Šeimos istorijos, sagos

Prieš kelerius metus tragiškoje avarijoje netekusi dukters, Honė po daugelio metų grįžta į savo vaikystės namus Pietų Korėjos kaime J. Jos senyvam tėvui reikia pagalbos.

Tėvas – uždaras, malonus, bet nedrąsus prie savo atitolusios dukros. Laikui bėgant Honė supranta, kad jo likimas daug sudėtingesnis, nei ji kada nors įsivaizdavo. Atrasta dėžutė su laiškų pluoštu ir pokalbiai su artimaisiais padeda jai susidėlioti permainingą ir sudėtingą tėvo gyvenimo istoriją. Honė sužino apie jo išgyvenimus Korėjos kare ir per Balandžio 19-osios revoliuciją, apie jo pasiaukojimą bei didvyriškumą ir iki šiol jį persekiojančius tų laikų fantomus. Taip Honė suartėja su tėvu ir suvokia, kad jo gerumą visą gyvenimą lydėjo giliai slepiamos traumos ir kaltė.

Romanas „Kai nuvykau pas tėvą“ – iš smulkiausių detalių draugėn tarsi mozaika sulipdytas vieno žmogaus, vienos šeimos portretas, švelnumo ir atjautos kupina giesmė artimiausiesiems ir sykiu langas į Pietų Korėjos visuomenę bei XX a. istoriją. Šis pasakojimas kviečia įdėmiau pažvelgti į tuos, kuriuos mylime, pasidomėti jų istorija ir išvysti, kas jie buvo ir yra iš tiesų.

„Knyga, kurią skaitydamas brauki ašaras ir šypsaisi. Joje pasakojama patirtis bemat tampa artima, tokia universali ir vis dėlto korėjietiška, tokia graži ir paveiki.“
Kim Hyesoon

„Tyki meditacija apie sielvartą ir šeimos narių santykius, atsakomybę bei lūkesčius.“
Lauren Bo

Shin Kyung-sook (Šin Kjongsuk, gim. 1963) – viena ryškiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos rašytojų, apdovanota gausybe literatūros premijų, taip pat ir „Man Asian Literary Prize“ (2011) už romaną „Prašau, pasirūpink mama“ („Baltos lankos“, 2019). Romanas „Kai nuvykau pas tėvą“ – trečias autorės kūrinys, išleistas lietuvių kalba.

Svartų šeima susirenka į ūkį šalia Pretorijos Pietų Afrikoje, – bus laidojama motina. Tačiau netgi tokią dieną justi nesutarimai tarp tėvo ir vaikų. Tėvas mirštančiai jų motinai pažadėjo, kad juodaodei šeimos tarnaitei Salomėjai padovanos namelį, kuriame ji gyvena, ir taip suteiks nuosavus namus, nuosavą žemę. Bet pažado jis netesi. Trys vaikai – Amor, Antonas ir Astrida – pasklinda po skirtingus Pietų Afrikos kraštus, jų ryšiai nutrūksta, bet pažadas, tėvo duotas motinai, visą gyvenimą persekioja juos tarsi prakeiksmas.

Dešimtmetis keičia dešimtmetį, šeima susirenka palydėti vis kito mirusio nario, ir kiekvienąkart tarsi Damoklo kardas virš jų pakimba klausimas: ar sulaužius pažadą įmanoma išvengti pasekmių?

Romano įvykių fone skleidžiasi XX a. antros pusės – XXI a. pradžios Pietų Afrikos Respublikos istorija, apartheido režimo įtaka žmogui ir visuomenei. Jame, meistriškai kuriant laiko tėkmės jauseną, vaizduojamos kelios šeimos kartos, atsidūrusios vertybių ir moralinių pasirinkimų kryžkelėje.

„Vienas didžiųjų pasaulio rašytojų.“
Edmund White

"Nuostabu, kaip romanas gali priversti matyti ir mąstyti naujai.“
„Booker Prize“ komisija, 2021

„Šedevras.“
Elizabeth Day

Damon Galgut (Domonas Galgutas, gim. 1963) – Pietų Afrikos rašytojas. 2021 m. už romaną „Pažadas“ jis buvo apdovanotas „Booker Prize“ premija ir tapo vos trečiu Pietų Afrikos rašytoju, ją pelniusiu. Romane „Pažadas“ gausu tokių modernizmo prozai būdingų bruožų kaip sąmonės srautas, vidinis monologas, menamoji kalba, tad kritikų jis lyginimas su Jameso Joyce'o, Williamo Faulknerio, Virginios Woolf tradicija. Du ankstesni rašytojo romanai („The Good Doctor“ ir „In a Strange Room“) taip pat buvo įtraukti į trumpuosius „Booker Prize“ sąrašus.

Bestselerio  „Po magnolijomis“ autorė 

Sonė Beits iš Pietų Karolinos išvyko prieš penkiolika metų ir niekad nesidairė į praeitį. Dabar ji keliauja po pasaulį ir ieško tinkamiausių aikštelių kino filmams kurti. Jos namai ten, kur apsistoja. Sonė vos spėja suktis tarp intensyvaus darbų grafiko ir savo viršininko reikalavimų, prisiminti praeitį jai beveik nebelieka laiko, kol paskutinė darbo sutartis atveda ją į vietas, kurias kadaise paliko.

Pagrindinėms scenoms filmuoti ji ieško nuošalių pakrančių netoli Čarlstono ir netyčia užtinka privačią barjerinę salą. Ten susiduria su jos atsiskyrėliu savininku, kurį vietiniai vadina Indigo salos Pabaisa. 

Kadaise sėkmingai kylantis Niujorko advokatas Hadsonas Renfrou sielvarto genamas  apsigyveno saloje. Daug metų jis leidžia dienas vienui vienas, prižiūri savo indigažolių augavietes, gamina indigo dažus ir visai  neketina tenkinti įkyrių kino įmonės poreikių ar nusileisti netramdomam Sonės smalsumui. Bet kai juos užgriūva uraganas, siaučiantis Karolinos pakrantėse, tarp dviejų sielų užgimsta draugystė. Netrukus Hadsonas, ilgai dangstęsis stačiokiškomis manieromis, pasiduoda ir pasirodo kaip trapus žmogus, be galo trokštantis atleidimo ir galimybės dar sykį išbandyti savo laimę.

Tai pasakojimas apie išsilaisvinimą iš praeities, nuodėmių atpirkimą, susitaikymą ir meilę, kuri užgydo ir giliausias žaizdas.

