Šeimos istorijos, sagos

Šviesus ir nuoširdus romanas, tapęs bestseleriu visoje Europoje, pasakoja daugiau nei šimtmetį trunkančią trijų neprastų moterų – dukros, motinos ir močiutės –  nepamirštamą istoriją apie meilę ir praradimus.

Ana gyvena šiais laikais. Ji – akademikė, rašytoja, ištekėjusi už žurnalisto ir tarsi turi visas galimybes save realizuoti, tačiau jos gyvenimas nesiklosto sklandžiai, ir moteris bando suprasti – kodėl. Budėdama prie savo sergančios motinos Johanos patalo Ana permąsto savo sudėtingus santykius su mama ir močiute. 

Ieškodama atsakymų, Ana ima vartyti senus laiškus, dienoraščius bei nuotraukas. Iš jų pamažu ima ryškėti Hanos ir Johanos gyvenimas. Anai iškyla klausimai, nedavę ramybės visą gyvenimą: ką jautė jos močiutė Hana, daugiau nei prieš šimtą metų ištekėjusi ir auginusi nesantuokinį vaiką? Kaip jos motina Johana, buvusi ugninga maištautoja, tapo namų šeimininke? Ir kodėl ryšiai, jungę Aną su motina ir močiute, nutrūko? 

Žvelgiant į šių moterų gyvenimą, Anai teks naujai įvertinti motinos ir dukters, vyro ir moters santykius ir iš visiškai kitos perspektyvos išvysti savo pačios gyvenimą. 

Marianne Fredriksson (1927–2007) švedų rašytoja, išgarsėjusi visoje Europoje. Jos knygos išverstos į 47 kalbas, jų parduota daugiau nei 17 milijonų egzempliorių. Iš viso autorė parašė 15 romanų.

„Moteris – tai ąsotis: kas jį sudaužo, tas ir pasiima, šitaip sako mano motina.“

Septintasis dešimtmetis. Pasaulis sparčiai keičiasi, bet nuošaliame Sicilijos miestelyje gyvenimas teka sava, per amžius nusistovėjusia vaga. Vyras yra šeimos galva, o moteris – namų šeimininkė. Vyrai gali dirbti visus darbus, nevaržomai linksmintis, laisvai bendrauti ir siekti nusižiūrėtos merginos dėmesio ir rankos. Įstatymas jų pusėje: jei mergina nenori tekėti, ją galima pagrobti ir prievarta paimti į žmonas. Merginos negali vienos išeiti iš namų, joms užginta ne tik bendrauti su jaunais vyrais, bet ir pažvelgti į juos. Sutuoktinius joms parenka tėvai. Arba jas pasirenka patys vyrai.

Penkiolikmetė Oliva Denaro puikiai žino Sicilijos moterų gyvenimo taisykles, tačiau, priešingai nei jos bendraamžės, visiškai netrokšta tapti moterimi. Jai patinka žaisti su savo geriausiu draugu Saru, svaidyti akmenis iš laidynės, bėgioti gatvėmis, laukuose rinkti sraiges. Ji mokosi ir skaito rimtas knygas, bet paslapčia varto spalvotus žurnaliukus ir piešia sąsiuvinyje kino dievaičių veidus. Olivai patinka mergaitiška laisvė, tačiau ji negali tęstis amžinai.

Vieną dieną miestelio konditerijos krautuvės savininko sūnus pasiūlo Olivai apelsino skiltelę. Nors mergina dovanos nepriima, tačiau savimi pasitikintis, arogantiškas vyrukas nusprendžia, kad ji turi tapti jo žmona. Nepasiekęs savo tikslo gražiuoju, jis pagrobia merginą, tad jaunutė, vos brandą pasiekusi Oliva patiria brutalią, įstatymais įtvirtintą vyro teisę.  Tačiau Oliva laužo tradicijas ir atmeta moters prievolę būti sudužusiu ąsočiu, o jos ryžtas siekti teisingumo įkvepia kitas kovoti dėl moterų teisių Italijoje.

Tarptautinio bestselerio „Vaikų traukinys“ autorės Violos Ardone naujausia knyga nukelia skaitytoją į XX a. septintojo dešimtmečio Siciliją ir atskleidžia ydingas to meto visuomenės nuostatas. Subtiliai ir jautriai pindama skausmingos istorijos gijas autorė parodo, kad net ir vieno žmogaus pastangos gali atnešti lemtingų permainų visai šaliai.

Skaitomiausia lietuvių autorė bibliotekose.

Sakoma, su likimu nepajuokausi, juolab nuo jo nepabėgsi, bet jeigu likimas jums pasiūlytų dar vieną galimybę? Lygiai tokią pačią kaip naujausio bemiegę naktį žadančio Irenos Buivydaitės romano herojėms, pusseserėms Elzei, Lėjai ir Jomantei?  

Juk ne sykį gyvenime su giliu atodūsiu stvėrėtės sau už galvos: „O, jei būčiau žinojusi...“ Juk tikrai susimąstėte, kad kiekvienas jūsų poelgis ar žodis gali nulemti visą grandinę tolimesnių įvykių – ir džiugių, ir skaudžių. Juk graužėtės dėl savo pasirinkimų, šiurkštoko elgesio su mylimu žmogumi, nepagrįstų priekaištų, kaltinimų? Kiek ašarų praliejote, kiek save plakėte, kad pasielgėte kvailai, įskaudinote niekuo dėtą žmogų? Laimė, daug ką galima atitaisyti, atsiprašyti, netgi likti draugais. Tačiau yra ir negrįžtamų dalykų, pakeitusių visą mūsų gyvenimą... Nejaugi niekada nepagalvojote: „Kas būtų, jei...“? Niekada netroškote pro rakto skylutę pamatyti, kaip būtų susiklostęs jūsų gyvenimas, jei anuomet būtumėte pasielgusios kitaip?

Ką knygos herojės pasirinks – dabartinį ar pakeistą gyvenimą? Širdies ar proto balsą? Ar išties KITOJE TIKROVĖJE taps laimingesnė:

Elzė – kukli leidyklos redaktorė, ištekėjusi už milijonieriaus verslininko ir atsiduodama svajonei rašyti;

Lėja – laisvos sielos pasaulio gyventoja, pasprukusi iš savo vestuvių su klausytojų širdis tirpdančiu kipriečiu muzikantu;

Jomantė – įstrigusi meilės trikampyje ir pasirinkusi jai protą aptemdžiusį vyrą? 

