Šeimos istorijos, sagos

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie

„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

Mieloji, kiekvienas iš mūsų dalyvaujame istorijoje, tik pasirenkame skirtingus vaidmenis. Vieni taikosi į pagrindinius, kiti tenkinasi masinėmis scenomis. Tačiau kiekvienas sprendžia pats.

Kai atsiveria klasės durys ir mokytoja pristato naujokę Muną, trylikametė Eliza net neįtaria, kaip stipriai pasikeis jos gyvenimas. Šviesiaplaukė mėlynakė Eliza ir tamsiaodė garbanė Muna tampa tokios neišskiriamos, kad aplinkiniai jas ima vadinti „kava su pienu“... Kol tarp jų įsiterpia išdavystė, merginas išskirsianti net trisdešimčiai metų. 

Kokią paslaptį slepia palėpėje atrasta nuotrauka? Kas padės buvusioms draugėms vėl pajusti artumą? Ar įmanoma išgydyti vaikystės traumas ir protėvių padarytas skriaudas, kad būtų galima kurti šviesesnę ateitį? 

Iki širdies gelmių sukrečianti vaikiška draugystė, vidurio amžiaus krizės išbandymai, kelias kartas slegianti kaltė ir išlaisvinantis atleidimas... Ir neįtikėtina, vis dar kraujuojanti „gėdos vaikų“ žaizda, daugybę žmonių pavertusi pasaulio istorijos įkaitais.

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja, viena skaitomiausių grožinės literatūros autorių Lietuvos bibliotekose. Autorė meistriškai tapo veikėjų paveikslus, pasitelkia naujus, Lietuvos skaitytojui dažnai dar nežinomus istorinius duomenis, pateikia netikėtų įžvalgų ir – svarbiausia – kuria spalvingą, gilų, kiekvienam mūsų atpažįstamą jausmų ir santykių pasaulį.

Šio, jau vienuoliktojo romano, skaitytojai ne tik atpažins įprastą autorės braižą, bet ir bus maloniai nustebinti naujų skonių bei prieskonių, primenančių pasaulinės šlovės sulaukusios Jodi Picoult kūrybą. 

„Sidro namų taisyklės” – drąsus ir jausmingas, komiškų detalių kupinas Johno Irvingo romanas. Abortai, vaikų gimimas, šeimos santykiai, seksualumas, našlaičiai, melas – tai tik keletas šio dvidešimto amžiaus klasika tapusio kūrinio temų.

Našlaitis Homeras Velzas auga Sent Klaudo prieglaudoje, globojamas daktaro Vilburio Larčo, kuris dirba Dievo darbą: priima gimstančius kūdikius ir daro abortus – nelygu kaip nori atvykstančios nelaimingos moterys. Daktaras Larčas myli visus savo našlaičius, ypač Homerą Velzą, kuris ilgainiui tampa jo padėjėju. 

Niekada neturėjęs nei šeimos, nei namų ir daug kartų atiduotas galimiems įtėviams, bet vis sugrįžtantis į prieglaudą, Homeras čia tariasi suradęs tikruosius namus. Tik šie namai nėra tvirtovė, kurioje galėtum pasislėpti nuo gyvenimo negandų. Ir čia niekas neišmokys taisyklių, kuriomis vadovaudamasis galėtum susikurti įprastą ir ramų gyvenimą. Ar yra išeitis iš šio užburto rato? Užaugęs ir palikęs našlaičių prieglaudą, Homeras Velzas gauna galimybę pamėginti. Kurį kelią ir kokias taisykles jis pasirinks ir kur jos nuves?

 „Jeigu puikybė yra nuodėmė, – galvojo daktaras Larčas, – tai didžiausia nuodėmė būtų puikavimasis savo dorovingumu.“ Jis miegojo su tos merginos motina ir rengėsi jos dukters cigaro skleidžiamoje šviesoje. Jis nesunkiai susilaikys nuo lytinių santykių visą likusį gyvenimą, bet kaip galėtų kada nors smerkti kitą žmogų už tai, kad šis mylėjosi?  

Johnas Irvingas – garsus, didžiulio populiarumo visame pasaulyje sulaukęs JAV rašytojas, kultinio romano „Pasaulis pagal Garpą“ autorius. Pagal romaną „Sidro namų taisyklės“ J. Irvingas parašė scenarijų filmui ir už jį gavo „Oskarą“.

„Sidro namų taisyklėse“ yra daugybė žmonių, kuriuos pamilsti ir užjauti... Johno Irvingo romano veikėjai laužo visas taisykles, bet vis tiek lieka kilnūs ir dvasiškai laisvi.“

The Houston Post

„[Irvingas] – vienas iš pačių geriausių dabar rašančių pasakotojų. Irvingo rūpinimosi doroviniais dalykais pagrindas – retai pasitaikanti nuolatinė pagarba žmogiškajam gerumui.“

The Philadelphia Inquirer

„Grandiozinis apimtimi ir originalumu, toks geras romanas, kokių tikimasi iš rašytojų visur, visais laikais. Įdomus, jaudinantis, visiškai pateisinantis lūkesčius.“

Joseph Heller

„Senamadis, kilniaširdiškas romanas... epiškai ilgesingas, lyg įstrigęs devynioliktame amžiuje, kažkur tarp Trollope’o ir Twaino.“

Boston Sunday Globe

TAI GRAŽI IR ĮTEMPTA, KELIAS KARTAS APIMANTI ISTORIJA APIE MEILĘ, PASIAUKOJIMĄ IR PASLAPTIS.

Reičelė Huber grįžta į gimtąjį Atspindžio miestelį prižiūrėti negaluojančios močiutės. Prieš dvidešimt metų čia įvyko baisi tragedija, dėl kurios miestelio gyventojai kaltina Reičelę, bet, regis, laikas žaizdų neužgydė – Reičelė vėl pajunta žmonių pyktį ir priešiškumą. Tačiau šį kartą ji turi užnugarį: Lilę Džekson, asmeniškai tragedijos paliestą moterį, kurios draugiškas elgesys su Reičele visus glumina, ir menonitų pastorių Maiklą Štolcą. Vaikystėje jis ir Reičelė buvo artimi draugai, o dabar jis ją palaiko. Vis dėlto didžiausia atrama Reičelei yra močiutė Helena, kuri nustebina išmintingais patarimais, retai pasitaikančia stiprybe ir daugybe paslapčių...

Diane Chamberlain kūryboje juntamas ir jos ankstesnės – psichoterapeutės profesijos pėdsakas: kuriamos istorijos visuomet įtemptos, paliečiančios ir širdį, ir protą, o personažai realistiški ir gyvybingi.

Nepaisant siužeto vingių, visų jos knygų centre – santykiai: tarp vyrų ir moterų, tėvų ir vaikų, seserų ir brolių, draugų ir priešų. Autorė negali įsivaizduoti nieko įdomesnio už žmonių akistatą su gyvenimo išbandymais ir vargais, nesvarbu, ar tuos iššūkius jiems tenka priimti vieniems, ar drauge su kitais.

