Šiuolaikinė literatūra

„...neįsakysi širdžiai, ko, kada ir kaip mylėti. Širdis elgiasi kaip užsigeidusi. Mūsų rankose – tik tai, ar leisime savo gyvenimui ir mintims pasivyti širdį.“

Dvidešimt dvejų Sidnė Bleik gyvena puikiai: mokosi koledže, turi nuolatinį darbą, gyvena su geriausia drauge Tore, myli savo vaikiną Hanterį. Bet viskas pasikeičia Sidnei sužinojus, kad Hanteris ją išdavė... Širdis sudūžta į šipulius.

Atsigauti padeda paslaptingasis kaimynas Ridžas Losonas. Ji negali atitraukti nuo jo akių, ją tiesiog traukia klausytis, kaip aistringai jis kas vakarą balkone groja gitara. O Ridžui ramybės neduoda jausmai, kuriuos jam kelia Sidnė. Abu netrukus supranta, kad vienam kito jiems reikia labiau, nei jie kada nors būtų galėję įsivaizduoti...

Jautrių meilės istorijų meistrės Colleen Hoover romanas „Galbūt kažkada“ JAV pasirodė 2014 m., o muzikantas Griffinas Petersonas knygai sukūrė originalų garso takelį – jį išgirsti galima nuskaičius knygoje esantį QR kodą.

„Perskaičiau viską, ką tik C. Hoover yra parašiusi. Kiekviena nauja jos knyga iškart tampa mano mėgstamiausia. Jos kuriamų istorijų tempas tobulas, veikėjai tarsi gyvi iššoka iš puslapių. Jos žodžiais mėgaujuosi kaip saldainiais.“

Tracey Garvis Graves, „New York Times“ bestselerių autorė

„„Galbūt kažkada“ – daugiau nei knyga... Tai nepamirštama skaitymo ir klausymo patirtis.“

Tinklaraštis „The Book Bellas“

„New York Times“ bestselerių nr. 1 autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“, „Bjauri meilė“, „Viskas primena tave“, „Jei ne tu“, „Lapkričio 9“ ir „Išpažintys“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje.

1561-ųjų žiema. Feraros kunigaikštienė Lukrecija savo vyro Alfonso netikėtai atgabenama į nuošalų užkampį. Sėsdamasi už ilgo, nušveisto iki vandens glotnumo pietų stalo, ji supranta, kad Alfonsas ketina ją nužudyti.

Lukrecijai šešiolika, po vestuvių nepraėjo nė metų. Prieš tai ji gyveno visai kitokį gyvenimą: būdama trečioji Kozimo, Toskanos didžiojo kunigaikščio, dukra, galėjo laisvai klaidžioti po didžiuosius Florencijos rūmus ir užsiimti, kuo širdis geidžia. Tačiau savo vestuvių su Feraros kunigaikščiu išvakarėse mirus jos vyresniajai seseriai, Lukrecija visai to nenorėdama atsiduria dėmesio centre. Kunigaikštis Alfonsas netrunka paprašyti Lukrecijos rankos, o jos tėvas netrunka jos vardu sutikti. 

Taip prasideda naujas Lukrecijos gyvenimas naujuose nesvetinguose rūmuose, kuriuose mažiausiai perprantamas jai atrodo pats Alfonsas. Ar jis žaismingas ir sofistikuotas estetas, geriausiai besijaučiantis meno apsuptyje, ar negailestingas politikas, prieš kurį, regis, gūžiasi net jo paties seserys? 

Maggie O’Farrell „Santuokos portrete“ savo žvilgsnį sutelkia į grožio ir žiaurumo kupiną Renesanso laikų Italijos aristokratų šeimos gyvenimą, kuriame ryškiausiai spindi jaunos moters ryžtas kovoti už savo išlikimą.

„O’Farrell rankose istorinės detalės tiesiog atgyja.“

Observer

„Gražiai parodo bedugnes, kurios atsiveria tarp žmonos ir vyro.“

Oprah Daily

Maggie O’Farrell (Megė Ofarel, g. 1972) – viena žinomiausių šiuolaikinių Šiaurės Airijos rašytojų, devynių romanų autorė. Jos romanas „Hamnetas“ („Baltos lankos“, 2021), 2020 m. tapo „Women’s Prize for Fiction“ ir „National Book Critics Circle Award“ laureatu ir „Waterstones“ metų knyga. „Santuokos portretas“ – naujausias autorės romanas, 2023 m. nominuotas „Women’s Prize for Fiction“.