T. I. Lowe sujungia į viena ir rimtus dalykus, ir nepakartojamo humoro jausmo padiktuotą stilių, o jos Sonė Beits slepia jėgą, kurios negali nepastebėti Nuostabus skaitinys! 

Francine Rivers, New York Times bestselerių Redeeming Love ir The Lady‘s Mine autorė

Rašydamas (ar skaitydamas) patenki į pasaulius, kuriuose kadaise buvai, į erdves ir laikus, kuriuose niekada nesilankei, kuriuos galbūt tik sapnavai, kuriuos prasimanei, nors jie ir gyvena tavyje, nors tai tik nuojautų, šešėlių ar emocijų pavidalai, pustoniai, melodijų, sakinių nuotrupos, garsų fragmentai. Taip suprantu knygas – kaip kelionę.    

Man patinka taip keliauti. Rankioju fragmentus savo atmintyje, patirtyje, pasiūlytus man vaizduotės, patirties, literatūros, kultūros, religijos, filosofijos ar anekdotų... Kad ir kas tai būtų. Tie fragmentai kartais atrodo net nesusiję tarpusavyje. Kai juos atkuriu, kai jie įgauna formą, pasimato sąsajos su kitais fragmentais, ryšiai tarp personažų, pasakojimo linijų, vaizdinių ir metaforų giminystė, atsiranda istorija. Tai rašytojo, o ne istoriko ar memuaristo kelionė, todėl seniai nesuku sau galvos dėl autobiografiškumo, asmeniškumo, istoriškumo ir panašiai. Kaip sakė vienas poetas, tu Jį prasimanei, o Jis – tave.

„Ši knyga apie žmogų, nusprendusį mesti rūkyti, ir šis sprendimas jį nuveda labai toli: į praeitį, į atmintį, į melancholiškos ir linksmos patirties, į padorumo ribas kartais peržengiančios vaizduotės kelionę. Ir norisi į šią kelionę pakviesti kitus, kad ir koks egoistas būčiau.“

Sigitas Parulskis

Lyg ir eilinė kelionė į Daniją Dagnei tampa lemtinga kryžkele. Nedidukėje kavinėje netikėtai nugirsta melodija pažadina prisiminimus apie seniai matytą, lyg į vandenį prapuolusią draugę. Kur dabar Magna? Kaip susiklostė jos likimas? Kokie įvykiai privertė ją pasitraukti iš draugų ir artimųjų gyvenimo? Kas atsitiko Magnai, kol Dagnė, perspektyvi korėjiečių kalbos studentė, buvo išvykusi mokytis į Seulą?

Daugybę metų Dagnė gyveno uždariusi savo praeities duris. Tačiau galbūt atėjo metas jas atverti? Moteris ryžtasi atsisukti atgal, kad pagaliau išaiškėtų tiesa. Bet kad melodija suskambėtų kaip tuomet, reikalingi trys balsai. Ar pavyks Dagnei atrasti ryšį su savo jaunystės draugais? Ką likimas numatė trims kelis dešimtmečius nesimačiusiems ir gyvenimo vidurį įpusėjusiems žmonėms?

Irena Buivydaitė ir Jolita Herlyn, skaitomiausios lietuvių autorės bibliotekose, savo debiutiniame romane skaitytojams žada jautrią, netikėtą ir kartu, regis, labai atpažįstamą istoriją apie žmones ir jų santykius, draugystę ir baimę, kaltę ir atleidimą. Ir, žinoma, apie meilę, kuri nepaiso laiko ir erdvės ribų.

„Gyvenimas būtų per paprastas, jei jo dėsniai prilygtų daugybos lentelei: kartą išmokai atmintinai ir žygiuoji neklysdamas per dienas, mėnesius, metus... Ar tikrai mums patiktų toks gyvenimas? Ar vis dar galėtume save vadinti žmonėmis? Ar būtume tik dirbtinį intelektą turintys robotai žmogaus kūnais. Gyvenime būna visaip. Tuo jis ir įdomus, kad nežinai, kas tavęs laukia už kito posūkio.“

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Audioknygoje išgirsite pasakojimą apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas? 

„Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio. “
Rasa Drazdauskienė, „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatė

Audioknygoje „Silva rerum II“ skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūrinys „Sanctifaction“, atliekamas Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas). 

Taip pat Giacomo Puccini kūrinys „Quando M’en Vo“ („La Boheme“) iš Elektroninės operos fantazijos XYZ. Kompozicijos autoriai Mario Basanov ir Vidis, atlikėjai Asmik Grigorian (sopranas), Mario Basanov, Vidis. Vilnius City opera.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVII a. muzika iš leidyklos „Semplice“ išleisto albumo „Cantate Domino“: ,,Misae Paschale: Toccata‘‘, atliekama Balio Vaitkaus (vargonai) ir ,,Indica mihi‘‘, atliekama Vilmos Pigagaitės (sopranas), Nerijaus Masevičiaus (bosas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).

Taip pat Antonio Vivaldi kūrinys fleitai ir styginiams, G minorinė, „La Notte“. Atlikėjai: Silvio Celeghin (vargonai), Margherita Gianola (fleita), dirigentas Francesco Fanna. Įrašų kompanija „Stradivarius Music“, www.stradivarius.it

Kompozitoriaus Giulio Caccini kūrinys: Amarilli mia bella, kurį atliko Max van Egmond (baritonas), Chris Farr  (klavesinas). Įrašų kompanija „Etcetera Records“.

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą. 

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

Jaudinanti šeimos saga, neabejotinai nudžiuginsianti serialo „Dauntono abatija“ gerbėjus.

PRABANGI VILA, ĮTAKINGA ŠEIMA, PASAULINIS KARAS...

Augsburgas, 1916 metų žiema.

Praėjo treji metai nuo tada, kai Mari pirmą kartą pasibeldė į Melcerių duris. Tik treji metai, bet... viskas pasikeitė. Nors moteris dabar yra Pauliaus žmona ir namų šeimininkė, prabangioje viloje, paverstoje karo ligonine, nebeliko laiko švęsti. 

Vyrai išvyko į frontą, moterys su tarnais dieną naktį dirba slaugydami sužeistuosius, o Mari ėmė rūpintis šeimai priklausančiu audinių fabriku, kuris patiria didžiulį nepriteklių.

Viltis, kad Paulius greitai grįš iš baisaus karo, vis labiau tolsta. Visos šeimos likimas gula ant Mari pečių, nes svainėms Kitei ir Elizabetai taip pat reikia jos paramos. 