Lionel Shriver „Pasikalbėkime apie Keviną“

Skausmingai atviras romanas apie motinystę ir šeimą

Laimingai ištekėjusi Eva Kačiadurian po ilgų dvejonių ryžtasi pastoti, bet labai greitai suvokia nesanti sukurta motinystei. Gimus sūnui ji iš visų jėgų stengiasi būti gera motina, tačiau mažasis Kevinas, tarsi jausdamas mamos abejones, nuo pat pirmųjų dienų niekais paverčia visas jos pastangas.

Dėl motinystės atsisakiusi dinamiško ankstesnio gyvenimo, įdomaus darbo, nesugebėdama užmegzti ryšio su sūnumi, niekur nerasdama pagalbos ir supratimo, Eva pamažu grimzta į melancholiją, o užsisklendęs, niūrus ir ciniškas Kevinas augdamas vis išradingiau ją terorizuoja.

Ilgai ir tyliai tarp motinos ir sūnaus tvinkusi įtampa prasiveržia Kevino šešioliktojo gimtadienio išvakarėse. Per pusę skyla ne tik sūnaus, bet ir Evos pasaulis.

Po šio įvykio nieko nebebus, kaip buvę. Kad galėtų gyventi toliau, Eva su Kevinu turės nueiti ilgą kelią ieškodami atsakymų į daugybę sunkių klausimų.

Tarp geriausių pastarojo dešimtmečio knygų minimas romanas sukėlė daug karštų, vienareikšmiškų atsakymų nesiūlančių diskusijų ir buvo įvertintas Orange premija. Pagal jį sukurtas kino filmas sukėlė nemažesnį rezonansą visame pasaulyje.

Kartkartėmis pasirodo neįtikėtinai stiprių romanų, kurie išmuša žemę iš po kojų ir užgniaužia kvapą. Tokia yra ir ši knyga – šiurpinanti, savita, sąmojinga, drąsi ir tyčia griaunanti visas mūsų lengvabūdiškas prielaidas apie šeiminį gyvenimą ir ypač motinystę.

Daily Mail

„Savo mielumu ir keistumu Eleonorai Olifant prilygstanti herojė, pakliuvusi į Agatos Kristi vertą nusikaltimą – man labai patiko!“

Clare Pooley

Aš – jūsų kambarinė. Žinau apie jus daugiau, nei įsivaizduojate. O ką žinote apie mane?

Kambarinės Molės socialiniai įgūdžiai kiek kitokie, bet tai nereiškia, kad jie ydingi. Jai tiesiog sunkiai sekasi suprasti kitų ketinimus. Gyvenimo vingrybes merginai „iškoduodavo“ močiutė: viską paaiškindavo pritaikydama paprastas taisykles, kuriomis Molė galėtų kasdien vadovautis. Tačiau prieš kelis mėnesius močiutė mirė ir dabar Molė pasaulyje visiškai viena. 

Ji dievina savo darbą „Regency Grand“ viešbutyje, kuriame įprato būti nematoma – tik pora rankų, purenančių pagalves bei valančių trumpam apsistojančių svečių paliktus nešvarumus, dulkes ir... paslaptis. Ji – tik kambarinė, tad kodėl kas nors turėtų į ją kreipti dėmesį?

Tačiau Molė randa viešbučio lovoje mirusį garsų turtuolį poną Bleką ir ji atsiduria dėmesio centre. Šios „netvarkos“ taip lengvai nesutvarkysi ir Molei tenka ieškoti tiesos palengva mokantis, kuo galima pasitikėti tamsiose „Regency Grand“ viešbučio gelmėse.

„Kambarinė“ – tai romanas apie sudėtingą nusikaltimą ir jautrios dvasios kelionę, o šios istorijos centre – žmogiškasis ryšys. Ši  žavinga, nuo kasdienės rutinos pabėgti padėsianti knyga apie tai, kaip kiekvienas nusipelno būti matomas, o viena svarbiausių jos pagrindinės herojės išmoktų pamokų yra apie tiesą, kuri ne visada būna juoda arba balta, o dažniau tūno purvinuose, pilkuose plyšiuose. 

„Kiti vadina stebuklu, kad iki šiol gyvenu. <...> Tačiau man atrodo, kad egzistuoti įprastai – dar didesnis stebuklas. Gyventi įprastą gyvenimą ir numirti įprasto amžiaus – visuomet maniau, kad tai stebuklas. Mano galva, stebuklas – tai du žmonės priešais mane: mama ir tėtis. Dėdė ir teta. Kaimynė ir kaimynas. Pats vidurvasaris ir viduržiemis. Bet ne aš.“

Kai Arimo tėvai, jo susilaukę vos septyniolikos, pilni nerimo ir jaudulio bando kurti bendrą gyvenimą, jam diagnozuojama progerija – itin reta liga, dėl kurios kūnas sensta aštuonis kartus greičiau nei įprasta. Nors tėvams dėl Arimo vis skaudžiai nudiegia krūtinę, jis pats savo likimą priima iškelta galva, su humoru ir lengvumu, net sunkiausiomis dienomis gyvenimą semdamas pilnomis saujomis. Per tėvų pasakojamas istorijas. Per pokalbius su kaimynystėje gyvenančiu senuku – geriausiu savo draugu Čangu. Per knygas – skaitydamas jis aplanko vietas, kurių savo akimis niekada neišvys. Būdamas septyniolikos, Arimas nusprendžia parašyti pasakojimą apie savo tėvus ir įteikti jiems dovanų per aštuonioliktąjį, galbūt paskutinį, savo gimtadienį. Tėvų meilės istoriją jų vaiko akimis.

„Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – universalus vilties ir gyvenimo džiaugsmo kupinas pasakojimas apie pačių jauniausių tėvų ir paties seniausio vaiko būtį ir meilę, nepaprastas draugystes ir empatijos galią. 

„Poetiška... Šios šeimos išmintis, gerumas, humoras veda mus per jaudinančią sunkiausių jos laikų istoriją.“

Laurie Frankel

„Skaitydamas Ae-ran Kim, negali jos nepamilti.“

Shin Kyung-sook 

„Šis romanas pasiglemžė mano širdį.“

Margarita Montimore

Ae-ran Kim (Eran Kim, gim. 1980) – Pietų Korėjos rašytoja, už trumpąją prozą apdovanota daugeliu literatūros premijų. „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – pirmas autorės romanas, Pietų Korėjoje pasirodęs 2011 m. ir sulaukęs didelio populiarumo. 2014 m. pagal šį kūrinį pastatytas korėjiečių vaidybinis filmas.

