyvenimas ima byrėti. O Tesa  pagaliau pamato vilties spindulėlį. Nė viena moteris neketina nusileisti dėl Rouzės. Abi stoja į kovą dėl mergaitės globos, trokšdamos įrodyti, kad gali būti Rouzės mama.

Jaudinantis pasakojimas apie tai, ką reiškia būti motina, ir apie tai, kiek daug galime padaryti dėl mylimų žmonių. Romanas, paliečiantis motinystės, netekties, išdavystės temas ir keliantis moralinius klausimus, patiks Jodi Picoult, Celeste Ng,  Liane Moriarty gerbėjams.

„Jautrus, įtempto siužeto, užuojauta herojams persunktas pasakojimas taip įsuka, kad negali atsitraukti.“ 

Ashley Audrain, New York Times bestselerio „Nuojauta“ autorė

„Charlene Carr įmeta mus į keblią situaciją ir priverčia kartu su savo  veikėjais žengti įtemptu emociniu lynu. Iki pat pabaigos – vis naujas posūkis, keičiantis tavo simpatijas. „Saugok mano mergytę“ – gražus ir atviras požiūris į tai, ką reiškia būti motina.“ 

Shelby Van Pelt, New York Times bestselerio „Itin protingos būtybės“ autorė. 

Charlene Carr visą gyvenimą mėgo įvairiausias istorijas. Paklususi savo aistrai, ji studijavo literatūrą Oksfordo universitete, gavo humanitarinių mokslų bakalauro ir magistro laipsnius. Ji dirbo laisvai samdoma žurnaliste, redaktore, vadovavo savo komunikacijos įmonei. Vėliau Charlene nusprendė, jog atėjo metas daryti tai, ko visada troško: rašyti romanus. Dabar ji gyvena Kanadoje, Naujosios Škotijos provincijoje, rašo romanus, susitikinėja su skaitytojais, augina linksmą ir energingą dukrytę.