Vieną dieną Mari pasiekia baisi žinia, kad Paulius pateko į nelaisvę, o elegantiškasis Ernstas fon Klipšteinas vis dažniau atsiduria netoliese... 

Tai nepamirštama saga, kurioje susipina tiek pasaulinės, tiek asmeniškos istorijos.

NEW YORK TIMES BESTSELERIS

Olivija Makafi žino, ką reiškia pradėti iš naujo. Tobulas tarsi atvirukas gyvenimas – namas Bostone, santuoka su puikiu kardiochirurgu, nuostabus sūnus Ašeris – baigėsi, kai jos vyras parodė tamsiąją savo pusę. Olivija niekada nesitikėjo, kad grįš į savo mieguistą gimtąjį miestą Naujajame Hampšyre, gyvens namuose, kuriuose užaugo, ir perims tėčio bityną.

Lilė Kampanelo irgi puikiai žino, ką reiškia pokyčiai. Prieš dvyliktą klasę ji su mama persikelia į Adamsą, Naująjį Hampšyrą, ir abi tikisi, kad čia jų laukia nauja pradžia.

Olivijos ir Lilės keliai susikerta, kai Ašeris įsimyli naujokę, o ši irgi neatsispiria jam. Su Ašeriu ji pirmą kartą jaučiasi laiminga, bet ar tikrai gali juo pasitikėti...

Vieną dieną Olivija sulaukia skambučio: Lilė mirusi, Ašerį apklausia policija. Olivija tiki, kad Ašeris nekaltas, bet meluotų sakydama, kad sūnaus charakteryje nemato jo tėvo temperamento blyksnių. Prasidėjus teismo bylai prieš Ašerį ji suvokia, kad toli gražu ne viską žino apie savo sūnų.

„Piktas medus“ – puikus, įtampos kupinas romanas, nepamirštama meilės istorija, jaudinamai ir giliai tyrinėjanti paslaptis, kurias saugome, ir riziką, kurią prisiimame norėdami būti savimi.

„Skaitant tankiau ima plakti širdis ir, rodos, gali sudužti. Šiame bendrame dviejų bestselerių autorių romane nepriekaištingai susipina Olivijos ir Lilės istorijos, taip sukuriamas provokuojantis pasakojamas apie stiprybę, kurios reikia siekiant meilės ir pritarimo“.

The Washington Post

JODI PICOULT (Džoudi Pikou, g. 1966) – viena populiariausių šiuolaikinių JAV rašytojų, parašiusi trisdešimt romanų. Prinstono universitete ji įgijo literatūros tekstų rašymo bakalauro, Harvardo universitete – edukologijos magistro laipsnį.2003 m. jai buvo skirta New England Book Award premija už visą kūrybą.

JENNIFER FINNEY BOYLAN (Dženifer Fini Boilan, g. 1958) yra bestselerių autorė, parašiusi aštuoniolika knygų. Kolumbijos universiteto Barnardo koledže jai pirmai suteiktas Annos Quindlen rašytojos rezidentės titulas. Rašo straipsnius The New York Times, savo šalyje gerai žinoma kaip žmogaus teisių gynėja. 

PASAULYJE PARDUOTA DAUGIAU NEI KETURI MILIJONAI EGZEMPLIORIŲ.

„New York Times“ ir „Sunday Times“ bestseleris – širdį verianti istorija apie švyturio prižiūrėtoją ir jo žmoną, kurie susiduria su gyvenimą pakeisiančia moraline dilema.

Prie atokios salos kranto atplaukia valtis. Joje yra negyvas žmogus ir verkiantis kūdikis. Vieninteliai salos gyventojai – švyturio prižiūrėtojas Tomas ir jo žmona Izabelė – netrukus turi priimti lemtingą sprendimą.

Jie sulaužo taisykles ir seka savo širdimi. Bet tai, kas nutiks vėliau, sudaužys širdį ir jums.

„Nepamirštamas“ – Guardian

„Nepakartojamas ir įtraukiantis siužetas, kuris prikausto nuo pirmojo puslapio“ – Oprah Magazine

„Jaudinantis pasakojimas. Pasiruoškite verkti“ – New York Times

„Įtikinama ir švelni meilės istorija“ – Sunday Times

M. L. Stedman gimė ir užaugo Vakarų Australijoje, o dabar gyvena Londone. „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ yra pirmasis jos romanas. Apdovanojimų pelnęs tarptautinis bestseleris išleistas 45 šalyse ir vien anglų kalba jo parduota daugiau nei 4 mln. egzempliorių. 2016 m. pagal šią knygą sukurtas to paties pavadinimo filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Michaelas Fassbenderis ir Alicia Vikander.

Išskirti karo, suvesti meilės.

„Lauk manęs“ – naujas, įtraukiantis, tikrais įvykiais paremtas romanas apie nemirštančią meilę ir neįtikėtinas paslaptis.

Rupertas pažadėjo sugrįžti, Florencijai tereikėjo jo laukti. 

Kornvalis, 1944 metai

Rupertas Dešas paskelbtas dingusiu be žinios, tikriausiai žuvusiu Arnhemo mšyje. Priblokšta jo žmona Florencija negali susitaikyti, kad Rupertas visiems laikams pasitraukė iš jos gyvenimo, todėl senoje knygoje radusi paslėptą eilėraštį, pavadintą „Lauk manęs“, patiki, kad tai jos vyro siųstas ženklas. Pažadas, kad Rupertas grįš pas ją. 

Londonas, 1988 metai

Maksą nuo pat vaikystės persekioja besikartojantis košmaras. Sapne siaučia karo chaosas, ir jis kiekvieną kartą pabunda išpiltas prakaito, iš siaubo besidaužančia širdimi. Vedamas žūtbūtinio troškimo suprasti, kodėl jį persekioja tokios šiurpios vizijos, Maksas leidžiasi į kelionę, kuri nuveda jį į Kornvalį, vyro vardu Rupertas Dešas gimtinę. 

Melburnas, 1995 metai

Florencija gauna laišką nuo gyvenime nematyto vyro iš kito pasaulio krašto. Nepažįstamasis rašo, kad prisimena ankstesnį, kito žmogaus, gyvenimą. Ar jis gali būti tas, kurio Florencija laukė penkiasdešimt vienus metus? 