„Kiti vadina stebuklu, kad iki šiol gyvenu. <...> Tačiau man atrodo, kad egzistuoti įprastai – dar didesnis stebuklas. Gyventi įprastą gyvenimą ir numirti įprasto amžiaus – visuomet maniau, kad tai stebuklas. Mano galva, stebuklas – tai du žmonės priešais mane: mama ir tėtis. Dėdė ir teta. Kaimynė ir kaimynas. Pats vidurvasaris ir viduržiemis. Bet ne aš.“

Kai Arimo tėvai, jo susilaukę vos septyniolikos, pilni nerimo ir jaudulio bando kurti bendrą gyvenimą, jam diagnozuojama progerija – itin reta liga, dėl kurios kūnas sensta aštuonis kartus greičiau nei įprasta. Nors tėvams dėl Arimo vis skaudžiai nudiegia krūtinę, jis pats savo likimą priima iškelta galva, su humoru ir lengvumu, net sunkiausiomis dienomis gyvenimą semdamas pilnomis saujomis. Per tėvų pasakojamas istorijas. Per pokalbius su kaimynystėje gyvenančiu senuku – geriausiu savo draugu Čangu. Per knygas – skaitydamas jis aplanko vietas, kurių savo akimis niekada neišvys. Būdamas septyniolikos, Arimas nusprendžia parašyti pasakojimą apie savo tėvus ir įteikti jiems dovanų per aštuonioliktąjį, galbūt paskutinį, savo gimtadienį. Tėvų meilės istoriją jų vaiko akimis.

„Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – universalus vilties ir gyvenimo džiaugsmo kupinas pasakojimas apie pačių jauniausių tėvų ir paties seniausio vaiko būtį ir meilę, nepaprastas draugystes ir empatijos galią.

„Poetiška... Šios šeimos išmintis, gerumas, humoras veda mus per jaudinančią sunkiausių jos laikų istoriją.“
Laurie Frankel

„Skaitydamas Ae-ran Kim, negali jos nepamilti.“
Shin Kyung-sook

„Šis romanas pasiglemžė mano širdį.“
Margarita Montimore

Ae-ran Kim (Eran Kim, gim. 1980) – Pietų Korėjos rašytoja, už trumpąją prozą apdovanota daugeliu literatūros premijų. „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – pirmas autorės romanas, Pietų Korėjoje pasirodęs 2011 m. ir sulaukęs didelio populiarumo. 2014 m. pagal šį kūrinį pastatytas korėjiečių vaidybinis filmas.

The Sunday Times ir pasaulinis bestseleris Nr. 1

An Post Irish Book Awards metų romano kategorijos laimėtoja

Į nedidelį pajūrio miestelį ką tik atsikrausčiusi rašytoja Alisa čia sutinka Feliksą, dirbantį sandėlyje, o Dubline gyvenanti jos geriausia draugė Eilina po nutrūkusių santykių vėl ima flirtuoti su vaikystės draugu Saimonu.

Alisa, Feliksas, Eilina ir Saimonas dar jauni, bet gyvenimas lipa jiems ant kulnų. Jie trokšta vienas kito, nuvilia vienas kitą, būna drauge, išsiskiria. Jie užsiima seksu, nerimauja dėl sekso, jaudinasi dėl savo draugystės ir pasaulio, kuriame gyvena. Ar jiems pavyks patikėti, kad pasaulis gražus?

„Geriausias Sally Rooney kūrinys. Jo puslapiuose slypi jaudinantis atvirumas, nuoširdumas ir tylus genialumas.“

FINANCIAL TIMES

Su 1991 m. gimusia Airijos rašytoja Sally Rooney Lietuvos skaitytojai jau galėjo susipažinti romane „Normalūs žmonės“ (2018). Pagal jį 2020 m. buvo sukurtas televizijos serialas, kuriam scenarijų parašė pati autorė ir kuris sulaukė neįtikėtinos sėkmės. Už savo kūrybą rašytoja yra gavusi ne vieną prestižinį apdovanojimą. Ji laikoma viena žymiausių savo kartos rašytojų.

„Galimybė pakeisti viską, įskaitant ir save, prasideda čia.“

ELIZABETĖ ZOT

Chemikė Elizabetė Zot nėra eilinė moteris. Iš tiesų, ji pirmoji pasakė, kad nėra tokio dalyko kaip paprasta eilinė moteris. 

Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje Elizabetės vyriška kolegų komanda Hastingso tyrimų institute lygybę supranta labai nemoksliškai. Išskyrus vieną – Kalviną Evansą. Vienišas, protingas, nominuotas Nobelio premijai mokslininkas įsimyli jos protą. Tikroji chemija.

Bet gyvenimas, kaip ir mokslas, yra nenuspėjamas. Todėl po kelerių metų Elizabetė Zot tampa ne tik vieniša motina, bet, nors ir nenoromis, populiariausios televizijos laidos „Vakarienė šeštą“ žvaigžde. 

Neįprastas Elizabetės valgių ruošimo būdas (sumaišykite šaukštelį acto rūgšties su žiupsneliu natrio chlorido) sukelia revoliuciją. Bet ne visi patenkinti jos augančiu populiarumu. Pasirodo, Elizabetė Zot ne tik moko moteris ruošti valgius. Ji drąsina jas pakeisti esamą padėtį.

 Šmaikštus, įžvalgus romanas „Chemijos pamokos“ yra toks pat originalus ir patraukiantis kaip ir jo pagrindinė veikėja.

„Chemijos pamokos“ yra tyro oro gūsis – šmaikštus, įkvepiantis, gaiviai viltingas romanas su išskirtiniais veikėjais. Knyga teikia nepaprastą malonumą: ironiška, šilta ir traukianti skaityti.

Claire Lombardo, The Most Fun We Ever Had autorė

Ak, ši knyga! Labai rekomenduoju ją perskaityti „Chemijos pamokos“ – tai vilties istorija. Pasakojimas, kaip išlikti ištikimam sau ir nepriimti kitų tau primestų apribojimų. Elizabetė Zot mane pribloškė savo intelektu, sąžiningumu ir tvirta asmenybe.

Laikui nepavaldi knyga, parašyta su audringa elegancija, juodu humoru ir maloniais siužeto vingiais. Elizabetė Zot yra legendinė veikėja: feministė, kuri nesileidžia sutraiškoma, motina, tikinti, kad jos vaikas – asmenybė, kurią reikia puoselėti, o ne formuoti. Susipažinę su ja į pasaulį pradėsite žiūrėti kitaip.

Pandora Sykes 

Knyga, kibirkščiuojanti kiekviename puslapyje. „Chemijos pamokos“ – smagus ir įkvepiantis romanas: vieną minutę juokiesi, o kitą jau esi pasiruošęs kovoti. B. Garmus sukūrė neužmirštamą pagrindinę veikėją, bet visi kiti veikėjai, įskaitant ir šunį, taip pat nuostabūs.