Irena Buivydaitė – anglų kalbos dėstytoja, vertėja, tokių skaitytojų pamiltų knygų, kaip „Šimtas baltų mersedesų” „Rožių dvaras“ ir „Mėnesiena ir tu“ autorė. „Kas būtų, jei“ – jau penkioliktoji lietuviškų melodramų karaliene tituluojamos rašytojos knyga. LATGA duomenimis prie jos knygų bibliotekose rikiuojasi ilgiausios eilės.

1981-ųjų Glazgas išgyvena skurdo ir smurto laikus, vyrai ir sūnūs likę be darbo, siaučia narkotikų epidemija, o gerosios miesto šeimos priverstos prasimanyti, kaip kas tik geba. Agnesė Bein visad iš gyvenimo tikėjosi daugiau, svajojo apie vieną dieną jai nutiksiančius didžius dalykus. Visada pasitempusi, išdidi, spinduliuojanti tvirtybe mylinti motina, ji vis dėlto nė dienos neišturi neišgėrusi. Palikta mergišiaus, savimylos vyro, Agnesė vis giliau grimzta į alkoholizmą. Trys vaikai kaip įmanydami stengiasi ją ištraukti, bet vienas po kito pasiduoda, gelbėdamiesi patys. Jauniausias sūnus Šugis vilties laikosi įsitvėręs ilgiausiai. Jis kitoks, švelnus ir vienišas, užvis labiausiai mėgsta žaisti su savo lėlyte Dafne. Bet Šugis tiki: jei iš visų jėgų pasistengs, taps toks kaip kiti berniukai ir padės jiedviem su motina išsikapstyti iš beviltiškai tamsaus gyvenimo gniaužtų.

„Šugis Beinas“ talentingai apnuogina skurdo nuožmumą ir griaunančią geismo jėgą, užjaučiamai brėžia žmogiškosios meilės ribas, vaizdžiai tapo liūdesio šešėlius ir vilties blyksnius. Tai duoklė praėjusiai Škotijos istorijos epochai ir nepalenkiamai žmogaus valiai išgyventi bet kokiomis sąlygomis.

„Nepaprastai intymiai, gailestingai, pagaviai nutapytas priklausomybių, drąsos ir meilės paveikslas.“
„Booker Prize“ komisija

„Reto, amžino grožio romanas.“
Observer

„Šugis Beinas“ išmuš jums žemę iš po kojų.“
Richard Russo

„Šugio ir Agnesės neužmiršiu niekada… Tai vienas tų retų šiuolaikinių romanų, kuriuos gali iškart nujausti tapsiant klasika.“
Garrard Conley

Douglas Stuart (Daglas Stiuartas, gim. 1976 m. Glazge) – škotų kilmės Amerikos rašytojas, drabužių dizaineris, gyvenantis Niujorke. „Šugis Beinas“ – debiutinis autoriaus romanas, apdovanotas 2020 m. „Booker Prize“, tapęs metų grožine knyga prestižiniuose „British Book Awards“ apdovanojimuose, nominuotas gausybei kitų literatūros premijų, tarp kurių – ir „National Book Awards“. Šis kūrinys išleistas 39 šalyse. Literatūros kritikai jį lygina su tokiais kūriniais kaip Jameso Joyce'o „Dubliniečiai“ ir Hanya'os Yanagiharos „Mažas gyvenimas“.

Tikroviškas, provokuojantis, intelektualus – tai romanas apie dvi koledžo studentes ir jų keistoką netikėtai užsimezgusį ryšį su sutuoktinių pora.

21-erių Fransė – šalto proto koledžo studentė ir perspektyvi poetė, niūriai stebinti aplinkinį pasaulį. Ji visa siela atsidavusi kūrybai ir gražuolei, save įsimylėjusiai geriausiai draugei Bobei. Merginos kartu dalyvauja Dublino poezijos vakaruose, skaito eiles, linksminasi ir mėgaujasi gyvenimu. 

Viskas pasikeičia žinomai žurnalistei ir fotografei Melisai po vieno renginio pasikvietus merginas į savo namus. Bobę sužavi kiek vyresnė Melisa, o Fransei belieka pavydžiai gėrėtis prabangiais poros namais ir jos vyru, profesionaliu aktoriumi Niku. Patraukliam vyriškiui iš pradžių nė motais naujos žmonos draugės, bet netrukus Fransė pajunta, kad už atšiauroko kevalo slepiasi jautri ir sąmojinga asmenybė.

Nekaltas flirtas, peraugantis į keistą artumą ir nenugalimą kūnišką trauką, neaiškūs santykiai su Bobe, sudėtingi ryšiai su rimtų psichinių problemų turinčiu tėvu apverčia Fransės pasaulį aukštyn kojom. Jai tenka iš naujo atrasti savo vietą ir gyvenimo prasmę.

Pirmasis rašytojos Sally Rooney romanas „Pokalbiai su draugais“ – nepatogus, provokuojantis, subtiliu humoru žaižaruojantis intelektualus pasakojimas apie nenuspėjamą it amerikietiški kalneliai dviejų moterų draugystę.

„Tikras hitas, negailestinga ir realistiška komedija apie svetimavimą ir draugystę.“

Entertainment Weekly

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie

„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

1981-ųjų Glazgas išgyvena skurdo ir smurto laikus, vyrai ir sūnūs likę be darbo, siaučia narkotikų epidemija, o gerosios miesto šeimos priverstos prasimanyti, kaip kas tik geba. Agnesė Bein visad iš gyvenimo tikėjosi daugiau, svajojo apie vieną dieną jai nutiksiančius didžius dalykus. Visada pasitempusi, išdidi, spinduliuojanti tvirtybe mylinti motina, ji vis dėlto nė dienos neišturi neišgėrusi. Palikta mergišiaus, savimylos vyro, Agnesė vis giliau grimzta į alkoholizmą. Trys vaikai kaip įmanydami stengiasi ją ištraukti, bet vienas po kito pasiduoda, gelbėdamiesi patys. Jauniausias sūnus Šugis vilties laikosi įsitvėręs ilgiausiai. Jis kitoks, švelnus ir vienišas, užvis labiausiai mėgsta žaisti su savo lėlyte Dafne. Bet Šugis tiki: jei iš visų jėgų pasistengs, taps toks kaip kiti berniukai ir padės jiedviem su motina išsikapstyti iš beviltiškai tamsaus gyvenimo gniaužtų.