Santa Montefiore, rašytojos karjerą pradėjusi 2001-aisiais, kasmet išleidžia po naują knygą. Jos romanai išversti į 25 pasaulio kalbas, jų parduota daugiau nei 6 mln. egzempliorių. Lietuviškai išleista keliolika rašytojos romanų: „Sodininkas iš Prancūzijos“, „Dvasių medis“,  „Čia ir dabar“,  „Slaptos valandos“, „Italė Brukline“ ir kt.

„Paremtas tikra istorija, sujungiančia skirtingus laikus ir žemynus šis nuostabus romanas visiškai užburia.“

My Weekly

„Užburiantis, įtikinamas ir labai romantiškas pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais.“

Daily Express

„Niekas nesugeba parašyti tokių romanų, kuriuose būtų tiek daug meilės, kaip Santa Montefiore.“

Jojo Moyes

Svartų šeima susirenka į ūkį šalia Pretorijos Pietų Afrikoje, – bus laidojama motina. Tačiau netgi tokią dieną justi nesutarimai tarp tėvo ir vaikų. Tėvas mirštančiai jų motinai pažadėjo, kad juodaodei šeimos tarnaitei Salomėjai padovanos namelį, kuriame ji gyvena, ir taip suteiks nuosavus namus, nuosavą žemę. Bet pažado jis netesi. Trys vaikai – Amor, Antonas ir Astrida – pasklinda po skirtingus Pietų Afrikos kraštus, jų ryšiai nutrūksta, bet pažadas, tėvo duotas motinai, visą gyvenimą persekioja juos tarsi prakeiksmas.  

Dešimtmetis keičia dešimtmetį, šeima susirenka palydėti vis kito mirusio nario, ir kiekvienąkart tarsi Damoklo kardas virš jų pakimba klausimas: ar sulaužius pažadą įmanoma išvengti pasekmių?

Romano įvykių fone skleidžiasi XX a. antros pusės – XXI a. pradžios Pietų Afrikos Respublikos istorija, apartheido režimo įtaka žmogui ir visuomenei. Jame, meistriškai kuriant laiko tėkmės jauseną, vaizduojamos kelios šeimos kartos, atsidūrusios vertybių ir moralinių pasirinkimų kryžkelėje.

„Vienas didžiųjų pasaulio rašytojų.“

Edmund White

„Nuostabu, kaip romanas gali priversti matyti ir mąstyti naujai.“

„Booker Prize“ komisija, 2021

„Šedevras.“

Elizabeth Day 

Damon Galgut (Domonas Galgutas, gim. 1963) – Pietų Afrikos rašytojas. 2021 m. už romaną „Pažadas“ jis buvo apdovanotas „Booker Prize“ premija ir tapo vos trečiu Pietų Afrikos rašytoju, ją pelniusiu. Romane „Pažadas“ gausu tokių modernizmo prozai būdingų bruožų kaip sąmonės srautas, vidinis monologas, menamoji kalba, tad kritikų jis lyginimas su Jameso Joyce’o, Williamo Faulknerio, Virginios Woolf tradicija. Du ankstesni rašytojo romanai („The Good Doctor“ ir „In a Strange Room“) taip pat buvo įtraukti į trumpuosius „Booker Prize“ sąrašus.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Santo Domingo gatvėje Santjage, Čilėje, stovintis andalūziško stiliaus namas, gožiamas trijų citrinmedžių, glaudė tris Lonsonjė šeimos kartas. Pasak giminės istorijos, dar XIX amžiaus pabaigoje ten šaknis įleido šeimos patriarchas, palikęs Prancūziją su trisdešimčia frankų vienoje ir vynuogės sodinuku kitoje kišenėje. Jo sūnus Lazaras, išgyvenęs Pirmojo pasaulinio karo beprotybę, grįžo gyventi į tą namą ir sode ornitologei žmonai Terezai sukonstravo įstabiausią paukščių voljerą. Šiame name jų dukra Margo, Antrojo pasaulinio karo aviatorė, pradėjo svajoti apie skrydžius ir užaugino savo sūnų – revoliucionierių Ilarijų Da.

„Palikimas“ – poetiška ir aistringai užrašyta saga, talpinanti šimtmetį prancūzų emigrantų Lonsonjė šeimos istorijos, talentingai supintos su esminiais XX a. istorijos įvykiais. Skaudūs likimo kirčiai ir negailestingi Pietų Amerikos ir Europos istorijos gūsiai atskleidžia šeimos tvirtumą ir išmintį, perduodamus iš kartos į kartą.


„...kupinas žaismingų, o kartais ir pražūtingų kerų, kuriuos atpažins mėgstantys G. Garcią Marquezą.“
New York Times Book Review

„Šis lyriškas romanas – nelyg karštinės sapnas. Švelnus ir sykiu nuožmus, meditatyvus ir kartu skausmingas.“
Jennifer Cody Epstein


Miguel Bonnefoy (Migelis Bonefua) 1986 m. gimė Prancūzijoje venesualietės ir čiliečio šeimoje. Romanas „Palikimas“ 2020 m. nominuotas „Goncourt'ų“, "Femina" ir „Le Grand Prix du Roman“ premijoms, išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų.

„Žemės drebėjimas – tai šnypštimas, kylantis nuo jūros, įsismelkiantis į naktį. Jis pučiasi, didėja, pereina į tylą skrodžiantį dundesį.“

1799-aisiais per brolių Paolo ir Ignacijaus Florijų gyvenimus nuvilnija seisminė banga: gamtos stichija sugriauna jų gimtąjį miestelį, tad broliai persikelia į Palermą ir atidaro prieskonių krautuvę. Džuzepina, Paolo žmona, priešinasi naujam gyvenimui, nes ilgisi gimtojo krašto, o Ignacijaus, neseniai tapusio tėvu, santuoka nelaiminga, nes buvo suplanuota tėvų.

Bet broliai nepasiduoda ir visa galva neria į pastangas tapti turtingiausi ir įtakingiausi mieste. Netrukus Florijų prieskonių verslas suklesti, jie įkuria nuosavą bendrovę ir ji nenustoja klestėti net ir perimta Ignacijaus sūnaus Vinčenco. Dabar naujoje šeimos vyno darykloje vargšų vynas marsala virsta nektaru, vertu didikų stalo...

Palermą sudrebina šeimos verslo sėkmė. Miestas priima ją ne tik su nuostaba, bet ir pavydu, net panieka – juk jie atvykėliai, prasčiokai... Tačiau iš tiesų Florijai – išskirtinės asmenybės. Ryžtingi, drąsūs vyrai ir niekuo jiems nenusileidžiančios moterys, reikalaujančios pripažinimo ne vien tik kaip rūpestingos motinos ar atsidavusios mylimosios. 