Mylima ir ypač populiari autorė Santa Montefiorė pateikia skaitytojams naują, kupiną humoro ir jausmų romaną. Romano „Greisės gundymas“ veikėja Flepė čia tampa pagrindine. Ji dar charizmatiškesnė nei anksčiau.

Pietinėje Anglijos pakrantėje įsikūręs Darnlis – ištaigingas dvaras su plačiai nusidriekusiais sodais. Tų namų šeimininkai – puikioji Flepė Skot But ir jos vyras Kenetas, buvęs verslininkas, dabar visą savo laiką leidžiantis nuosavuose golfo laukuose. Kad ir įžengusi į septintą dešimtį, Flepė vis dar traukia akį savo išvaizda, o jos gyvenimas panašus į nesibaigiančią pasaką.

Kai į dvarą už kelių mylių atsikrausto pora, neabejotinai turtingesnė už juos, pasiduoti nelinkusi Flepė imasi parodyti atvykėliams, kas miestelyje svarbiausias. Bet ji tikrai nesitiki, kad mėgindama padaryti įspūdį pati paklius į naujojo kaimyno Čarlzo tinklus ir jį įsimylės. Tas nuostabus ir jau seniai pamirštas jausmas aplanko visiškai netikėtai, tad kartais ji visai nebesivaldo – o tai neprasprūsta aplinkiniams pro akis. Ar ji pasirengusi paaukoti viską, ko taip atkakliai siekė visą gyvenimą? 

Pilna smagių dviprasmiškų užuominų, parašyta su ypač didele jausmų porcija – nepamainoma priemonė tiems, kam reikia raminančio knygos glėbio!

Lancashire Post.

Santa Montefiore, rašytojos karjerą pradėjusi 2001-aisiais, kasmet išleidžia po naują knygą. Jos romanai išversti į 25 pasaulio kalbas, jų parduota daugiau nei 6 mln. egzempliorių. Lietuviškai išleista keliolika jos romanų: „Sodininkas iš Prancūzijos“, „Dvasių medis“, „Greisės gundymas“, „Kregždė ir kolibris“, „Dėžutė su drugeliu“, „Čia ir dabar“ ir kt.

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie

„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

Dievas su šlepetėmis traukia lyg magnetas. Dar labiau negu pati kelionė užburia dvasinio prabudimo kelias, begalinis tikėjimas stebuklu, priversiantis ne kartą nusibraukti spindinčią gerumo ašarą... Jis nenumaldomai atveda į akistatą su slapčiausia svajone... Tačiau apie viską nuo pradžių.

Pirmą kartą išsiruošęs į piligriminį žygį iš Lisabonos į Santjago de Kompostelą, nepatyręs, šmaikštus keliautojas nė nenumano, kokių ,,dovanų“ jam paruošė Kelias. Kasdien po pusšimtį kilometrų nužygiuojantis ką tik iškeptas piligrimas dar nesuvokia, jog kelionės pradžia netrukus gali virsti pabaiga.

Už kiekvieno posūkio laukiantys nuotykiai, žmonės, susidūrimas su mirtinai nuodinga gyvate, linksmybės ir nuolat aplinkui tvyrantis mistinio pasaulio dvelksmas prikausto skaitytojo dėmesį ir nepaleidžia, o tada skausmingas tarsi kalavijo kirtis dūris staiga pargriauna piligrimą...

Jis lieka vienas kalnuose ,,viduryje niekur“, kai rodėsi – viskas tik prasideda... Kuprinėje vien kojų pūslės, skausmas, apmaudas, saviironija, prabundantis tikėjimas, menkutė šypsena ir blėstantis ryžtas. Kelionė baigta, o iki Santjago – dar daugiau kaip du trečdaliai kelio...

Ar piligrimas ryšis eiti toliau? Juk tai nebeįmanoma! Kokią nuovargio ribą gali peržengti žmogus dėl savo svajonės? Apie ką mąsto einantysis be jokios tikimybės nueiti? Ar geležinė valia atves į Santjagą, o gal tam reikės dieviškųjų jėgų įsikišimo? Ir kaip Kelias gali apdovanoti nepalūžusį keliautoją, jei jo svajonė – aukštesnė už Dangų?

Juozas Gaižauskas – žinomas Lietuvos teatro ir kino aktorius, įvairių TV projektų dalyvis ir TV laidų vedėjas. Kuria dainas, dirba „Domino“ teatre, piligrimas.

Vaikystė. Dar ankstyvoje vaikystėje labai mėgdavau pasvarstyti apie gyvenimo prasmę. Dažniausiai tai nutikdavo, kai vyresni kiemo vaikai nepriimdavo žaisti futbolo, kai reikėdavo prinešti kibirus vandens ir palaistyti pomidorus šiltnamyje, o ypač gerai gyvenimo prasmė atsiskleisdavo, kai močiutė išvarydavo skinti serbentų. Tada suvokiau, kad gyvenimas gali būti labai neprasmingas ir tik nuo tavo guvaus proto gebėjimų priklauso: papulsi tu į futbolo aikštę ar ne? Skinsi serbentus ar juos skins tavo sesuo?..

Jaunystė. Įsisavinęs visus įmanomus būdus, suteikiančius gyvenimui prasmę, kibau į mokslus, bet ir ten paaiškėjo, kad visai neprasminga ir netgi kenksminga mokytis visko iš eilės. Tad, ilgai nedelsęs ir nedvejojęs, mokiausi tik tai, kas, mano galva, buvo iš tiesų įdomu. Ir nors mokslus baigiau su pagyrimu, tiksliai žinau, kad ,,pagyrimą“ diplome man padėjo gauti vaikystėje skinti serbentai...

Dabartis. Ji visada nuostabiausia: prieš dvidešimt metų ar dabar, kai su šypsena rašau šias eilutes...

Senatvė. Tikiuosi, kad bus J

„Parašyta lengvai ir aiškiai. Pagauna nuo pirmojo sakinio ir nebepaleidžia iki paskutiniojo. Nuostabus, atviras kelionės dienoraštis. Įkvepia ir kviečia į Kelią. Ačiū, Juozai.“

Andrius Mamontovas, muzikantas

„Guliu ir šypsausi, kad šitos mano ašaros suspindi žvaigždėmis ant Tavo knygos. Skaitant tikrai dalyvauja visi kūno pojūčiai, jie sustiprina klausimą, kam išvis tą kelią eiti? Kam eiti kelią? Kam eiti? Ir tikrai tai piktas klausimas. Ir tikrai nuolankumo ašaros virsta žvaigždėmis į jį atsakius.“

Emilija Latėnaitė, aktorė

„Aktoriaus ir keliautojo pasakojimas apie kelionę ir... Dievą... arba Kelio sargą. Knyga apie pasirinktą kelią, tikslo siekiamybę ir savęs ieškojimą tame kelyje. Užkabinantis siužetas, vis norisi sužinoti, kas bus toliau, norisi skaityti! Puiku! Šią žinutę rašau praėjus parai po bazinio šaulio kurso, todėl ir pats kai ką jaučiu J ...