„Galbūt terasime dešimt gerų žmonių. Ar išgelbėtum miestą dėl dešimties?“

Jaunystėje pabėgusi iš tėvo vadovaujamos religinės bendruomenės Oregone, dabar Marta Einkorn yra socialinės žiniasklaidos magnato dešinioji ranka. Ji sukasi tarp milijardierių, ne tik valdančių visuomenės nuotaikas, orų prognozes, bet ir kuriančių slaptus technologinius ginklus, mat pasaulis gyvena katastrofos nuotaikomis. Nors ir paliko kultą, Martai ima atrodyti, kad tam tikru požiūriu apokaliptinės tėvo pranašystės išties ima pildytis, tad kiek beliko ateities?

Kitame pasaulio gale, Singapūro pasauliniame prekybos centre, internete žinoma išgyvenimo ekspertė Lai Žen bėga nuo žudikės. Ji nesupranta, kas vyksta, ir įspeista į kampą nebežino, kaip išsigelbėti. Staiga jos telefone prabyla tobula programa ir nurodo, ką daryti. Makabriškai išnešusi sveiką kailį, genama baimės ir smalsumo, dabar Žen turi išsiaiškinti, koks ypatingas pranašas jai padeda ir kodėl.

Martos ir Žen keliai netrukus ima pintis į neįtikėtinų įvykių grandinę. Savo saugumu pasirūpinusi grupelė milijardierių veda pasaulį į pražūtį. Ar bendraminčių bičiulių planas gali tai pakeisti?

„Žaismingas, ryškus, siaubingai aktualus ir stebėtinai viltingas romanas. Žiupsnelis Atwood, žiupsnelis Gibsono, visa sauja – Alderman, tiesiog puikus.“
Lauren Beukes

„Tik talentingoji Alderman geba į tokį greito tempo romaną įlituoti šitokį sumanų ir provokuojantį mūsų laikų apmąstymą.“
Karen Joy Fowler

„Didelių idėjų romanas, meilės istorija ir prikaustantis pasakojimas apie mūsų civilizacijos pliusus ir minusus.“
Emma Donoghue

Naomi Alderman (Naomė Alderman, gim. 1974 Londone) – britų rašytoja ir kompiuterinių žaidimų kūrėja. Autorės romanas „Galybė“ („Baltos lankos“, 2019), kurį rašydama ji dalijosi idėjomis su savo tuometine mentore rašytoja Margaret Atwood, laimėjo 2017 m. „Baileys Women's Prize for Fiction". „Ateitis“ – naujausias autorės romanas, 2023 m. nominuotas „Goodreads Choice Awards“ mokslinės fantastikos kategorijoje.

Beveik keturiasdešimt metų bandau nupiešti savo paveikslą, bet man nepavyksta. Tačiau šiandien galiu sujungti visus taškus, todėl tarp puslapyje išsibarsčiusių žvaigždyno fragmentų atsiranda siluetas, kuriame pagaliau atpažįstu save: esu išgyvenusiųjų dukra ir anūkė. 

2003-iųjų sausis, Prancūzija. Kartu su įprastais šventiniais laiškais į Berestų šeimos namus atkeliauja anoniminis atvirukas su Paryžiaus „Opéra Garnier“ teatro vaizdu. Kitoje atviruko pusėje – Anne Berest prosenelių iš motinos pusės Ephraïmo ir Emmos Rabinovitchių bei jų vaikų Noémie ir Jacques’o vardai. Visi jie buvo nužudyti Aušvice.

Praėjus daugiau nei dešimčiai metų, Anne mėgina išsiaiškinti, kas ir kodėl atsiuntė atviruką. Padedama motinos, draugų, privataus detektyvo, grafologo ir daugybės kitų žmonių, ji mėgina atsekti Rabinovitchių šeimos likimą nuo pabėgimo iš carinės Rusijos, kelionės į Latviją, Palestiną ir Paryžių iki pat Antrojo pasaulinio karo ir tragiškų jo padarinių. Atskleistos paslaptys privers Anne permąstyti savo santykį su šeima, šalimi ir savimi pačia.

„Atvirukas“ – jaudinantis, tikrais įvykiais pagrįstas romanas apie XX a. Paryžiaus intelektualų bei menininkų gyvenimą. Jo centre – Holokausto sunaikinta žydų šeima, iš dalies atkurta meilės ir pasakojimo galios.

A. Berest atliko literatūrinės magijos triuką: sudėtingą ir skaudžią savo šeimos istoriją, užtemdytą Holokausto, pavertė romanu, meistriškai derinančiu dramą, paslaptį ir filosofiją. Tai veržlus, bet ir gilus, intymus netekties apmąstymas, o jį vainikuoja meilė.