Didis epas, pagrįstas tikra netituluotų XIX a. Sicilijos karalių Florijų istorija, seka Palermo verslo titanų pasiekimais ir nuopuoliais, meile, išdavystėmis ir kerštu, žymėjusiu visą šimtmetį įtakingiausios išlikusios šeimos gyvenimą.

„Nepaprastai gražiai parašyta, neįmanoma atsitraukti; galingieji Sicilijos Florijai atgyja kiekviename puslapyje. Istorinių romanų mylėtojams Stefania Auci – tikra dovana.“

Peter Golden 

Stefania Auci (Stefanija Auči) – Trapanio mieste Sicilijoje gimusi ir Palerme gyvenanti rašytoja, ilgai dirbusi mokytoja ir kūrusi tekstus literatūros tinklaraščiams bei leidiniams. Aprašyti legendinės Sicilijos šeimos Florijų istoriją S. Auci paskatino, jos pačios žodžiais tariant, „gilus, savininkiškas meilės romanas su Palermo miestu“ ir suvokimas, jog „Florijai buvo kur kas daugiau nei legenda <…>. Nors istorijos apie jų verslą daug kam žinomos, žmogiškoji Florijų tiesa – tokia žavinga, įtraukianti ir netradiciška – dar niekada nebuvo papasakota.“ „Sicilijos liūtai“ pasirodė daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių.

PASAULINIS BESTSELERIS

Tai yra vienas iš tų nepamirštamų pasakojimų, kurie neišblėsta metų metus. Šis ypatingas romanas paliečia visas didžiąsias literatūros ir gyvenimo temas: meilę, garbę, kaltę, baimę, atpirkimą.

Isabel Allende

Stulbinantis K. Hoseinio romanas prasideda išraiškinga afgano, tapusio amerikiečiu, istorija. Amiras, pasiturinčio Kabulo prekybininko sūnus, persikelia į Kaliforniją ir sėkmingai pradeda rašytojo karjerą. Tačiau jo sąžinę nuolat persekioja vienas vaikystės epizodas: Amiras išduoda savo geriausią draugą Hasaną, ir šis žiauriai sumušamas vietinių piktadarių. Nūnai Amerikoje gyvenantis Amiras, sužinojęs, kad talibai nužudė Hasaną ir jo žmoną, susirūpina dėl jų vergaujančio sūnaus likimo. Kaina, kurią Amiras turi sumokėti, kad išpirktų berniuką, yra vienas iš keleto įspūdingų siužeto posūkių, dėl kurių šis romanas tampa įsimintinas ir kaip politinis metraštis, ir kaip jausmingas asmeninis pasakojimas.

Khaledas Hosseinis gimė 1965 m. Kabule, Afganistane. Jis – vyriausias iš penkių vaikų šeimoje. K. Hosseinio motina buvo mokytoja: dėstė farsi kalbą ir istoriją Kabulo mergaičių vidurinėje mokykloje. 1976 m. šeima persikėlė į Paryžių, nes būsimojo rašytojo tėvas buvo paskirtas dirbti diplomatinėje tarnyboje Afganistano ambasadoje. 1980 m. šeima grįžo į Afganistaną, tačiau ten jau buvo įvykęs kruvinas komunistų perversmas, o šalis užimta sovietų. K. Hosseinio tėvai pasiprašę gavo politinį prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1980 m. jie apsigyveno San Chosė, Kalifornijoje.

K. Hosseinis  1996 m. baigė  vidaus ligų rezidentūrą ir medicinos praktika vertėsi daugiau nei dešimt metų. Po romano „Bėgantis paskui aitvarą“ sėkmės gydytojo darbą jis metė. Šiuo metu yra JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro geros valios pasiuntinys ir per savo vardo labdaros fondą teikia humanitarinę pagalbą Afganistane.

 „Bėgantis paskui aitvarą“ yra pirmasis K. Hosseinio romanas. Pagal knygą 2007 m. sukurtas to paties pavadinimo filmas.

K. Hosseinis tarsi pasiekia tai, kas retai pavyksta šiuolaikiniam rašytojui. Jis iš šalies vertina Afganistano politinius neramumus, tačiau tas vertinimas įgauna pamokomąjį pobūdį. Drauge jis nuosekliai rutulioja siužetinę veikėjų gyvenimo liniją. Širdį geliantys vargai, jaudinančios pergalės neapleidžia skaitytojo iki paskutinio knygos puslapio. Hosseinis atvirai parodo nuostabų  krašto vaizdą. Turbūt vienintelis šio išskirtinio romano trūkumas yra tas, kad jis per greitai baigiasi.

Gisele Toueg

Išbaigtas literatūros kūrinys, aprašantis anksčiau tik apytikriai pažintos tautos kultūrą. Retai pasitaiko, kad knyga būtų tokia aktuali ir kartu tokios aukštos literatūrinės vertės. Romanas skvarbus... ryškus... jaudinantis.

Entertainment Weekly

Fredrikas Backmanas (g. 1981 m.) į literatūros pasaulį įsiveržė 2012-aisiais romanu „Gyveno kartą Uvė“. Knyga tapo tikra sensacija ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir daugybėje užsienio šalių. Ne ką mažesnės sėkmės sulaukė ir kiti autoriaus kūriniai, išleisti ir lietuviškai: „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“, „Čia buvo Brita Marija“, „Nerimo žmonės“. „Nugalėtojai“ – dešimtasis autoriaus romanas – pelnė trečią vietą „GoodReads“ platformos „Geriausio 2022 m. romano“ kategorijoje. Ši knyga yra „Lokių miesto“ ir „Mes prieš jus“ tęsinys, tačiau gali būti skaitoma ir kaip atskiras kūrinys.

Nuo įvykių, apie kuriuos niekas nenori kalbėti, praėjo dveji metai. Pagrindiniai tų dramų dalyviai – Maja Anderson ir Benjaminas Ovičius – išvažiuoja iš Bjornstado, o likusieji mieste stengiasi gyventi toliau. Tačiau netikėtos laidotuvės tiek Mają, tiek Benjį pargins namo, o Bjornstade bus atverstas naujas istorijos puslapis.