Baigęs skaityti romaną, nejučia susimąsčiau apie karį, kuris prisiekia rinktis tarnavimo Tėvynei kelią nepaisydamas su tuo pasirinkimu susijusių sąlygų ir įsipareigojimų.“

Raimundas Karoblis, krašto apsaugos ministras

„Pirmiausia ačiū, kad supažindinai mane su savo neabejotinu literatūriniu talentu, ragavau jį pasimėgaudamas, kaip gerą konjaką. Nieko apie jį nežinojau, nors tariausi Tave šiek tiek pažįstąs. Kelintąsyk Tavimi labai džiaugiuosi. Noriu, kad darytum toliau, ką darysi toliau. Patikėk, nebūsiu vienišas norėtojas.“

Remigijus Vilkaitis, aktorius

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, sėkmingai investavęs slaptas santaupas, Sirilas Konrojus netikėtai praturtėja ir savo kukliai gyvenančiai šeimai nuperka Olandų namą – prabangų, ekscentrišką ir įspūdingą pastatą Filadelfijos priemiestyje su visais ten gyvenusios olandų šeimos daiktais. Manydamas, kad elgiasi teisingai, Sirilas nemato, kaip ši staigmena ima gniuždyti kraštutinai asketiškos prigimties katalikę žmoną. Ir ši tėvų vertybių takoskyra lemtingai paveikia sūnaus Danio ir dukters Meivės likimus.

Motinai galiausiai palikus šeimą, o tėvui staiga mirus, brolis ir sesuo sugrąžinami prie neturto ir likę vieni gali pasikliauti tik vienas kitu. Jau suaugę, jie vis grįžta į vaikystės gatvę, prie atšiaurių buvusių namų, ir, negalėdami susitaikyti su praeities negandomis, nirčiai narplioja savąją Olandų namo – lyg tuščio, tėvų santarvės stokojančio kiauto - istoriją. Tačiau, atsiradus prošvaistei atlyginti vaikystės praradimus, atsidavusio brolio ir tarsi motina mylinčios sesers lūkesčiai ima skirtis, Olandų namas lyg bloga lemiantis simbolis ir vėl jiedviem ant pečių ima mesti šešėlį.

„Intymus romanas apie šeimą, pasiaukojimą ir apsėdimą.“
Sunday Times

„Skaitant Ann Patchett prozą galima tikėtis stebuklų.“
New York Times Book Review

„A. Patchett mus nuveda iki tiesos, kuri atrodo tikra kaip gyvenimas.“
Guardian

Ann Patchett (Anė Pačet, gim. 1963) – amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „PEN/Faulkner Award for Fiction“ ir „Orange Prize for Fiction“ (dabar – „Women's Prize for Fiction“). Jos kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, lietuviškai išleisti romanai „Bel Canto“, „Vieningieji“, „Nuostaba“. A. Patchett gyvena Našvilyje, Tenesio valstijoje, ir yra nepriklausomo knygyno „Parnassus Books“ bendrasavininkė. 2012 metais žurnalas „Time“ autorę paskelbė viena iš 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių. „Olandų namas“ – naujausias autorės kūrinys, 2020 m. nominuotas Pulitzerio ir „Women's Prize for Fiction“ premijoms.

1870 metai. Italija. Roma. Amžinasis miestas ir trys žmonės, mėginantys rasti jame savo vietą. Našlaitis Pietras svajoja pakeisti pasaulį su fotoaparatu rankose, jo įmotė grafienė Silvija trokšta būti laisva ir nepriklausoma, o su cirku po šalį keliaujanti paauglė Marta nori mylėti ir būti mylima.

Skirtingi keliai juos atveda į Romą – didingą ir užburiantį, kartu pavojingą miestą. Jo gatvėse siaučia nusikaltėliai ir liepsnoja kovos dėl Italijos suvienijimo laužai. Roma atvykėliams siunčia vieną išbandymą po kito, skaudūs likimo smūgiai į šipulius daužo svajones. Atsidūrę lemtingų įvykių epicentre Pietras, Silvija ir Marta rizikuoja gyvybe, bet ir mirtino pavojaus akivaizdoje neišsižada svajonės kurti naują pasaulį, saugų visiems ir kiekvienam iš jų.

Knygomis „Žmogus, kuris dovanojo svajones“ ir „Laisvės dukros“ Lietuvos skaitytojus pakerėjęs italas Luca Di Fulvio romane „Amžinojo miesto baladė“ neria į audringus Italijos valstybės suvienijimo istorijos verpetus. 

Talentingas bestselerių autorius meistriškai audžia pasakojimą apie neramumų purtomoje Romoje susitikusių dviejų jaunuolių – Pietro ir Martos meilę ir jų kovą dėl Italijos ateities. Knyga nuo pirmų puslapių prikausto dėmesį ir įtraukia į nuotykių kupiną pasaulį.

Jausmingas ir stiprus romanas apie ypatingą Italijos istorijos etapą ir tris žmones, tapusius to meto liudininkais, apie šių veikėjų pastangas įsitvirtinti pavojingame pasaulyje, kovą dėl teisės mylėti ir gyventi. 

Buch-Magazin

Tai romanas apie šeimą ir susiskaldymą, apie įtrūkius žmonių širdyse bei pastangas juos užpildyti.

Romaną „Užžėlęs kelias“ The Guardian įtraukė į geriausių amžiaus knygų šimtuką, 2015-aisiais ji tapo geriausia Airijos metų knyga ir buvo įtraukta į Costa Novel apdovanojimų galutinį sąrašą, o 2016-aisiais nominuota Baileys Women‘s Prize for Fiction.

„Užžėlęs kelias“ – tarptautiniu mastu pripažintos rašytojos Anne Enright romanas, kurio veiksmas vyksta mažame Airijos miestelyje Atlanto pakrantėje. Tai nepaprastai jaudinantis kūrinys apie žūtbūtines šeimos pastangas atgaivinti prarastą bendrumą, sukurti naujus, kitokius nei ligi šiol santykius. 

Rosalinos Madigan vaikai išvyksta iš Vakarų Airijos pradėti savarankiško gyvenimo, vargiai įsivaizduodami, kokia ateitis jų laukia Dubline, Niujorke ir Vakarų Afrikoje. Jų nepakartojama, tačiau sunkiai sukalbama motina artėjant senatvei paskelbia nutarusi parduoti namą ir padalinti gautas lėšas. Suaugę vaikai grįžta paskutinėms Kalėdoms namuose nujausdami, kad jų vaikystė ištrinama, o asmeninė istorija išparduodama.