„Šugis Beinas“ talentingai apnuogina skurdo nuožmumą ir griaunančią geismo jėgą, užjaučiamai brėžia žmogiškosios meilės ribas, vaizdžiai tapo liūdesio šešėlius ir vilties blyksnius. Tai duoklė praėjusiai Škotijos istorijos epochai ir nepalenkiamai žmogaus valiai išgyventi bet kokiomis sąlygomis.

„Nepaprastai intymiai, gailestingai, pagaviai nutapytas priklausomybių, drąsos ir meilės paveikslas.“

„Booker Prize“ komisija

„Reto, amžino grožio romanas.“
Observer

„Šugis Beinas“ išmuš jums žemę iš po kojų.“
Richard Russo

„Šugio ir Agnesės neužmiršiu niekada… Tai vienas tų retų šiuolaikinių romanų, kuriuos gali iškart nujausti tapsiant klasika.“
Garrard Conley

Douglas Stuart (Daglas Stiuartas, gim. 1976 m. Glazge) – škotų kilmės Amerikos rašytojas, drabužių dizaineris, gyvenantis Niujorke. „Šugis Beinas“ – debiutinis autoriaus romanas, apdovanotas 2020 m. „Booker Prize“, tapęs metų grožine knyga prestižiniuose „British Book Awards“ apdovanojimuose, nominuotas gausybei kitų literatūros premijų, tarp kurių – ir „National Book Awards“. Šis kūrinys išleistas 39 šalyse. Literatūros kritikai jį lygina su tokiais kūriniais kaip Jameso Joyce’o „Dubliniečiai“ ir Hanya’os Yanagiharos „Mažas gyvenimas“.

Išgyvena ne stipriausios ir protingiausios rūšys. Išgyvena tos, kurios geriausiai prisitaiko prie pokyčių. – Čarlzas Darvinas

Tai jaudinantis romanas apie dvasios tvirtybę krizės akivaizdoje.

Diana O’Tul – teisingame kelyje. Ji ištekės iki trisdešimties, pagimdys vaikus iki trisdešimt penkerių ir išsikraustys į Niujorko priemiestį, tuo pat metu kopdama karjeros laiptais negailestingame meno kūrinių aukcionų pasaulyje. Ji dar nesusižadėjusi, bet žino, kad jos vaikinas, chirurgas rezidentas Finas, ketina pasipiršti per jųdviejų romantišką kelionę į Galapagus, likus kelioms dienoms iki jos trisdešimtojo gimtadienio.

Bet tada Niujorke prasideda dar neseniai tokia tolima atrodžiusi koronaviruso epidemija. Išvykimo išvakarėse Finas praneša, kad ligoninėje reikalingi visi gydytojai, todėl jis privalo likti, bet Diana vis tiek turėtų važiuoti. Ji nenoromis išvyksta.

Tačiau Dianos svajonių atostogų planas beveik bematant sugriūva. Saloje paskelbiamas karantinas, ir ji užstringa joje, kol sienos vėl atsidarys. Visiškai izoliuota Diana priversta išeiti iš savo komforto zonos. Ji palengva užmezga ryšį su vietos gyventojų šeima, kai  jai atsiveria paslaptį sauganti paauglė, nepaisydama tėvo nepasitikėjimo atvykėliais.

Ilgainiui Diana pradeda analizuoti savo santykius, pasirinkimus, save pačią ir svarstyti, ar grįš namo tuo pačiu žmogumi. 

„Norėčiau, kad būtum čia“ skatina permąstyti pastarųjų metų įvykius, įsisąmoninti išmoktas pamokas, pagerbti viruso aukas ir apmąstyti jo pasekmes, gyvenimui judant į priekį. Kaip rašo J. Picoult: „Dažniausia emocija, kurią jautėme per šiuos pastaruosius metus, – atskirtis. Keisčiausia, kad patyrėme ją visi, ir vis tiek jautėmės vieniši ir sutrikę. Tai privertė mane susimąstyti, kad izoliacija gali būti pragaištinga, bet... ir skatinanti pokyčius.“

J. Picoult dar sykį įrodo, kad sugeba meistriškai keliauti per tamsą, kad atrastų šviesą. „Norėčiau, kad būtum čia“ – jaudinanti istorija apie žmogaus sielos tvirtybę. Rašytoja Taylor Jenkins Reid

Jodi Picoult (Džoudi Pikou, g. 1966) – viena populiariausių šiuolaikinių JAV rašytojų. Prinstono universitete ji baigė literatūros tekstų rašymo bakalauro studijas, o Harvardo universitete įgijo edukologijos magistro laipsnį. 2003 m. už kūrybą jai skirtas New England Book Award apdovanojimas.

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas" – taip vadinta XVI-XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga", kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą - su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Nuskambėjus paskutiniam audioknygos skyriui jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl viso pikto...

Audioknygoje „Silva rerum" skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūriniai „Transitory" ir „Sanctifaction", atliekami Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas).

Taip pat XVI ir XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzika iš leidyklos „Semplice" išleistų albumų „Musica terrae vilnensis" ir „Cantate Domino":
Marco Scacchi madrigalas „Donna voi vi credete", atliekamas kamerinio choro „Aidija Chamber", Romos Jaraminaitės (violončelė) ir Daivos Povilaitienės (spinetas);

Valentino Bakfarko „Fantazija liutnei", atliekama Sergejaus Sjominso;

Kūrinys „Domine Deus meus" iš Sapiegų albumo, atliekamas Vilmos Pigagaitės (sopranas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).

^{Jovita Jankelaitytė, nuotr. Bartosz Fratczak}

„Šis iš popieriaus pastatytas namelis <...> vis stovi, kasmet laukia mūsų sugrįžtančių. Šis namelis žino visas mano paslaptis.“

Tobulą rugpjūčio rytą penkiasdešimtmetė, laimingai ištekėjusi trijų vaikų mama Elė Bišop nubunda Popieriniuose rūmuose – prieš daugelį metų ant ežero kranto jos senelio įkurtoje poilsiavietėje. Nuo pat mažų dienų Elė kartu su visa šeima čia leisdavo vasaras. Tačiau šis rytas kitoks. Vakar naktį, visiems garsiai kalbantis ir terasoje gurkšnojant gėrimus, Elė ir jos didžioji paauglystės meilė Džonas išsliūkino laukan ir, apgaubti pasalūniškos tamsos, pirmąsyk mylėjosi.