People

Anne Berest (Ana Berest) – prancūzų rašytoja, scenaristė ir aktorė. 2021 m. išleistas jos romanas „Atvirukas“ Prancūzijoje išsyk tapo nacionaliniu bestseleriu, o 2023 m. anglų kalba pasirodžiusią knygą į metų knygų sąrašus įtraukė tokie prestižiniai žiniasklaidos šaltiniai kaip „Library Journal“, NPR ir „Time“. 2021 m. „Atvirukas“ pelnė „Prix Renaudot des lycéens“ premiją, taip pat buvo nominuotas Goncourt’ų premijai. 2022 m. romanas pelnė „Choix Goncourt US 2022“ literatūros premiją, o 2023 m. buvo įtrauktas į „National Jewish Book Award“ premijos finalininkų sąrašą.

Astai – trisdešimt treji. Truputį kankindamasi, ji rašo romaną apie menkai žinomą lenkų skulptorių, vaikšto į nevykusius tinderio pasimatymus, leidžia laiką su savo drauge Mai ir jos sūnumi. Bet viską sujaukia netikėtai atkeliavęs kvietimas į atminimo vakarą Augustui – prieš dešimtį metų mirusiam draugui iš bendrabučio. Praeitis ima veržtis į dabartį, atgyja bendrabutiško šėlsmo laikai ir prikelia buvusius troškimus, pokalbių atsiminimus ir vakarėlių šmėklas. Staiga Asta puola rašyti daug asmeniškesnę knygą. Ji pasakoja apie pirmuosius poetinius žingsnius, draugystes, savo jausmus Mai vaikinui ir siautulingą, tragiškai pasibaigusį tour de chambre (turo po kambarius) vakarėlį.

Gyvas ir šmaikštus šiuolaikinės danų rašytojos Tinės Høeg romanas jaukiai, tačiau skrodžiančiu žvilgsniu tyrinėja kūrybą, geismą, draugystę ir konfliktišką jų santykį. Pasakojimas teka lengvai, lyg nejučia, ir skaitant greitai priprantama prie neįprastos poetinės formos, imituojančios žinutes ar trumpus konspektus. Čia pulsuoja vakarėliai, juokeliai, ambicijos, nuoga aistra ir susižavėjimas menu. O pro eilutes persišviečia tas spalvotas intensyvumas, su kuriuo patiriame pasaulį būdamos ir būdami dvidešimt kelerių.

„Høeg rašo labai šmaikščiai ir gudriai. Aštri, subtiliai sukurta knyga Tour de chambre – tai jautri gyvenimo kartu ir atskirai studija, įtaigus kūrybos, sielvarto ir ilgesio apmąstymas, parašytas stulbinamai tiksliai.“

Sussie Anie, knygos „To Fill a Yellow House“ autorė

„Puiki pažintis... Tinė Høeg yra velniškai ypatinga rašytoja, ir velniškai ypatinga yra tai, kaipšvelniai, šiltai, sklandžiai, su neviltimi ir linksmai ji sugeba rašyti apie konkrečius ir universalius dalykus, apie skirtingus amžius, apie moterišką ir vyrišką patirtis.“

Berlingske

„Turėdama nepaprastą klausą eilučių pertrūkiams ir emociniam pažeidžiamumui, Tinė Høeg piešia švelnų Mai ir Astos draugystės portretą, patvirtindama, kad praeitis, norime to ar ne, įsiskverbia į dabartį.“

Anna Stern, knygos „Visa tai čia ir dabar“ autorė

Tarptautinio bestselerio „Kol dar neatšalo kava“ autoriaus romanas.

Jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?

Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava – bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku.

Nors keliaujant laiku reikia paisyti taisyklių, ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui laiku patiekta kava, antrame serijos romane „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ dar keturi kavinės lankytojai susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę:

Gotaro Čiba, norintis susitikti su prieš dvidešimt dvejus metus mirusiu draugu.

Jukio Mita, negalėjęs dalyvauti savo motinos laidotuvėse.

Kacukis Kurata, atėjęs iš praeities, kad darkart pamatytų mylimąją, kurios negalėjo vesti.

Pagyvenęs detektyvas Kijošis Manda, kuris savo žmonai taip ir neįteikė tos dovanos...

Šis ilgesingas, širdį šildantis ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas nagrinėja seną išmintingą tiesą: kad galėtum judėti pirmyn, privalai susitaikyti su savo praeitimi.

Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ – antrasis serijos „Kol dar neatšalo kava“ apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, romanas. Serijos knygų pasaulyje parduota per milijoną egzempliorių, o jos leidybos teises įsigijo daugiau kaip 30 šalių.