Šventė pamažu virsta gana skausminga komedija, bet galiausiai žūtbūtinės Rosalinos – moters, gerai nė neišmaniusios, kaip mylėti savo vaikus, – pastangos priverčia juos pajusti šeimos ryšių svarbą ir parodo kelią, kuriuo jie grįžta namo.

Anne Enright gimė Dubline, ten gyvena ir dirba. Yra išleidusi tris apsakymų rinkinius, negrožinės literatūros knygą, šešis romanus. 2015 metais ji tapo pirmąja airių grožinės literatūros apdovanojimo laureate. 

„Enright kalba tokia gyva, kad iš tiesų gali čiuopti jos pulsą. Rašytoja kuria įdomiai  supintą pasakojimą apie galimybę augti, mylėti ir keistis sulaukus bet kokio amžiaus“.

People

„Dar vienas patvirtinimas, kad Enright yra viena reikšmingiausių savo kartos rašytojų... Meistrė, sukūrusi neabejotinai meistrišką romaną.“

Sunday Times

„Enright moka surasti ypatingą tašką, kurį spustelėjus veikėjas tarsi persikūnija; jos prozos galia stiprėja atsisakant savojo ego. Užžėlęs kelias – pribloškiantis romanas apie namus ir tai, kokie negailestingi jie gali būti.“

Frances Wilson, New Statesman

„Viena tų knygų, kurios nerasite skuboto charakterizavimo – ji padrika ir asmeniška, skausminga ir viltinga.“

Luisa Thomas, The New Yorker

„Tai vingiuotas pasakojimas apie keturis brolius ir seseris, skirtingai priimančius dusinančią savo juokingai melodramatiškos motinos globą. Keičiantis veiksmo vietai – iš apžėlusio Airijos kaimo į ŽIV nusiaubtą Manhataną ir bado nuniokotą Malį, keičiasi ir pasakojimo tonas bei stebėjimo taškas, ir Enright juos puikiausiai suvaldo.“

Boris Kachka, New York Magazine.

TIGRAS, GLOSTANTIS PĖDAS turi labai aštrius nagus. Jų paliekamos žaizdos, tarsi skraidantys Biblijos puslapiai, dykumos skėriais nuplasnoja per Etiopijos dykumą. Tai kelionė, kurioje nebesvarbūs kilometrai, nuovargis, pokšinčios gyslos ar braškantys kaulai. Tai kelias į priešingą pusę, nei nukreipia rodyklės, o antspaudus čia renkiesi ne į piligrimo pasą, bet tiesiai į širdį. Kiek jų reikia surinkti, kad gautum sertifikatą už gyvenimą? Kvapą gniaužiantis, kupinas tūkstantmečių paslapčių, mistiškas, detektyvinis pasakojimas, besidriekiantis rūkuose paskendusiose Astūrijos kalnų grandinėse, Afrikos dykynėse ir Islandijos žaižaruojančiuose ledynuose.

Ar galima pasiklysti vieninteliame kelyje? Ar kybant tarp žemės ir dangaus įvyks dieviškasis sielos virsmas? Ar Lalibelos ikonų šventųjų akys išsiplės iš nuostabos išgirdusios atsakymą į klausimą: išlikti gyvam ar išlikti žmogumi?

O kai senasis etiopas paklaus: „Ką tau sako Dievas?“, per tavo nuodėmingą širdį drykstelės Tigras, glostantis pėdas, ir tu gausi paskutinį antspaudą.

Klerė Hart-Matjas puikiai sprendžia kitų žmonių problemas. Kartu su vyru Džonu ji įkūrė prestižinį fondą, kurio tikslas – padėti reabilituotis žmonėms, patyrusiems nugaros smegenų traumas. Klerė rengia terapeutus, konsultuoja pacientus ir veda seminarus. Ji be galo užsiėmusi ir labai laiminga – savo gyvenimo nekeistų į jokį kitą. 

Vieną naktį, siaučiant pūgai, Klerė nesėkmingai bando užkirsti kelią tragedijai. 

Šis įvykis, iš pradžių tiesiog nedavęs jai ramybės, vėliau, regis, ima žadinti kažką, giliai tūnantį jos sieloje. Netrukus ją ima kankinti vos akimirką trunkančios nerimastingos vizijos – bauginantys vaizdiniai, kurie atrodo miglotai pažįstami, tačiau niekaip nepaaiškinami. 

Klerė palengva ima suprasti, kad šie vaizdiniai yra jos vaikystės prisiminimai – vaikystės, kurią ji visada laikė kone tobula. Viena jos dalis trokšta pamatyti, kur šie prisiminimai nuves, tačiau kita nori bėgti nuo jų kuo toliau. Suglumusi ir išsigandusi Klerė įsitraukia į sudėtingą ir skausmingą kovą tarp praeities ir dabarties, tarp vyro, norinčio jai padėti, ir sutuoktinio, kuris padėti negali, tarp baisių paslapčių ir gyvenimą keičiančios tiesos. Siekdama atskleisti tiesą ir su ja susitaikyti, Klerė sužino, kad praeitis, dabartis ir ateitis yra neišvengiamai ir nepamirštamai susipynusios.

„Žalvario žiedas“ – tai jautrus, nuoširdus ir užburiantis romanas apie didelę netektį ir dar didesnę drąsą.

Vaikystėje, kai Blanka neteko tėvo, ją guosdama mama papasakojo istoriją apie galingą imperatorių, kuris sukvietė visus išminčius ir paprašė jų rasti prasmingus žodžius, tinkančius bet kokiomis aplinkybėmis. Išminčiai mėnesių mėnesius galvojo ir grįžę imperatoriui pasakė frazę „Ir tai praeis“. Blankos motina dar pridūrė: „Skausmas ir kančia praeina, kaip kad praeina džiaugsmas ir laimė.“ Tik ar tikrai?

Dabar Blankai keturiasdešimt ir prieš kelis mėnesius mirė motina – brangiausias žmogus jos gyvenime. Siekdama numalšinti sielvartą ir atsikratyti sumaišties, ji iš Barselonos išvažiuoja į Kadakesą – pajūrio miestelį, kuriame vaikystėje atostogaudavo su mama. Kartu su Blanka – jos du sūnūs, du buvę vyrai ir dvi geriausios draugės. Čia ji ketina susitikti ir su savo vedusiu meilužiu. Tame įstabaus grožio miestelyje Blanka, apsupta tų, kuriuos myli labiausiai, bando suprasti, ką reiškia iš tiesų gyventi ir būti laimingai.

Šios knygos gyvumas ir nuoširdumas, kartu lengvumas ir gilumas paperka akimirksniu. Ji šiek tiek komiška, bet kartu nepaprastai atvira, o svaiginančio grožio vasaros vaizdai joje persmelkti netekties skausmo. Tai romanas apie gyvenimą, kuriame susipina liūdesys ir džiaugsmas, skausmas ir malonumas. Kuris verčia susimąstyti apie tai, kaip iš tiesų norime gyventi.