Dabar, per kitas dvidešimt keturias valandas, Elė turi apsispręsti: likti su mylinčiu, rūpestingu vyru Piteriu ar pagaliau patirti tą išsiilgtos pirmosios meilės išsipildymą, kuriam prieš daugelį metų kelią pastojo viską pakeitusi, Elę su Džonu skirtingais keliais nubloškusi tragedija.

„Popieriniai rūmai“ – vienos paros, sykiu daugiau nei penkiasdešimties metų istorija, žingsnis po žingsnio vedanti Elės sprendimo link.

„Čia jautriai veriasi pasirinkti keliai ir klystkeliai, ir skaudžios pasekmės, kurias jie lėmė.“
Claire Fuller

„Sodrūs gamtos aprašymai ir jų sužadintos juslės susipina su giliu veikėjų vidaus pasauliu.“
New York Times

Miranda Cowley Heller (Miranda Kauli Heler, gim. 1962), prieš pradėdama rašytojos karjerą, ilgus metus dirbo HBO kanale vyresniąja viceprezidente ir draminių serialų vadove, prisidėjo prie tokių serialų kaip „Sopranai“, „Šešios pėdos po žeme“ ar „Blakė“ kūrimo. Debiutinis autorės romanas „Popieriniai rūmai“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu, „Barnes & Noble“ ir Reese Witherspoon knygų klubai jį išsirinko mėnesio knyga, 2021-aisiais jis pretendavo tapti geriausiu „Goodreads“ romanu, o 2022-aisiais pateko į „Womenʼs Prize for Fiction“ nominantų sąrašą.

Šiltas ir jautrus bestselerių romanų autorės Santa Montefiore kūrinys apie garsios aristokratų šeimos biografę, kuri netikėtai įsipainioja į šeimos narių gyvenimus. Aistringa meilė, neištikimybė, melas ir intrigos, paslaptys, nuopuoliai ir bandymas atleisti – viskas susipina į nuostabią istoriją, kurią meistriškai pasakoja bestselerių autorė. 

Margo Hart atvyksta į Airiją ketindama parašyti knygą apie garsią Deverilų šeimą. Ji apsigyvena viešbutyje, kuris įrengtas kadaise Deverilams priklausiusioje pilyje. Rašytoja žino, kad praeities paslaptis geriausiai atskleistų pokalbiai su lordu Džei Pi Deverilu. Gyvenimo negandų prislėgtas lordas gyvena it atsiskyrėlis, tačiau Margo sugeba jį prakalbinti. Nauja draugystė pamažu įtraukia rašytoją į Deverilų šeimos gyvenimą. Būdama jautri ir pati turėdama ką slėpti, Margo gerai supranta, koks vienišas ir pažeidžiamas yra lordas Deverilas. Rašytoja nutaria ne tik parašyti knygą, bet ir padedama gražuolio lordo sūnaus Kolmo mėgina grąžinti Džei Pi laimę. 

Ar šeimai pavyks išsigydyti per šimtmečius įgytas žaizdas?

Santa Montefiore, rašytojos karjerą pradėjusi 2001-aisiais, kasmet išleidžia po naują knygą. Jos romanai išversti į 25 pasaulio kalbas, jų parduota daugiau nei 6 mln. egzempliorių. Lietuviškai išleista keliolika rašytojos romanų: „Sodininkas iš Prancūzijos“, „Dvasių medis“, „Greisės gundymas“, „Kregždė ir kolibris“, „Dėžutė su drugeliu“, „Čia ir dabar“ ir kt.

„Niekas nesugeba taip parašyti epinių romantiškų romanų, kaip  Santa Montefiore.“ 

JOJO MOYES

Romanas „Aštuntas gyvenimas (Brilkai)“ sukėlė didelį šurmulį literatūros pasaulyje, sulaukė teigiamo kritikų įvertinimo, o skaitytojų visame pasaulyje buvo pramintas literatūros klasikos „Vėjo nublokšti“ gruziniškąja versija. Iš Gruzijos (Sakartvelo) kilusios autorės vokiečių kalba parašytai istorinei šeimos dramai suteiktas ne vienas Vokietijos literatūrinis apdovanojimas, o jos vertimas į anglų kalbą 2020 m. pateko į Tarptautinės Bookerio premijos ilgąjį sąrašą.

XX a. pradžia, Tbilisyje gyvena klestinti šeima. Jai sėkmę atnešė ypatingas karšto šokolado receptas, sukurtas po kelionių Europoje, perduodamas iš kartos į kartą ir saugomas kaip karinė paslaptis. Įspėjimas naudoti jį itin atsargiai – ne šiaip užgaida: tai šokoladas, sukeliantis ekstazę, bet paliekantis labai kartų poskonį...

Stasia, paveldėjusi tėvo receptą, iš saulėtosios Gruzijos keliauja į šiaurę, į Sankt Peterburgą, ieškoti savo vyro Simono, kuris, vos spėjęs ją vesti, pragaišo Rusijos platybėse. Taip epinio pasakojimo gijos ima driektis nuo Tbilisio, Sankt Peterburgo ir Maskvos iki Berlyno, Vienos ir Londono, o Stasios istorija – tik pirmas pasakojimas apie didelę, bet pasmerktą meilę, kuri lyg šokoladas – iš pradžių kvaitulingai saldus, paskui apkarsta.

Viena karta keičia kitą, šeima gyvena neaprėpiamose ilgesio ir netekčių platybėse, persekiojama praeities aidų ir atspindžių. Pasauliui patiriant vieną sukrėtimą po kito, keičiasi ir šios istorijos personažai, pasirodo ir vėl išnyksta, o kartu su jais keliaujantis skaitytojas gali džiaugtis knyga, kuri ir sukrečia, ir moko, ir dar kartą leidžia patirti, koks trapus ir koks didingas gali būti žmogaus gyvenimas.

Nacionalinis bestseleris, patekęs į 2021 metų Booker premijos ilgąjį sąrašą.

Dinamiškas, kupinas atjautos, kartais ironiškas pasakojimas, tyrinėjantis mažo miestelio gyvenimą. – Booker premijos komisija

Mary Lawson – Kanados rašytoja, New York Times bestselerių autorė, pripažinta „žmogaus sielos gelmių“ tyrinėtoja. Jos romanai yra laimėję McKitterick premiją, patekę į Man Booker ilgąjį sąrašą. Knygos yra išleistos 28 šalyse ir išverstos į 24 kalbas.