XIX a. pabaigoje Uni, Armūdas ir mažasis Rūaras yra priversti palikti Norvegiją ir prieglobsčio ieškoti Švedijoje. Apie Uni gimtosiose vietose imta šnabdžėtis, ji vadinta žudike. Po ilgos kelionės jie galiausiai randa apleistą sodybą – vidury miško laukymės, kur kaupiasi šiluma, auga tuntas baltų beržų, tyvuliuoja ramybė. Ten jie turės apsiprasti ir prisitaikyti prie naujos šalies gamtos ir ne visada geranoriškų gyventojų.

Po daugiau kaip septyniasdešimties metų toje pačioje sodyboje prie seno virtuvės stalo sėdi Kora. Ji kartu su anyta Briken planuoja Rūaro, savo šešuro, laidotuves. Šiame name jis negimė, bet praleido visą savo gyvenimą. Klausydamasi Briken pasakojimų, Kora pastebi vis daugiau įtrūkių šeimos istorijoje. Atsiverianti tiesa Korą nepaprastai skaudina, bet sykiu ir išlaisvina.

„Eisiu paskui tave“ – poetiška tamsa apgaubtas pasakojimas apie kelias vienos šeimos kartas, gyvenančias tame pačiame name, persekiojamas paslapčių, alkio, įtartinų mirčių, meilės ir sielvarto.

„Parašyta taip, kad skaitant oda šiurps iš malonumo.“
2022 m. Švedijos metų knygos rinkimų komisija

„Neįtikėtina istorija su nuostabia pabaiga. Gamtos, šviesos, miškų ir meilės tarp žmonių vaizdavimas tiesiog pakeri. Viena geriausių kada nors skaitytų debiutinių knygų.“
Go'kväll

Lina Nordquist (Lina Nūrdkvist, gim. 1977) – švedų medikė, dėstytoja ir mokslininkė, politikė ir rašytoja. Romanas „Eisiu paskui tave“ – debiutinis autorės kūrinys, 2022 m. pelnęs Švedijos metų knygos titulą.

Tarptautinio bestselerio „Kol dar neatšalo kava“ autoriaus romanas.

Jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?

Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava – bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku.

Nors keliaujant laiku reikia paisyti taisyklių, ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui laiku patiekta kava, antrame serijos romane „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ dar keturi kavinės lankytojai susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę:

Gotaro Čiba, norintis susitikti su prieš dvidešimt dvejus metus mirusiu draugu.

Jukio Mita, negalėjęs dalyvauti savo motinos laidotuvėse.

Kacukis Kurata, atėjęs iš praeities, kad darkart pamatytų mylimąją, kurios negalėjo vesti.

Pagyvenęs detektyvas Kijošis Manda, kuris savo žmonai taip ir neįteikė tos dovanos...

Šis ilgesingas, širdį šildantis ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas nagrinėja seną išmintingą tiesą: kad galėtum judėti pirmyn, privalai susitaikyti su savo praeitimi.


Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ – antrasis serijos „Kol dar neatšalo kava“ apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, romanas. Serijos knygų pasaulyje parduota per milijoną egzempliorių, o jos leidybos teises įsigijo daugiau kaip 30 šalių.

Naujas „Svetimkūnių“ autorės romanas.

Kiek tik save prisiminė, Adomas visada linkėjo tėvui mirties.

Adomas ant pečių laiko visą pasaulį. Dirba šefu restorane, rūpinasi atmintį beprarandančiu despotu tėvu, paauglystės dramų draskoma dukra Toma ir net karjeroje panirusia žmona Ilze. Gal iš šio užburto rato padės ištrūkti jaunas teatro režisierius Kasparas? Tačiau šį vis labiau intriguoja ne tik Adomas, bet ir jo tėvo, kadaise garsaus dramaturgo, kūrybinis palikimas.

Naujojo Patricijos Tilvikaitės romano herojai ieško savęs ir meilės, susiduria su siaubingu žiaurumu tų, kurie turėtų būti patys artimiausi. Autorė klausia: ką daryti su monstrais? Svarbiausia – ką daryti su talentingais monstrais? Ypač jei jaučiame, kad patys tokie tampame?