Viena smulkmena veja kitą, vienas įvykis tampa kito priežastimi, Bjornstado ir Hedo miestelių gyventojų širdyse atgyja senos žaizdos ir kaupiasi nuoskaudos. Kas yra tiesa? Šeima? Bendruomenė? Kur riba, skirianti gėrį nuo blogio? Kaip toli galima eiti ir kam pasiryžti, kad apgintum tai, kas svarbu.

Persmelkiančiais dialogais ir iškalbingomis detalėmis perteikdamas menkiausius emocinius niuansus, F. Backmanas įtaigiai pasakoja apie kasdienybę, narsto amžinuosius draugystės, ištikimybės ir tapatybės klausimus, o drauge kviečia iš naujo apsvarstyti – ką reiškia laimėti, pralaimėti ir atleisti. 

„Nuostabiu stiliumi parašytos Fredriko Backmano knygos apdovanoja skaitytoją nepaprastai giliomis įžvalgomis apie išties svarbius dalykus: gėrio ir blogio, baimės ir drąsos, meilės ir neapykantos priešpriešą, draugystės svarbą ir ištikimybės ribas. F. Backmanas jau dabar yra vienas geriausių romanistų pasaulyje; ir vis dar tobulėja.“ 

Washington Times 

„Emociškai įtraukiantis, jausmingas romanas. Konkurenciją, draugystę, politiką ir dviejų miestų priešpriešą F. Backmanas pakelia iki aukščiausio mastelio.“ 

The New York Times 

„F. Backmanas nuošalyje nepalieka nė vienos emocijos, o skaitytoją įtraukia į dėmesį prikaustančias atskirų šeimų dramas, peržengiančias paprastos dviejų ledo ritulio miestų konkurencijos ribas.“ 

Library Journal 

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja, viena skaitomiausių grožinės literatūros autorių Lietuvos bibliotekose. Autorė meistriškai tapo psichologinius veikėjų portretus, tikrus įvykius supindama su vaizduote ir kurdama mums atpažįstamą ir artimą jausmų, svajų ir santykių pasaulį.

Įtraukiantis nuotykių ir paslapčių, pranašiškų sapnų, vidinių demonų šėlsmo, o kartu ir itališko būties lengvumo kupinas romanas apie savęs ir laimės paieškas, vyro ir moters ryšį, paklydimus, kaltės jausmą, vaikystės traumas, atleidimą, gyvenimo baimes, vienatvę, taip pat moterų savivertę, tvirtybę, atvirumą pasauliui ir seserystės svarbą.

Žurnalistė Johana su savo vyru, dokumentinių filmų prodiuseriu Robertu, iš Vokietijos ketina persikelti gyventi į prosenelių žemę Italiją. Po ilgų paieškų Johana ne tik randa įspūdingą senovinę vilą tarp tapybiškų Toskanos kalvų, bet netikėtai sutinka ir moterį, kuri atveria jai duris į savęs pažinimo kelionę. Tačiau vila lyg užkerėta neskuba įsileisti naujų šeimininkų, o vidinių pokyčių kelias irgi ne toks tiesus, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Kas yra laimė? Ar išsipildžiusios svajonės ir įgyvendinti tikslai? Ar ji priklauso nuo vietos, kur esi, ir nuo aplinkinių? O gal tai būsena, kuri praplasnodama šmėsteli it spalvingas drugelis?

Meilė gyvenimui – kiekvienos laisvos sielos kelias į laimę.

Autorė mėgsta cituoti Milaną Kunderą: „Rašytojas nugriauna savo gyvenimo namą, kad iš jo plytų pastatytų savo romano namus.“ Išties vienuose romanuose autorės yra daugiau, kituose – mažiau, tačiau beveik visuose ji galėtų atsekti savo pačios gyvenimo patirtį. Jei ne savo, tai giminaičių ir draugų. Tik ta patirtis į tekstą įpinta taip, kad ne kiekvienas susigaudys, iš kur ji ir kieno.

Prieš kelerius metus tragiškoje avarijoje netekusi dukters, Honė po daugelio metų grįžta į savo vaikystės namus Pietų Korėjos kaime J. Jos senyvam tėvui reikia pagalbos.

Tėvas – uždaras, malonus, bet nedrąsus prie savo atitolusios dukros. Laikui bėgant Honė supranta, kad jo likimas daug sudėtingesnis, nei ji kada nors įsivaizdavo. Atrasta dėžutė su laiškų pluoštu ir pokalbiai su artimaisiais padeda jai susidėlioti permainingą ir sudėtingą tėvo gyvenimo istoriją. Honė sužino apie jo išgyvenimus Korėjos kare ir per Balandžio 19-osios revoliuciją, apie jo pasiaukojimą bei didvyriškumą ir iki šiol jį persekiojančius tų laikų fantomus. Taip Honė suartėja su tėvu ir suvokia, kad jo gerumą visą gyvenimą lydėjo giliai slepiamos traumos ir kaltė.

Romanas „Kai nuvykau pas tėvą“ – iš smulkiausių detalių draugėn tarsi mozaika sulipdytas vieno žmogaus, vienos šeimos portretas, švelnumo ir atjautos kupina giesmė artimiausiesiems ir sykiu langas į Pietų Korėjos visuomenę bei XX a. istoriją. Šis pasakojimas kviečia įdėmiau pažvelgti į tuos, kuriuos mylime, pasidomėti jų istorija ir išvysti, kas jie buvo ir yra iš tiesų.

„Knyga, kurią skaitydamas brauki ašaras ir šypsaisi. Joje pasakojama patirtis bemat tampa artima, tokia universali ir vis dėlto korėjietiška, tokia graži ir paveiki.“

Kim Hyesoon

„Tyki meditacija apie sielvartą ir šeimos narių santykius, atsakomybę bei lūkesčius.“

Lauren Bo

Shin Kyung-sook (Šin Kjongsuk, gim. 1963) – viena ryškiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos rašytojų, apdovanota gausybe literatūros premijų, taip pat ir „Man Asian Literary Prize“ (2011) už romaną „Prašau, pasirūpink mama“ („Baltos lankos“, 2019). Romanas „Kai nuvykau pas tėvą“ – trečias autorės kūrinys, išleistas lietuvių kalba.

Nuostabus ir sukrečiantis romanas apie šeimą, kurią skaldo kaltinimai žmogžudyste.

Sūnus nežiūri į akis... Vadinasi, jis kaltas?