Milena Busquets (g. 1972) užaugo pasiturinčioje ir išsilavinusioje katalonų šeimoje, gerai pažįstamoje kultūriniuose sluoksniuose. Jos motina buvo rašytoja Esther Tusquets, leidyklos „Lumen“ įkūrėja, o tėvas – poetas Esteban Busquets. Tėvų namuose lankėsi garsiausi XX amžiaus antrosios pusės rašytojai. Milena baigė archeologijos studijas Londono universiteto koledže ir daug metų dirbo kartu su motina leidybos įmonėje.

2015 metais išleistas pirmasis Milenos Busquets autobiografinis romanas „Ir tai praeis“ sulaukė didelio susidomėjimo Frankfurto knygų mugėje.

Nuo šiol jie gyvens penkiese. Vonioje – penki dantų šepetėliai, o ant stalo – penkios lėkštės. Regis, net namai kvepia kitaip. Žanas nesupranta, kodėl jo tėvai nedžiūgauja pranešdami apie tai, kad senelis Žoanas ir močiutė Katerina palieka savo mažą miestelį ir nuo šiol gyvens kartu su jais Barselonoje. 

Namuose nuolat tvyro tyla. Ją suprasti Žanui padeda senelis, pasitinkantis jį po pamokų su sumuštiniu ir pasakojimais apie medžius. Šios kasdienės kelionės namo svarbios ir Žanui, ir jo seneliui Žoanui: vienam tai proga užduoti klausimus, kurių nedrįstų paklausti tėvų, o kitam – akistata su baimėmis ir galimybė pasidalyti prisiminimais, kuriuos yra beprarandąs.

Ši nuoširdi istorija pripildyta taiklių mažyčių dialogų, subtilios simbolikos, jautrių šeimos gyvenimo detalių, iškalbingos tylos – kartais sunkios it akmuo, o kartais malonios ir net pergalingos – ir medžių, suteikiančių prieglobstį karštą dieną ir saugančių prisiminimus.

„Įspūdinga egzistencinė kasdienybė <…>. Grįžimas prie paprasto ir taiklaus rašymo.“

LA RAZÓN

„Gilią tylą, supančią intymią kasdienio gyvenimo prigimtį, Tina Vallès perteikia su precizišku tikslumu ir jautrumu. Aprašydama paprastą grožį ir aplenkdama tamsiąsias jo puses ji rizikuoja, tačiau ne veltui – tai tikra dovana skaitytojui.“

EL PAÍS

Draugystės ir ištikimybės istorija nuo slėpiningos deimantų kasyklos Afrikos dykumoje iki žaliuojančių Anglijos lygumų.

Kiekvienas romano puslapis – tai lyg kelionė laiku.

JodiGibsson.com

1871-aisiais per Afrikos pietuose prasidėjusią deimantų karštligę miršta šešiametės Klementinos Nait motina. Dukters globa atitenka skurstančiam  tėvui Džeimsui Naitui. Tačiau mergaite daugiausia rūpinasi patikimas šeimos draugas Džozefas Vienabatis, kilęs iš zulų genties, ir tarp jų užsimezga laikui bei atstumui nepavaldus ryšys. 

Vyrams iškasus stulbinantį deimantą, Džeimsas apsidžiaugia išgelbėjęs dukros ateitį, tačiau netrukus jam tenka sumokėti milžinišką lobio kainą. Trijulės likimą aptemdo slaptas giminaičių iš Anglijos susitarimas žūtbūt pargabenti Klementiną namo, į prabangų Grantų šeimos dvarą šalies šiaurėje. Be to, paslaptingai dingsta didysis deimantas... 

Prabėgus dviem dešimtmečiams, pamažu atgyja Klementinos prisiminimai apie Afriką bei mylimą draugą Džozefą Vienabatį, ir ji nebežino, kuo galima pasikliauti. Trokšdama išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko jos tėvui, Klementina stoja akis į akį su skausminga šeimos praeitimi ir imasi vykdyti teisingumą.

„Deimantų ieškotojai“ – tai nuotykių istorija, aprėpianti slėpiningą Kimberlio deimantų kasyklą skurdžioje Afrikos dykumoje, žaliuojančias Anglijos šiaurės lygumas ir bruzdantį devyniolikto amžiaus pabaigos Londoną. Tai pasakojimas apie išdavystę, tiesos paieškas ir neįkainojamą meilę.

Fiona McIntosh (g. 1960) – populiari australų rašytoja. Gimė Anglijoje, jos vaikystė prabėgo keliaujant po Afriką. Sulaukusi devyniolikos Fiona išvyko į Paryžių, vėliau persikėlė į Australiją.

 „Turiu tave išduoti“ yra naujausia, šeštoji,  Ruta Sepetys (g. 1967 m.)  knyga. Pasaulyje ji išgarsėjo istoriniu romanu „Tarp pilkų debesų“. Knyga apie lietuvių tremtį į Sibirą Antrojo pasaulinio karo metais tapo pasauliniu bestseleriu ir buvo įtraukta į mokykloms rekomenduotinos literatūros sąrašą

Rumunija, 1989 metai.

Europoje vienas po kito žlunga komunistiniai režimai. Septyniolikmetis Kristianas Floresku svajoja tapti poetu ir filosofu. Tačiau rumunai neturi teisės svajoti – juos riboja taisyklės ir jėga.

Siautėjant maniakiškai Nikolajės Čaušesku diktatūrai, kai šalyje valdo melas, smurtas ir baimė, Kristianą pradeda šantažuoti saugumo struktūros, kad jis taptų jų šnipu. Jam telieka dvi galimybės: išduoti visus, ką myli, arba pasinaudoti informatoriaus padėtimi ir kenkti baisiausiam Rytų Europos režimui.

Kristianas rizikuoja viskuo, kad atskleistų tiesą apie režimą, suteiktų žmonėms galimybę kalbėti ir papasakotų pasauliui apie tai, kas vyksta Rumunijoje. Jis pasiryžęs, kai ateis laikas, kovoti už permainas. Tačiau už geresnę ateitį reikia mokėti sudaužytomis širdimis ir prarastomis gyvybėmis.

Rūta Šepetys meistriškai kuria naują istorinį trilerį apie rumunų tautos, tirono nugramzdintos į tylą ir neviltį, bet vis vien tikinčios žmogaus dvasios didybe, kančias.

„Įspūdingas... aukščiausio meistriškumo kūrinys... Išskirtinis, gyvybingas romanas“. 

rašytojas A. J. Finn. 

„Širdį virpinantis, įdomus, intriguojantis romanas, suduodantis keletą stiprių emocinių smūgių. Viena iš tų retų knygų, stebinančių savo turiniu, o paskui dar ilgai išliekanti atmintyje, kai jau užverstas paskutinis lapas.“

rašytoja Kristin Hannah

Romanas „Mes pradedame nuo pabaigos“ – nuostabus pasakojimas apie dviejų tipų šeimas – tas, kuriose gimstame, ir tas, kurias patys susikuriame.