Prieš pirmą sniegą talentingai parašytas, jaudinantis ir įtaigus romanas, vaizduojantis krizės ištiktą šeimą. Šešiolikmetė nuolat maištaujanti Rouzė susibara su motina, pabėga iš namų ir tiesiog prapuola. Septynmetę Klarą, Rouzės nepaprastai mylimą mažąją sesutę, tėvai visais būdais saugo nuo tiesos. Klara jaučiasi sutrikusi ir labai ilgisi Rouzės. Ją guodžia tik Mozė, kaimynės katinas, šį Klara prižiūri paprašyta jo šeimininkės senutės ponios Orčard, kuri prieš kelias savaites atsigulė į ligoninę ir vis negrįžta.

Lijamas Keinas, įpusėjęs ketvirtą dešimtį, ką tik išsiskyręs ir netekęs darbo, atvyksta į šį mažą Soleso miestelį šiaurėje ir įsikelia į ponios Orčard namus – kur, Klaros galva, jam visiškai nepriklauso būti. Netrukus jį aplanko policininkas. Regis, vyras įtariamas dėl nusikaltimo.

Gyvenimui einant į pabaigą, Elžbietai Orčard ramybės neduoda trisdešimt metų saugoma paslaptis, skaudžiai nutvilkiusi dvi šeimas, o ypač vieną mažą vaiką...

Pasakojama iš trijų skirtingų įtaigių pusių istorija klaidžioja tarp šių nepamirštamų veikėjų, išryškindama juos siejančius sielvarto, sąžinės graužaties ir meilės sluoksnius. Prieš pirmą sniegą – meistriškas, kupinas įtampos ir šviesaus humoro, žmogiškosios būties gelmes atskleidžiantis romanas, parašytas vienos iš didžiųjų šių laikų romanisčių.

„Drąsus ir patrauklus žvilgsnis į vieną iš mėgstamiausių mano temų: ką esame skolingi kitiems žmonėms? Kaip ilgai turime saugoti jų paslaptis ir kaip ilgai laukiame mylimųjų?

rašytoja Marina Endicott

„Vila“ – tai jaudinanti šeimos saga, neabejotinai nudžiuginsianti serialo „Dauntono abatija“ gerbėjus.

DIDELIS DVARAS.

ĮTAKINGA ŠEIMA.

TAMSI PASLAPTIS.

1913 metai, Augsburgas, Vokietija. Jauna mergina Mari priimama dirbti virtuvės padėjėja įspūdingoje viloje, kurioje gyvena pramonininko Johano Melcerio šeima. Netoliese įsikūręs ir jo audinių̃ fabrikas. Kol našlaičių prieglaudoje užaugusi mergina bando rasti savo vietą tarp tarnų, Melcerių šeima nekantriai laukia žiemos sezono pokylių, per kuriuos pirmą kartą pasirodys Katarina, jauniausia Melcerių dukra. Nuošaliai nuo visų įvykių laikosi tik Paulius, vyresnėlis sūnus ir įpėdinis, studijuojantis Miunchene. Bet viskas pasikeičia jam sutikus Mari...

„Vila“ yra įtraukianti klasikinė saga, kurioje apstu romantikos ir istorinių detalių. Jos pagrindinė herojė Mari – tarsi lygybės siekiančios, su blogiu nesitaikstančios, stiprios ir talentingos Pelenės versija, tikrai nustebinsianti skaitytoją. Dvi pasakojimo linijos – tarnų ir ponų – išties primena garsųjį serialą „Dauntono abatija“. Įvairiapusiškas, dėmesį prikaustantis ir kupinas jausmų romanas puikiai atspindi paskutinius metus iki Pirmojo pasaulinio karo.

Pati tikriausia neįtikėtinos įtampos kupina istorija apie meilę, tikėjimą, neviltį, skausmą, užmarštį ir atmintį, kurioje vienintelis teisingai atsakytas klausimas gali sugrąžinti viltį ir sušluoti visus atminties trupinius... Tik kaip jį prisiminti? Jeigu esi tik pasibaidęs Dievo žirgas...

Su šypsena stebint praeivių šventinį šurmulį, staiga visą esybę persmelkia nepaaiškinamas nerimas: Ką aš čia veikiu? Koks čia miestas? Kokie dabar laikai? Ir pagaliau, kuo aš vardu? – Aš nežinau savo vardo? Šito negali būti! Gal mane apnuodijo ar primušė? Gal aš koks šnipas? Kelinti dabar metai? – gal tai sužinojus bent kiek paaiškėtų, kas čia vyksta...

Kai nuoseklus laikas dingsta ir ištisi metai ar net tūkstantmečiai tampa dabartimi, o tai, kas buvo vakar, gali įvykti rytoj arba niekada, iškyla paprasti klausimai:

– Atleiskite, kelinti dabar metai? Ir nuo ko jie pradėti skaičiuoti?

– Nuo Kristaus.

– Nuo Kristaus? Atleiskite, o kas yra Kristus?..

Kas turi atsitikti žmogui, kurio visi penki pojūčiai gerai veikia, kad jis neprisimintų net Dievo? Kokioje neįsivaizduojamoje kelionėje jis yra, jeigu tik kirtus gatvę staiga pasikeičia metų laikai, prasideda karas arba keičiasi amžiai? Koks tos kelionės esminis tikslas? Ir pagaliau, kas tas žmogus???

– Jūs keliautojas laiku?

– Laikas neegzistuoja.

– Tai kaip čia atsidūrėte?

– Vakar buvau Galilėjoje su savo asilu, o šiandien vietoj asilo sėdite jūs...

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie

„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

Mieloji, kiekvienas iš mūsų dalyvaujame istorijoje, tik pasirenkame skirtingus vaidmenis. Vieni taikosi į pagrindinius, kiti tenkinasi masinėmis scenomis. Tačiau kiekvienas sprendžia pats.

Kai atsiveria klasės durys ir mokytoja pristato naujokę Muną, trylikametė Eliza net neįtaria, kaip stipriai pasikeis jos gyvenimas. Šviesiaplaukė mėlynakė Eliza ir tamsiaodė garbanė Muna tampa tokios neišskiriamos, kad aplinkiniai jas ima vadinti „kava su pienu“... Kol tarp jų įsiterpia išdavystė, merginas išskirsianti net trisdešimčiai metų. 

Kokią paslaptį slepia palėpėje atrasta nuotrauka? Kas padės buvusioms draugėms vėl pajusti artumą? Ar įmanoma išgydyti vaikystės traumas ir protėvių padarytas skriaudas, kad būtų galima kurti šviesesnę ateitį? 