„Puikiai išreikštos skirtingų žmonių likimų sankirtos ar paralelės, o siužeto įtampa išlaikoma iki pat romano galo.“

Artūras Tereškinas, rašytojas, sociologas, kultūros tyrinėtojas

„Psichologiškai sudėtingi, į normatyvinius rėmus netelpantys personažai, skirtingos kartos ir jų (ne)priklausomybės ir gerai sukonstruotas nenuspėjamas siužetas su netikėtu posūkiu, aštriu dūriu pabaigoje. Lietuvių prozoje toks derinys retas.“

Virginija Kulvinskaitė, literatūros kritikė ir rašytoja

„Patricija nuoširdžiai įsigilina į skaudžias temas. Drąsus, apgalvotas, išjaustas ir didžiules visuomenės opas judinantis romanas.“

Nora Žaliūkė (KNYGU_DAMA), knygų ir gyvenimo tinklaraštininkė

„Šmėkla gerklėj“ – neįprastas prozos debiutas, autofikcijos ir eseistikos lydinys, jaudinanti literatūrinės manijos istorija, kurioje susitinka dviejų, šimtmečiais atskirtų moterų gyvenimai. 

XVIII a. kilminga airių poetė Eibhlín Dubh Ní Chonaill, atradusi savo nužudyto vyro kūną, ima saujomis gerti jo kraują ir vėliau sukuria jį apdainuojančią poemą-raudą. Šis kūrinys, skaitytas kažkada paauglystėje, išnyra pasakotojai iš atminties laukiantis ketvirto vaiko, užsikasus nesibaigiančiuose buities darbuose. Eibhlín Dubh balsas ir istorija pasakotoją tiesiog apsėda: ji imasi versti poemą iš airių kalbos, sykiu tyrinėdama archyvus, keliaudama po vietoves, kur gyveno poetė, gilindamasi į jos sprendimus ir jų pasekmes, laikmečio primestus gyvenimo rėmus. 

Vaizdingas Eibhlín Dubh portretas išnyra šalia ne ką mažiau įdomios, jaukiai į savo vaikų ir reikalų kupiną pasaulį įsileidžiančios pasakotojos figūros. Atskleisdama į praeitį nugrimzdusios, iš istorijos ištrintos poetės gyvenimą, atkurdama jos balsą, tuo pačiu ji atranda ir savąjį. „Šmėkla gerklėj“ – tai žymios, daugybę apdovanojimų pelniusios airių poetės Doireann Ní Ghríofa kūrinys, išradingas, aidintis, narpliojantis motinystės ir moteriškumo, geismo, praeities žavesio ir kūrybos temas. Būdamas tiek pat intymus, kiek ir universalus, jis laisvai juda tarp praeities ir dabarties, savęs paieškų ir atsidavimo kitam, poezijos ir ją kūrusių ir kuriančių kūnų.

Šis EPUB leidinys yra sertifikuotas kaip prieinamas. Sertifikatas:
https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/8afa7399-d0c0-4141-95ee-59e73f4a1445.html 

1506-aisiais jauną, bet jau didžiai pagarsėjusį skulptorių Mikelandželą sultonas Bajazitas II pakviečia į Konstantinopolį suprojektuoti tiltą per Aukso Ragą. Prieš tai atmetęs Leonardo da Vinčio piešinį, sultonas per savo pasiuntinius Mikelandželui pažada ne tik didžiulius turtus, bet ir nemirtingą šlovę: „Jūs pranoksite jį šlove, jeigu sutiksite, nes jums pavyks ten, kur nepavyko jam, ir jūs padovanosite pasauliui neprilygstamą paminklą, tokį kaip jūsų „Dovydas“. 

Šiek tiek padvejojęs, Mikelandželas palieka Romą ir nebaigtą taip netikusiai su juo besielgiančio karingojo popiežiaus Julijaus II antkapį. Atvykęs, jis ima tyrinėti tolimą ir nuostabą keliantį Osmanų pasaulį, kiauras dienas piešia, apžiūrinėja miestą, jo architektūrą. Ir, besikamuodamas prie tilto eskizų, nejučia pasineria į draugystės, aistros, intrigų kupiną rūmų gyvenimą. 

Romanas „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ iš atskirų detalių į vieną mozaiką sudeda fikcinę kuriančio menininko kelionę į Konstantinopolį ir ieško atsakymų į amžinus klausimus: kas yra kūryba, kodėl pasakojamos istorijos ir kodėl nepailstamai statomi tiltai tarp krantų, miestų ir civilizacijų.