Dačis Dei Redli – trylikametė, atsiskyrėlė paauglė. Taisyklės skirtos kitiems, bet ne jai. Negailestinga savo penkiamečio brolio Robino gynėja bei savo motinos Star – vienišos mamos, negebančios pasirūpinti nei savimi, nei savo dviem vaikais, – globėja.

Volkas visą gyvenimą nebuvo niekur išvažiavęs iš savo miestelio, kuriame užaugo kartu su Star. Nors ir tapęs policijos nuovados viršininku, jis vis dar laižosi senas žaizdas, atsiradusias jam paliudijus teisme prieš geriausią draugą Vincentą Kingą, kurį prieš keletą dešimtmečių teismas pasiuntė už grotų. Dabar jis visaip stengiasi apginti Dačis ir jos mamą.

Galbūt keturiasdešimtmetis šerifas ir trylikametė paauglė nelabai ką turi bendra, bet juos vienija bendra patirtis, bylojanti, kad gyvenime tenka nusivilti. Tad kai Vincentui Kingui išėjus į laisvę Volką ir Dačis užgriūva bėdos, jiems nieko kito nelieka, tik pasiraitoti rankoves ir sutikti jas išskėstomis rankomis.

„Šiame romane netrūksta nieko – spalvingų personažų ir istorijos, konfliktų ir įtampos, humoro, tragedijos ir tikros, nepagražintos drąsos. Dar pridėkite įspūdingą pagrindinę  veikėją,  kokios dar nebuvau sutikęs romanuose per pastarąjį dešimtmetį, ir jūsų rankose atsidurs pats prasmingiausias pasakojimas, pakerėsiantis jus nuo pat pirmo puslapio.“ 

John Hart

„Traukinys į Samarkandą“ – trečioji 1977 m. Kazanėje gimusios totorių rašytojos Guzel Jachinos knyga. Debiutinis autorės romanas „Zuleicha atmerkia akis“ (lietuviškai išleistas 2017 m.) pelnė prestižines „Didžiosios knygos“ ir „Jasnaja Poliana“ premijas, tapo vienu ryškiausių Rusijos literatūros 2015 m. įvykių ir jau yra išverstas į daugiau nei 30 kalbų. Didelio pasisekimo sulaukė ir antrasis rašytojos romanas „Mano vaikai“ (liet. 2019 m.).

Šiame kūrinyje autorė grįžta prie svarbiausios ją dominančios temos – mažasis žmogus didžiojoje istorijoje. Knygos siužetas itin dinamiškas; pati Jachina savo romaną yra pavadinusi „raudonuoju isternu“ (analogišku vesternui).

Paskutiniais Rusijos pilietinio karo metais visoje šalyje siautėjo badas. Nebeliko valstiečių, kurie dirbtų žemę, bolševikai rekvizavo grūdų atsargas, o 1921 m. kilo baisi sausra. Todėl bolševikai ėmėsi įvairių pagalbos priemonių, viena iš jų – masinė nepilnamečių evakuacija į turtingesnius rajonus. Vyriausybė traukiniais evakavo maždaug 150 000 vaikų, dauguma jų buvo našlaičiai, netekę tėvų karo audrose, ar benamiai.

Romano veiksmas vyksta viename iš traukinių, kuriuo iš badaujančio Pavolgio į pietus vežama 500 beglobių vaikų. Jam vadovauja jaunutis, impulsyvus ir minkštaširdis pilietinio karo veteranas Dejevas ir principinga, kieta „vaikų komisarė“ Belaja. Pusantro mėnesio kelionė kupina pavojingų nuotykių, sunkumų ir išbandymų.

Spalvinga likimų ir charakterių paletė: pabėgėliai, čekistai, kazokai, basmačiai, socialinės seserys, ekscentriškas jaunųjų valkatėlių pasaulis su savo kalba, psichologija, juodu humoru, prietarais ir lūkesčiais... Ir viską persmelkiantis klausimas: ar dar įmanomas  gerumas tokiais žiauriais laikais, kai žmogus, atrodo, yra nieko vertas?

Fredriko Backmano (g. 1981 m.) debiutinis romanas „Gyveno kartą Uvė“ tapo tikra sensacija ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir daugybėje šalių. Dabar rašytojo bibliografijoje – jau devyni romanai, išversti į daugiau nei 25-ias kalbas, o jo knygų parduota 15 milijonų egzempliorių. Lietuviškai išleista „Gyveno kartą Uvė“, „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“, „Čia buvo Brita Marija“, „Lokių miestas“, „Mes prieš jus“.

Planas buvo paprastas: apiplėšti banką ir dingti su pinigais. Bet, kaip žinia, planai turi kvailą savybę sugriūti. Taip ir šįkart: negavus pinigų teko slėptis atsitiktiniame ir, kaip greitai paaiškėjo, parduodamame bute. O ten – koks sutapimas! – būtent tuo metu vyko atvirų durų diena. Žmonių atėjo nedaug, tad banko plėšikas priėmė vienintelį logišką sprendimą – visus paimti įkaitais.  

Žinant istorijos pabaigą, galima neabejotinai teigti, kad tai buvo klaida. Bet juk tų žmonių nelaimingasis plėšikas nepažinojo ir negalėjo nutuokti, į ką veliasi. Tarp jo paimtų įkaitų –pensininkų porelė, desperatiškai besigriebianti veiklos, kad tik nereikėtų galvoti apie santuokos problemas; turtinga banko vadovė, besirūpinanti tik savimi; šeimą kurianti jauna pora, nesutarianti absoliučiai jokiu klausimu; beveik devyniasdešimtmetė senolė, kuri gyvenime matė jau viską ir tikrai nekrūptels dėl kažkokio niekingo į veidą nukreipto pistoleto; buto tualete užsibarikadavęs neaiškus tipelis ir žioploka agentė. Iš lėto slenkant valandoms, plėšikui ima aiškėti, kad atsidūręs šiame bute padarė didžiausią gyvenimo klaidą...

Šiame F. Backmano romane skaitytojai ras viską, dėl ko dievina šį autorių: neprilygstamą stilių, lengvai ir išmintingai narpliojamus sudėtingiausius gyvenimo klausimus ir iš kojų verčiantį humorą.

„F. Backmanas ir vėl puikiai pagauna žmogiškosios būties esmę ir prasmę. Protingas ir jaudinantis romanas, priversiantis jus ir juoktis, ir verkti.“ Washington Post 

„Naujausias F. Backmano romanas yra tobulas viduriukas tarp giliamintiško įžvalgumo ir ties absurdo riba balansuojančio humoro. Knygą perskaičiau su šypsena lūpose ir ašaromis akyse.“

USA Today