Iki širdies gelmių sukrečianti vaikiška draugystė, vidurio amžiaus krizės išbandymai, kelias kartas slegianti kaltė ir išlaisvinantis atleidimas... Ir neįtikėtina, vis dar kraujuojanti „gėdos vaikų“ žaizda, daugybę žmonių pavertusi pasaulio istorijos įkaitais.

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja, viena skaitomiausių grožinės literatūros autorių Lietuvos bibliotekose. Autorė meistriškai tapo veikėjų paveikslus, pasitelkia naujus, Lietuvos skaitytojui dažnai dar nežinomus istorinius duomenis, pateikia netikėtų įžvalgų ir – svarbiausia – kuria spalvingą, gilų, kiekvienam mūsų atpažįstamą jausmų ir santykių pasaulį.

Šio, jau vienuoliktojo romano, skaitytojai ne tik atpažins įprastą autorės braižą, bet ir bus maloniai nustebinti naujų skonių bei prieskonių, primenančių pasaulinės šlovės sulaukusios Jodi Picoult kūrybą. 

„Sidro namų taisyklės” – drąsus ir jausmingas, komiškų detalių kupinas Johno Irvingo romanas. Abortai, vaikų gimimas, šeimos santykiai, seksualumas, našlaičiai, melas – tai tik keletas šio dvidešimto amžiaus klasika tapusio kūrinio temų.

Našlaitis Homeras Velzas auga Sent Klaudo prieglaudoje, globojamas daktaro Vilburio Larčo, kuris dirba Dievo darbą: priima gimstančius kūdikius ir daro abortus – nelygu kaip nori atvykstančios nelaimingos moterys. Daktaras Larčas myli visus savo našlaičius, ypač Homerą Velzą, kuris ilgainiui tampa jo padėjėju. 

Niekada neturėjęs nei šeimos, nei namų ir daug kartų atiduotas galimiems įtėviams, bet vis sugrįžtantis į prieglaudą, Homeras čia tariasi suradęs tikruosius namus. Tik šie namai nėra tvirtovė, kurioje galėtum pasislėpti nuo gyvenimo negandų. Ir čia niekas neišmokys taisyklių, kuriomis vadovaudamasis galėtum susikurti įprastą ir ramų gyvenimą. Ar yra išeitis iš šio užburto rato? Užaugęs ir palikęs našlaičių prieglaudą, Homeras Velzas gauna galimybę pamėginti. Kurį kelią ir kokias taisykles jis pasirinks ir kur jos nuves?

 „Jeigu puikybė yra nuodėmė, – galvojo daktaras Larčas, – tai didžiausia nuodėmė būtų puikavimasis savo dorovingumu.“ Jis miegojo su tos merginos motina ir rengėsi jos dukters cigaro skleidžiamoje šviesoje. Jis nesunkiai susilaikys nuo lytinių santykių visą likusį gyvenimą, bet kaip galėtų kada nors smerkti kitą žmogų už tai, kad šis mylėjosi?  

Johnas Irvingas – garsus, didžiulio populiarumo visame pasaulyje sulaukęs JAV rašytojas, kultinio romano „Pasaulis pagal Garpą“ autorius. Pagal romaną „Sidro namų taisyklės“ J. Irvingas parašė scenarijų filmui ir už jį gavo „Oskarą“.

„Sidro namų taisyklėse“ yra daugybė žmonių, kuriuos pamilsti ir užjauti... Johno Irvingo romano veikėjai laužo visas taisykles, bet vis tiek lieka kilnūs ir dvasiškai laisvi.“

The Houston Post

„[Irvingas] – vienas iš pačių geriausių dabar rašančių pasakotojų. Irvingo rūpinimosi doroviniais dalykais pagrindas – retai pasitaikanti nuolatinė pagarba žmogiškajam gerumui.“

The Philadelphia Inquirer

„Grandiozinis apimtimi ir originalumu, toks geras romanas, kokių tikimasi iš rašytojų visur, visais laikais. Įdomus, jaudinantis, visiškai pateisinantis lūkesčius.“

Joseph Heller

„Senamadis, kilniaširdiškas romanas... epiškai ilgesingas, lyg įstrigęs devynioliktame amžiuje, kažkur tarp Trollope’o ir Twaino.“

Boston Sunday Globe

TAI GRAŽI IR ĮTEMPTA, KELIAS KARTAS APIMANTI ISTORIJA APIE MEILĘ, PASIAUKOJIMĄ IR PASLAPTIS.

Reičelė Huber grįžta į gimtąjį Atspindžio miestelį prižiūrėti negaluojančios močiutės. Prieš dvidešimt metų čia įvyko baisi tragedija, dėl kurios miestelio gyventojai kaltina Reičelę, bet, regis, laikas žaizdų neužgydė – Reičelė vėl pajunta žmonių pyktį ir priešiškumą. Tačiau šį kartą ji turi užnugarį: Lilę Džekson, asmeniškai tragedijos paliestą moterį, kurios draugiškas elgesys su Reičele visus glumina, ir menonitų pastorių Maiklą Štolcą. Vaikystėje jis ir Reičelė buvo artimi draugai, o dabar jis ją palaiko. Vis dėlto didžiausia atrama Reičelei yra močiutė Helena, kuri nustebina išmintingais patarimais, retai pasitaikančia stiprybe ir daugybe paslapčių...

Diane Chamberlain kūryboje juntamas ir jos ankstesnės – psichoterapeutės profesijos pėdsakas: kuriamos istorijos visuomet įtemptos, paliečiančios ir širdį, ir protą, o personažai realistiški ir gyvybingi.

Nepaisant siužeto vingių, visų jos knygų centre – santykiai: tarp vyrų ir moterų, tėvų ir vaikų, seserų ir brolių, draugų ir priešų. Autorė negali įsivaizduoti nieko įdomesnio už žmonių akistatą su gyvenimo išbandymais ir vargais, nesvarbu, ar tuos iššūkius jiems tenka priimti vieniems, ar drauge su kitais.

Lionel Shriver „Pasikalbėkime apie Keviną“

Skausmingai atviras romanas apie motinystę ir šeimą

Laimingai ištekėjusi Eva Kačiadurian po ilgų dvejonių ryžtasi pastoti, bet labai greitai suvokia nesanti sukurta motinystei. Gimus sūnui ji iš visų jėgų stengiasi būti gera motina, tačiau mažasis Kevinas, tarsi jausdamas mamos abejones, nuo pat pirmųjų dienų niekais paverčia visas jos pastangas.