Aštuoniolikmetis Džeikobas Hantas yra nepaprastai talentingas matematikas, turi šelmišką humoro jausmą, bet visiškai nesugeba bendrauti. Džeikobui diagnozuotas smegenų vystymosi sutrikimas – Aspergerio sindromas. Vaikinas labai užsisklendęs, nors supranta, kad už jo uždaro pasaulio ribų yra kitas – platesnis, ir nori užmegzti ryšį su jame esančiais žmonėmis. Džeikobas stengiasi būti toks kaip visi, bet nemoka. Jis nesupranta kitų žmonių mimikos, kūno kalbos, balso intonacijų, poreikių ir poelgių priežasčių...

Kai randama negyva Džeikobo socialinių įgūdžių mokytoja, Aspergerio sindromo simptomai – vengimas žiūrėti į akis, keisti judesiai, nederamas elgesys – policijai tampa kaltės įrodymu. O Džeikobo motinai kyla skaudžiausias klausimas pasaulyje: ar jos vaikas gali nužudyti?

Rašytoja šįkart ieško atsakymų į klausimus, ką reiškia būti kitokiam šiuolaikinėje visuomenėje. Kokias problemas ir dilemas turi spręsti šeima, kurios narys turi Aspergerio sindromą? Ir su kokiais teisinės sistemos nesklandumais susiduria žmonės, turintys bendravimo sunkumų?

JODI PICOULT (Džoudi Pikou, g. 1966)

Viena iš populiariausių šiuolaikinių JAV rašytojų. Prinstono universitete įgijo literatūros tekstų rašymo bakalauro, Harvardo universitete – edukologijos magistro laipsnį. 2003 m. jai buvo skirta New England Book Award premija už visą kūrybą.

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas–kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą.

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.


„Rafinuotai originalus.“
Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“
Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“
Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“
Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“
Observer


John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams.

„Tavo Margot“ – debiutinis Meri Valkamos romanas, kaipmat sulaukęs ir skaitytojų, ir kritikos pripažinimo. 2021 m. už šį romaną rašytoja apdovanota prestižine Geriausio metų debiuto premija. Tai didelės meilės istorija, pasakojimas apie svajones, išdavystę ir klampų liūną, kurį vadiname atmintimi.

1983 m. suomių žurnalistas Markus Siltanenas su šeima išvyksta dirbti į Rytų Berlyną, tad vos dvejų metukų sulaukusi Vilja auga šeimoje, kurioje žavimasi VDR idealais. Vis dėlto po kelerių metų šeima dėl neaiškių priežasčių grįžta į Suomiją. 1989-aisiais, Europoje vykstant permainoms, griūva Berlyno siena. Tuo pat metu žlunga ir Markaus santuoka.

Daugiau kaip po dvidešimties metų, tvarkydama mirusio tėvo butą, Vilja randa pluoštą laiškų, rašytų moters vardu Margot. Viljos prisiminimai apie VDR nublankę, todėl ji nusprendžia skristi į Berlyną ir susirasti Margot. 

Ši kelionė Viljai pamažu atveria šeimos paslaptis, patirtus skaudulius ir visai kitokį tėvo gyvenimą. Kas buvo Margot? O svarbiausia: kas buvo tėvas?  Ir koks užauga vaikas, kuriam iš atminties ištrinta tai, kas reikšmingiausia? Kaip gyventi, palaidojus didžiausias svajones?

„Tavo Margot“ – daug žadantis debiutas. Tai dramatišku istoriniu laiku vykusi nuostabi meilės istorija ir įtraukianti paslapčių dėlionė apie veikėjo praeitį“. 

Žurnalas Kulttuuriilmoitus 

Meri Valkama (g. 1980 m.) – suomių žurnalistė ir rašytoja. Ankstyvoje vaikystėje keletą metų su tėvais gyveno VDR, užaugusi studijavo politinius mokslus ir žurnalistiką Berlyno laisvajame universitete, parengė mokslo tiriamąjį darbą, kūrė dokumentinius filmus apie žurnalistus, dirbusius VDR.

4 moterys | 4 kartos | 4 likimai

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui jauna mergina iš visų pamiršto Sniegų kaimo sutinka paslaptingą keleivį skirtingų spalvų akimis. Taip prasideda istorija apie vienos šeimos keturių kartų moterų gyvenimą, nukelianti į dvidešimto amžiaus pradžios Lietuvą, tarpukarį, pokario laikus, sovietmetį ir pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Praėjusio šimtmečio istoriniame ir politiniame fone nusidriekęs pasakojimas atskleidžia, kas sieja skirtingus moterų likimus, ką jos nutyli ir slepia net nuo artimiausių, kodėl jų meilė pažymėta kalte, o tyla galiausiai tampa nusikaltimu.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, devynių knygų vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Jos romanas „Anglų kalbos žodynas“ įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija, išrinktas 2022 m. Metų knyga prozos suaugusiesiems kategorijoje ir geriausia lietuvių autorių grožine knyga portalo 15min.lt Metų knygos rinkimuose, pateko į LLTI sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas „Tylos istorija“ pirmą kartą išleistas 2017 m.

„Naktį gulėdama lovoje greta vyro, už kurio ištekėjau, savo minčių balsu nereiškiu. Tyloje išvešėjo liūdesys, savotiškas pripažinimas. Mudu su Luku stovime kryžkelėje. Ir visai netrukus vienam iš mūsų teks žengti pirmyn.“

Vieną dieną Rouzės Napolitano santuoka baigiasi.

Jos vyras nori vaiko, bet motinystės Rouzė niekada neplanavo.

Vieną dieną Rouzė Napolitano išsaugo santuoką.

Rouzė myli savo vyrą. Ji ryžtasi tapti mama.

Viena diena. Vienas pasirinkimas. Devyni gyvenimo keliai. Kiekvienu atveju Rouzė turi priimti nelengvą sprendimą, nulemiantį devynias skirtingas jos gyvenimo versijas. Rouzės džiaugsmai ir klaidos sukelia drugelio efektą: net menkiausias pokytis vis kitaip pasuka jos gyvenimą ir skirtingai atsako į lemtingąjį klausimą „o kas, jei?“ Tai jautri istorija apie moters sprendimus, santykius, jų trapumą ir lūkesčius sau bei kitiems.