„Borgesiškas minties eksperimentas, pasakojantis apie didžiulį įspūdį Mikelandželui galėjusį palikti įvykį, kuris niekada neįvyko.“

London Review of Books

„Tarytum elegantiškas ir aistringas meilės laiškas.“

Spectator

„Išradingumo pliūpsnis, kokio nesitikėtum iš daugelio kitų šiuolaikinių rašytojų.“

New York Times

Mathias Enard (Matijasas Enaras, gim. 1972) – vienas garsiausių šių laikų prancūzų rašytojų. Studijavo persų ir arabų kalbas, ilgai gyveno Artimuosiuose Rytuose ir Barselonoje. Anksčiau lietuviškai pasirodė šie jo romanai: „Kompasas“ („Baltos lankos“, 2019), apdovanotas Goncourtʼų premija (2015) ir nominuotas „Man Booker International“ premijai (2017), ir „Vagių gatvė“ („Baltos lankos“, 2020). Romanas „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ 2010 m. apdovanotas licėjaus mokinių Goncourt’ų literatūros premija.

„Bet vos tik audra nurims, neprisiminsi, kaip ją ištvėrei, kaip sugebėjai išgyventi. Tiesą sakant, net nebūsi tikras, ar ji išties baigėsi. Tik dėl vieno dalyko gali neabejoti. Nugalėjęs audrą, nebebūsi toks pat, koks į ją pakliuvai. Štai kokia audros esmė.“

Kafka Tamura gyvena Tokijo priemiestyje su savo tėvu skulptoriumi. Prieš savo penkioliktąjį gimtadienį Kafka pabėga iš namų, įšoka į autobusą ir važiuoja į atsitiktinai pasirinktą Takamacu miestą. Taip prasideda Kafkos klajonės – prarastos motinos, sesers ir savęs paties paieškos.

Tuo pat metu garbaus amžiaus Tokijo gyventojas Nakata sudrumsčia savo ramią gyvenimo tėkmę – nužudo nepažįstamąjį. Keistuolis Nakata gali kalbėtis su katėmis, bet nemoka nei rašyti, nei skaityti, juolab paaiškinti jėgos, vedančios jį į Takamacu, kur apsistojęs klajojantis Kafka.

Paralelinės odisėjos, į kurias leidžiasi šie du veikėjai, realybėje prasilenkia, tačiau siurrealiame pasaulyje įgauna modernią graikų tragedijos formą.

„Man visad buvo įdomūs žmonės, „iškritę“ iš visuomenės, nuo jos atitolę. Dauguma šio romano veikėjų, viena ar kita prasme, ir yra autsaideriai. [...] Kodėl aš kuriu tokius personažus? Tikriausiai dėl to, kad man jie patinka. Šis romanas ilgas, ir autorius privalo turėti bent vieną personažą, kurį mėgsta besąlygiškai.“

Haruki Murakami

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abes, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi. 2006 m. romanas „Kafka pakrantėje“ įvertintas „World Fantasy“ ir Franzo Kafkos vardo apdovanojimais.

Jas skiria šimtmečiai, bet vieną dieną jų gyvenimai susipins.

Pirma taisyklė. Nuodų jokiu būdu nevalia naudoti siekiant pakenkti kitai moteriai. 

Antra taisyklė. Žudiko ir aukos vardai privalo būti įrašyti į vaistininko knygą.

1791-ųjų šaltą vasario vakarą nuošalioje Londono gatvelėje įsikūrusioje slaptoje vaistinėje Nela laukia savo naujos klientės. Kadaise buvusi gerbiama gyduolė dabar naudojasi įgytomis žiniomis tamsesniais tikslais. Ji parduoda gerai paslėptus nuodus nevilties apimtoms moterims, kurios pasiruošusios net žudyti, kad išsivaduotų iš jų gyvenimą valdančio vyro jungo. Naujoji klientė pasirodo esanti per anksti subrendusi dvylikametė Eliza Fening. Netikėtai užsimezgusi Elizos ir Nelos draugystė paskatina įvykius, dėl kurių slaptas Nelos pasaulis atsiduria pavojuje, o vaistininkės knygoje įrašytų daugelio moterų vardai netrukus gali būti atskleisti.

Šių dienų Londone amerikietė Karolina Parsivel savo dešimtąjį vedybų jubiliejų leidžia viena, stengdamasi atsigauti nuo žinios apie vyro neištikimybę. Prie Temzės krantų radusi seną vaistininkės buteliuką, moteris neatsispiria norui jį patyrinėti. Netrukus paaiškėja, kad ji rado ryšį su neatskleistomis „vaistininkės žmogžudystėmis“, prieš gerus du amžius nedavusiomis ramybės Londono gyventojams. Paieškai intensyvėjant, Karolinos gyvenimas keistu likimo įnoriu susipina su Nelos ir Elizos gyvenimais.

Sarah’os Penner bestselerio „Dingusi vaistininkė“ gerbėjams!