Dėl motinystės atsisakiusi dinamiško ankstesnio gyvenimo, įdomaus darbo, nesugebėdama užmegzti ryšio su sūnumi, niekur nerasdama pagalbos ir supratimo, Eva pamažu grimzta į melancholiją, o užsisklendęs, niūrus ir ciniškas Kevinas augdamas vis išradingiau ją terorizuoja.

Ilgai ir tyliai tarp motinos ir sūnaus tvinkusi įtampa prasiveržia Kevino šešioliktojo gimtadienio išvakarėse. Per pusę skyla ne tik sūnaus, bet ir Evos pasaulis.

Po šio įvykio nieko nebebus, kaip buvę. Kad galėtų gyventi toliau, Eva su Kevinu turės nueiti ilgą kelią ieškodami atsakymų į daugybę sunkių klausimų.

Tarp geriausių pastarojo dešimtmečio knygų minimas romanas sukėlė daug karštų, vienareikšmiškų atsakymų nesiūlančių diskusijų ir buvo įvertintas Orange premija. Pagal jį sukurtas kino filmas sukėlė nemažesnį rezonansą visame pasaulyje.

Kartkartėmis pasirodo neįtikėtinai stiprių romanų, kurie išmuša žemę iš po kojų ir užgniaužia kvapą. Tokia yra ir ši knyga – šiurpinanti, savita, sąmojinga, drąsi ir tyčia griaunanti visas mūsų lengvabūdiškas prielaidas apie šeiminį gyvenimą ir ypač motinystę.

Daily Mail

„Savo mielumu ir keistumu Eleonorai Olifant prilygstanti herojė, pakliuvusi į Agatos Kristi vertą nusikaltimą – man labai patiko!“

Clare Pooley

Aš – jūsų kambarinė. Žinau apie jus daugiau, nei įsivaizduojate. O ką žinote apie mane?

Kambarinės Molės socialiniai įgūdžiai kiek kitokie, bet tai nereiškia, kad jie ydingi. Jai tiesiog sunkiai sekasi suprasti kitų ketinimus. Gyvenimo vingrybes merginai „iškoduodavo“ močiutė: viską paaiškindavo pritaikydama paprastas taisykles, kuriomis Molė galėtų kasdien vadovautis. Tačiau prieš kelis mėnesius močiutė mirė ir dabar Molė pasaulyje visiškai viena. 

Ji dievina savo darbą „Regency Grand“ viešbutyje, kuriame įprato būti nematoma – tik pora rankų, purenančių pagalves bei valančių trumpam apsistojančių svečių paliktus nešvarumus, dulkes ir... paslaptis. Ji – tik kambarinė, tad kodėl kas nors turėtų į ją kreipti dėmesį?

Tačiau Molė randa viešbučio lovoje mirusį garsų turtuolį poną Bleką ir ji atsiduria dėmesio centre. Šios „netvarkos“ taip lengvai nesutvarkysi ir Molei tenka ieškoti tiesos palengva mokantis, kuo galima pasitikėti tamsiose „Regency Grand“ viešbučio gelmėse.

„Kambarinė“ – tai romanas apie sudėtingą nusikaltimą ir jautrios dvasios kelionę, o šios istorijos centre – žmogiškasis ryšys. Ši  žavinga, nuo kasdienės rutinos pabėgti padėsianti knyga apie tai, kaip kiekvienas nusipelno būti matomas, o viena svarbiausių jos pagrindinės herojės išmoktų pamokų yra apie tiesą, kuri ne visada būna juoda arba balta, o dažniau tūno purvinuose, pilkuose plyšiuose. 

„Kiti vadina stebuklu, kad iki šiol gyvenu. <...> Tačiau man atrodo, kad egzistuoti įprastai – dar didesnis stebuklas. Gyventi įprastą gyvenimą ir numirti įprasto amžiaus – visuomet maniau, kad tai stebuklas. Mano galva, stebuklas – tai du žmonės priešais mane: mama ir tėtis. Dėdė ir teta. Kaimynė ir kaimynas. Pats vidurvasaris ir viduržiemis. Bet ne aš.“

Kai Arimo tėvai, jo susilaukę vos septyniolikos, pilni nerimo ir jaudulio bando kurti bendrą gyvenimą, jam diagnozuojama progerija – itin reta liga, dėl kurios kūnas sensta aštuonis kartus greičiau nei įprasta. Nors tėvams dėl Arimo vis skaudžiai nudiegia krūtinę, jis pats savo likimą priima iškelta galva, su humoru ir lengvumu, net sunkiausiomis dienomis gyvenimą semdamas pilnomis saujomis. Per tėvų pasakojamas istorijas. Per pokalbius su kaimynystėje gyvenančiu senuku – geriausiu savo draugu Čangu. Per knygas – skaitydamas jis aplanko vietas, kurių savo akimis niekada neišvys. Būdamas septyniolikos, Arimas nusprendžia parašyti pasakojimą apie savo tėvus ir įteikti jiems dovanų per aštuonioliktąjį, galbūt paskutinį, savo gimtadienį. Tėvų meilės istoriją jų vaiko akimis.

„Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – universalus vilties ir gyvenimo džiaugsmo kupinas pasakojimas apie pačių jauniausių tėvų ir paties seniausio vaiko būtį ir meilę, nepaprastas draugystes ir empatijos galią. 

„Poetiška... Šios šeimos išmintis, gerumas, humoras veda mus per jaudinančią sunkiausių jos laikų istoriją.“

Laurie Frankel

„Skaitydamas Ae-ran Kim, negali jos nepamilti.“

Shin Kyung-sook 

„Šis romanas pasiglemžė mano širdį.“

Margarita Montimore

Ae-ran Kim (Eran Kim, gim. 1980) – Pietų Korėjos rašytoja, už trumpąją prozą apdovanota daugeliu literatūros premijų. „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – pirmas autorės romanas, Pietų Korėjoje pasirodęs 2011 m. ir sulaukęs didelio populiarumo. 2014 m. pagal šį kūrinį pastatytas korėjiečių vaidybinis filmas.