„Ambicinga, prikaustanti dėmesį ir provokuojanti... Romanas narsto meilės ir motinystės temas, kartodamas žingsnius to sudėtingo šokio, kurį vadiname moters patirtimi.“

Claire Lombardo, romano „Mūsų smagiausios dienos“ autorė

„Kartais reikiama knyga randa tave tinkamu laiku... Romane genialiai parodoma, ką reiškia būti moterimi: mes esame ne tik savo gyvenimo džiaugsmų ir skausmų visuma, bet ir visų kelių, kurių nusprendėme nepasirinkti, atspindys.“

Lauren Mechling

Donna Freitas (Dona Freitas, gim. 1972) – amerikiečių rašytoja, negrožinės literatūros ir įvairių knygų vaikams bei paaugliams autorė, taip pat akademikė, tyrinėjanti seksualinės prievartos JAV universitetuose problemą. D. Freitas straipsnius šia tema publikavo „New York Times“, „Washington Post“, „Wall Street Journal“. „Devyni Rouzės Napolitano gyvenimai“ – pirmasis autorės romanas suaugusiesiems.

Semas ir Seidė – vaikystės draugai, kadaise susipykę ir atsitiktinai vėl susitikę metro perone. Abu pakvaišę dėl kompiuterinių žaidimų, abu nepaprastai protingi ir slapčia vienas kitą įsimylėję. 

Vieną dieną jiedu nusprendžia atrasti geriausio vaizdo žaidimo formulę ir sukurti savo kompiuterinį žaidimą. Semas ir Seidė visa galva pasineria į darbus ir dar studijuodami universitete sukuria neįtikėtino populiarumo sulaukusį žaidimą „Ičigo“. 

Per vieną naktį tapę įžymybėmis draugai užkariauja vaizdo žaidimų pasaulį, pajunta šlovės ir pinigų skonį. Tačiau sėkmė ir pripažinimas turi savo kainą – tai neapsaugo jų nuo širdies skausmo, išdavysčių ir netekčių. 

„Rytoj... ir vėl rytoj... ir vėl rytoj“ yra nepakartojamas trisdešimties metų tarpsnį apimantis romanas, kuriame nagrinėjamos universalios temos: tapatybė, negalia, nesėkmė ir atpirkimas, o svarbiausia – mūsų poreikis bendrauti, būti mylimiems ir mylėti. 

 TAIP, TAI MEILĖS ISTORIJA, BET NE TOKIA, KOKIĄ SKAITĖTE ANKSČIAU.

 „Absoliučiai genialu. Šiame plačiame, nuostabiai parašytame romane Gabrielle’ė Zevin aprašo žmogaus meilės ir kūrybiškumo grožį, tvirtumą ir trapumą. „Rytoj... ir vėl rytoj... ir vėl rytoj“ yra viena geriausių mano kada nors skaitytų knygų.“ 

Johnas Greenas, knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ autorius

„Rytoj... ir vėl rytoj... ir vėl rytoj“ – tobulai sudėliota saga apie žmonių ryšį ir kūrybinį procesą, apie meilę ir visus jos sudėtingus lygmenis. Šis romanas – tikras literatūros perlas, intymus ir visaapimantis, modernus ir nesenstantis.“ 

Erin Morgenstern, knygos „Naktinis cirkas“ autorė

„Gabrielle’ė Zevin parašė išskirtinį meilės laišką gyvenimui su visais jo rožių sodais ir minų laukais. Spinduliuodama išmintį ir pažeidžiamumą ji tyrinėja pačią žmogiškojo ryšio prigimtį. Šis romanas ir jo nepamirštami personažai nežino ribų. Skaitant knygą norisi juoktis, liūdėti, mokytis ir augti.“

Tayari Jones, knygos „An American Marriage“ autorė

Populiarioji Norvegijos rašytoja Herbjørg Wassmo (g. 1942) kūrybinį kelią pradėjo nuo poezijos, tačiau sėkmė ją aplankė po pirmojo trilogijos romano „Tora. Namas su akla stiklo veranda“ ir ypač parašius garsiąją „Dinos knygą“. 1986 m. rašytoja apdovanota Šiaurės Tarybos literatūros premija. Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų. Savo kūryboje autorė be gailesčio, bet sykiu jautriai gretina pasaulio grožį ir bjaurastį.

„Šimto metų istorija“ apima keturias moterų kartas – skirtingi likimai ir charakteriai, norai ir pasirinkimai, suteikiantys stiprybės ar atimantys jėgas. Vyrai – tie, už kurių jos ištekėjo, ir tie, kuriuos jos mylėjo.

Istorija prasideda nuo Saros Susanės, nuo gausios jos ir ją dievinančio Johaneso šeimos. Jų jaunėlė Elida taip pat randa meilę, tačiau, kaip ir motina, ji supranta, kad laimė nevienalypė. Trečiosios kartos atstovė – Elidos mažiausioji Jordisė. Meilė ją aplanko karo metais – iš lėto ir per atstumą. Ši knyga ir apie mažą mergaitę, besislepiančią tvarte nuo jo. Rašančią geltonu pieštuku geltoname sąsiuvinyje dienoraštį tam, kad išgyventų. Ši mergaitė gimė 1942 metais. Lygiai prieš šimtą metų pasaulį išvydo jos prosenelė, ištvermingoji Sara Susanė, įsikūnijęs angelas Lofoteno katedros paveiksle.

„Šimto metų istorija“ – knyga apie stiprias moteris, apie laisvės troškimą ir kitokio gyvenimo ilgesį.

Po neįtikėtinai sėkmingos knygų sagos „Nuostabioji draugė“ Elena Ferrante talentingai mezga kito pasakojimo giją, gilindamasi į prieštaringus jausmus, saistančius motinas ir vaikus.

Leda – senokai išsiskyrusi dėstytoja, kadaise atsidėjusi vien dukroms, o dabar – darbui. Suaugusioms dukterims išsikrausčius pas tėvą į Kanadą, moteris baiminasi skausmo ir melancholijos sklidinų dienų, bet, savo pačios nuostabai, pasijunta esanti laisva, tarytum nusimetusi gyvenimo naštą.

Vasarą ji nusprendžia vykti viena atostogauti į pietų Italijos pajūrio miestelį. Po pirmųjų ramybės ir susitelkimo dienų moters poilsį sudrumsčia erzinanti neapoliečių šeimyna. Iš pažiūros nereikšminga pažintis įsuka seniai nuslopintų jausmų ir nuoskaudų verpetą.

Šiuo atviru ir jaudinančiu romanu Elena Ferrante pasakoja apie naują moters būtį – rodos, niekuo neišskirtinę, tačiau paliečiančią iki pat gyvasties.

„Įspūdingas literatūros kūrinys.“

Marina Terragni ir Luisa Muraro, Io donna (Corriere della Sera)