Margaritą Harlou, gimusią pasiturinčioje šeimoje, šaukia raizgūs miškai ir laukinės uolos – tobulas prieglobstis jos raganiškoms užmačioms. Ugdydama savo nepaprastą galią, Margarita augo ne tik vis gražesnė, bet ir vis keistesnė. Netrukus žmonės ėmė ją vadinti ragana, o nežemiškas galias suvirpino tamsos jėgos. Tokią moterį, pasidavusią baimę keliančioms aistroms ir giliausiems troškimams, buvo patogu, gal netgi būtina, ištrinti iš istorijos. 

Po šimto penkiasdešimties metų Tainmuto miestelyje Augusta Podos imasi darbo prabangiame Harlou name, paverstame nedideliu muziejumi. Kai Augusta aptinka Harlou dukters, beveik išbrauktos iš istorinių šaltinių, pėdsaką, paslaptis tampa pernelyg intriguojanti, kad į ją būtų galima numoti ranka. O ir Margarita Harlou per daug iškentėjo, kad leistųsi būti taip lengvai pamiršta. 

Augusta iš amžių glūdumos pažadina kai ką grėsmingo, kai ką tamsaus – jėgą, kuri per giminystės liniją ir laiką susieja dvi moteris. Jei tamsos vilionei atsispirti nepavyks, viskas, kas sava ir brangu, įskaitant gyvybę, gali būti prarasta amžiams.

 „Slėpininga ir tamsi istorija apie nemirtingą meilę.“

Knygų „Rožių sodas“ ir „Mariana“ autorė Susanna Kearsley

„Hester Fox tobulai sujungia mistiką ir romantiką – skaitytojams padovanoja tamsų, jausmingą romaną.“

BuzzFeed Books

„Daugiasluoksnė, jaudinamai gąsdinanti istorija, kupina seniai palaidotų paslapčių. Neabejotinai patiks Susannos Kearsley gerbėjams.“

Publishers Weekly

DĖMESIO: knygoje aprašomi valgymo sutrikimai!

Vyrausiojo inspektoriaus Viljamo Vistingo karjera prasidėjo prieš septyniolika metų tiriant sudėtingą dvidešimtmetės Sesilijos Lindės pagrobimo bylą. Pasibaigęs tragiška jaunos merginos mirtimi, tyrimas Norvegijoje sulaukė didžiulio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio.

Šiandien Viljamas Vistingas – itin gerbiamas detektyvas, meistriškai tiriantis komplikuotas bylas. Tačiau, į dienos šviesą iškilus naujai informacijai, Vistingas apkaltinamas suklastojęs svarbiausius Sesilijos bylos įrodymus ir pasodinęs į kalėjimą nekaltą žmogų. Jis nušalinimas nuo pareigų, o žurnalistai it medžiokliniai šunys, užuodę naują grobį, vėl sutelkia dėmesį į skandalingus bylos faktus ir „susitepusį“ detektyvą. Kankinamas abejonių ir vedamas žūtbūtinio noro išsiaiškinti tiesą, Vistingas slapta atverčia seniai užmirštą bylą. Tačiau jo mintis drumsčia nauja dar vienos jaunos merginos pagrobimo byla.

„Unikali ir įtraukianti istorija apie policijos detektyvo kovą už teisybę siaubingos nelaimės akivaizdoje.“
„The Martin Beck“ apdovanojimo komisija

„Nepriekaištingas, daugialypis ir kupinas įtampos pasakojimas.“
„Crime Time“

Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbęs vyriausiuoju inspektoriumi, unikalią patirtį pritaiko kurdamas savo romanų siužetus. Norvegijoje itin populiarios detektyvo Viljamo Vistingo serijos knygos ne kartą užkariavo Europos šalių perkamiausių knygų sąrašus. Rašytojas yra apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Riverton“, „Stiklinio rakto“ ir prestižine „The Martin Beck“ premija, kurią suteikia Švedų detektyvų rašytojų akademija. Šiuo metu pagal Viljamo Vistingo knygų seriją kuriamas serialas.

Po 1979 m. revoliucijos Irane moterų teisės stipriai suvaržomos – už per ilgas blakstienas, per ilgą pokalbį su vyru, per garsų juoką, pasirodymą viešumoje nepridengta galva gresia bausmės, net kalėjimas. Totalitarinio režimo žvilgsnis siekia įsiskverbti ir politizuoti privačiausius gyvenimo sluoksnius.