„Kiti vadina stebuklu, kad iki šiol gyvenu. <...> Tačiau man atrodo, kad egzistuoti įprastai – dar didesnis stebuklas. Gyventi įprastą gyvenimą ir numirti įprasto amžiaus – visuomet maniau, kad tai stebuklas. Mano galva, stebuklas – tai du žmonės priešais mane: mama ir tėtis. Dėdė ir teta. Kaimynė ir kaimynas. Pats vidurvasaris ir viduržiemis. Bet ne aš.“

Kai Arimo tėvai, jo susilaukę vos septyniolikos, pilni nerimo ir jaudulio bando kurti bendrą gyvenimą, jam diagnozuojama progerija – itin reta liga, dėl kurios kūnas sensta aštuonis kartus greičiau nei įprasta. Nors tėvams dėl Arimo vis skaudžiai nudiegia krūtinę, jis pats savo likimą priima iškelta galva, su humoru ir lengvumu, net sunkiausiomis dienomis gyvenimą semdamas pilnomis saujomis. Per tėvų pasakojamas istorijas. Per pokalbius su kaimynystėje gyvenančiu senuku – geriausiu savo draugu Čangu. Per knygas – skaitydamas jis aplanko vietas, kurių savo akimis niekada neišvys. Būdamas septyniolikos, Arimas nusprendžia parašyti pasakojimą apie savo tėvus ir įteikti jiems dovanų per aštuonioliktąjį, galbūt paskutinį, savo gimtadienį. Tėvų meilės istoriją jų vaiko akimis.

„Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – universalus vilties ir gyvenimo džiaugsmo kupinas pasakojimas apie pačių jauniausių tėvų ir paties seniausio vaiko būtį ir meilę, nepaprastas draugystes ir empatijos galią.

„Poetiška... Šios šeimos išmintis, gerumas, humoras veda mus per jaudinančią sunkiausių jos laikų istoriją.“
Laurie Frankel

„Skaitydamas Ae-ran Kim, negali jos nepamilti.“
Shin Kyung-sook

„Šis romanas pasiglemžė mano širdį.“
Margarita Montimore

Ae-ran Kim (Eran Kim, gim. 1980) – Pietų Korėjos rašytoja, už trumpąją prozą apdovanota daugeliu literatūros premijų. „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – pirmas autorės romanas, Pietų Korėjoje pasirodęs 2011 m. ir sulaukęs didelio populiarumo. 2014 m. pagal šį kūrinį pastatytas korėjiečių vaidybinis filmas.

The Sunday Times ir pasaulinis bestseleris Nr. 1

An Post Irish Book Awards metų romano kategorijos laimėtoja

Į nedidelį pajūrio miestelį ką tik atsikrausčiusi rašytoja Alisa čia sutinka Feliksą, dirbantį sandėlyje, o Dubline gyvenanti jos geriausia draugė Eilina po nutrūkusių santykių vėl ima flirtuoti su vaikystės draugu Saimonu.

Alisa, Feliksas, Eilina ir Saimonas dar jauni, bet gyvenimas lipa jiems ant kulnų. Jie trokšta vienas kito, nuvilia vienas kitą, būna drauge, išsiskiria. Jie užsiima seksu, nerimauja dėl sekso, jaudinasi dėl savo draugystės ir pasaulio, kuriame gyvena. Ar jiems pavyks patikėti, kad pasaulis gražus?

„Geriausias Sally Rooney kūrinys. Jo puslapiuose slypi jaudinantis atvirumas, nuoširdumas ir tylus genialumas.“

FINANCIAL TIMES

Su 1991 m. gimusia Airijos rašytoja Sally Rooney Lietuvos skaitytojai jau galėjo susipažinti romane „Normalūs žmonės“ (2018). Pagal jį 2020 m. buvo sukurtas televizijos serialas, kuriam scenarijų parašė pati autorė ir kuris sulaukė neįtikėtinos sėkmės. Už savo kūrybą rašytoja yra gavusi ne vieną prestižinį apdovanojimą. Ji laikoma viena žymiausių savo kartos rašytojų.

„Galimybė pakeisti viską, įskaitant ir save, prasideda čia.“

ELIZABETĖ ZOT

Chemikė Elizabetė Zot nėra eilinė moteris. Iš tiesų, ji pirmoji pasakė, kad nėra tokio dalyko kaip paprasta eilinė moteris. 

Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje Elizabetės vyriška kolegų komanda Hastingso tyrimų institute lygybę supranta labai nemoksliškai. Išskyrus vieną – Kalviną Evansą. Vienišas, protingas, nominuotas Nobelio premijai mokslininkas įsimyli jos protą. Tikroji chemija.

Bet gyvenimas, kaip ir mokslas, yra nenuspėjamas. Todėl po kelerių metų Elizabetė Zot tampa ne tik vieniša motina, bet, nors ir nenoromis, populiariausios televizijos laidos „Vakarienė šeštą“ žvaigžde. 

Neįprastas Elizabetės valgių ruošimo būdas (sumaišykite šaukštelį acto rūgšties su žiupsneliu natrio chlorido) sukelia revoliuciją. Bet ne visi patenkinti jos augančiu populiarumu. Pasirodo, Elizabetė Zot ne tik moko moteris ruošti valgius. Ji drąsina jas pakeisti esamą padėtį.

 Šmaikštus, įžvalgus romanas „Chemijos pamokos“ yra toks pat originalus ir patraukiantis kaip ir jo pagrindinė veikėja.

„Chemijos pamokos“ yra tyro oro gūsis – šmaikštus, įkvepiantis, gaiviai viltingas romanas su išskirtiniais veikėjais. Knyga teikia nepaprastą malonumą: ironiška, šilta ir traukianti skaityti.

Claire Lombardo, The Most Fun We Ever Had autorė

Ak, ši knyga! Labai rekomenduoju ją perskaityti „Chemijos pamokos“ – tai vilties istorija. Pasakojimas, kaip išlikti ištikimam sau ir nepriimti kitų tau primestų apribojimų. Elizabetė Zot mane pribloškė savo intelektu, sąžiningumu ir tvirta asmenybe.

Laikui nepavaldi knyga, parašyta su audringa elegancija, juodu humoru ir maloniais siužeto vingiais. Elizabetė Zot yra legendinė veikėja: feministė, kuri nesileidžia sutraiškoma, motina, tikinti, kad jos vaikas – asmenybė, kurią reikia puoselėti, o ne formuoti. Susipažinę su ja į pasaulį pradėsite žiūrėti kitaip.

Pandora Sykes 

Knyga, kibirkščiuojanti kiekviename puslapyje. „Chemijos pamokos“ – smagus ir įkvepiantis romanas: vieną minutę juokiesi, o kitą jau esi pasiruošęs kovoti. B. Garmus sukūrė neužmirštamą pagrindinę veikėją, bet visi kiti veikėjai, įskaitant ir šunį, taip pat nuostabūs.