Anglų literatūros profesorė Azar Nafisi, atkakliai gindama iraniečių teisę į vaizduotę, suburia slaptą skaitymo grupelę ir kartu su septyniomis studentėmis kas savaitę susitinka aptarti uždraustos vakarietiškos literatūros. Skaitymo grupelė merginoms tampa rezistencijos forma ir prieglobsčiu nuo opresyvaus režimo akių ir ausų. Nagrinėjami kūriniai – Vladimiro Nabokovo Lolita, F. Scotto Fitzgeraldo Didysis Getsbis, Henry Jameso Vašingtono aikštė ir Deizė Miler, Jane Austen Puikybė ir prietarai – atveria paraleles tarp grožinės literatūros ir tikrovės, leidžia reflektuoti ir įžodinti savo patirtis Irano Islamo Respublikoje.

Teherano gatvėse aidint revoliucijos protestams, Irano ir Irako karo metu krentant raketoms Azar Nafisi kviečia iš literatūros kūrinių mokytis empatijos, atidos pasaulio kompleksiškumui. Autorė įžiebia tikėjimą literatūros magija, jos galia sujungti žmones ir atverti vaizduotę, kuri priespaudos ir karo akivaizdoje išlieka vieninteliais privačiais ir nesugriaunamais individo namais.

Leidinio prieinamumas:

Leidinys atitinka EPUB prieinamumo – EPUB Accessibility 1.1 ir WCAG 2.2 AA lygio – reikalavimus, kuriais užtikrinama kokybiška skaitymo patirtis visiems skaitytojams, tarp jų – ir asmenims, turintiems skaitymo sutrikimų, regos negalią. Leidinį sertifikavo LAB (Lietuvos audiosensorinė biblioteka). Leidinio sertifikatas.

Kai nuo žemo Transporterio slenksčio Benas išlipo į Londoną, jis ne tik nesureikšmino savo išsilaipinimo – jis jo nepastebėjo. Nors jo asmeninėje mikrovisatoje tas žingsnis buvo tolygus pirmajam žmogaus žingsniui Mėnulyje. Perfrazuojant astronautą, čia buvo mažas žingsnelis Londonui (vienas iš milijardo tą valandą), ir gigantiškas šuolis šiam žmogui. Tai vėliau, jau žinodamas pasekmes, Benas bandys jį atkurti, netgi fiziškai sugrįš į šią vietą ir ieškos savo batų protektorių, o žiauriausiais gyvenimo momentais norės apskritai atsiimti – jei tai yra neįmanoma, bent jau pakartoti iš naujo - gal jam pavyktų pakoreguoti likimą, kuris ant šio šlapio asfalto atliko tokį mirtiną šuolį... Bet išsilaipinimo momentu Benas nepajuto jo svorio. Gyveno režimu „čia ir dabar“ ir prisimena tik, kaip pagalvojo, kad pagaliau visam laikui palieka apvemtą busiuką - savo klaikios gėdos liudijimą. O kadangi kiekvienas žingsnis tolino jį nuo šios gėdos, Benas praėjo juos greitai.

„Imdami į rankas grožinę knygą paprastai suteršiame savo smegenis klausimu: kiek pasakojime tiesos? Užbėgdamas tokiam klausimui už akių noriu iškart atsakyti: šio pasakojimo nebūtų, jeigu ne žmonės, 2010-ųjų rudenį išsiuntę mane į Londoną – būtent jie toliaregiškai įžvelgė tokio tyrimo galimybę ir prasmę. Emigracija iš Lietuvos į JK tuo metu buvo pasiekusi piką ir jos pasekmes jautė abi Išvarymo pusės: Lietuva išgyveno tuštėjimą, tuo tarpu britai baisėjosi „laukinių žmonių“ iš Rytų Europos antplūdžiu, ir tas baisėjimasis galų gale išsiliejo į Brexitą.

Neturėčiau šiandien ką pasakoti arba pasakojimas būtų stipriai kitoks, jeigu ne tuometiniai Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje darbuotojai, taip dosniai dalinęsi su manimi emigrantų kontaktais, ir, aišku, patys Lietuvos emigrantai, su didžiausiu įtarumu atverdavę man savo namų duris, nelabai suvokdami, kas aš toks ir ko iš jų noriu, bet žodis po žodžio (taurė po taurės) galų gale atsiverdavę.

Visų pirma noriu padėkoti visiems, kurių asmeninės istorijos nugulė į šį pasakojimą, ir tiems, kas mane su jais suvedė arba kurių dėka tą rudenį atsidūriau Londone, dėkosiu paskutinėje knygoje – asmeniškai ir kiekvienam. Išskyrus tuos, kurie dėl savo saugumo arba kitų priežasčių prašė jų tikrų vardų neatskleisti. Jiems anonimiškai dėkoju dabar.

Po trylikos metų nusprendęs perrašyti šį pasakojimą iš dramos į prozą (su dar daugiau personažų, įvykių ir detalių, kurių turėjau atsisakyti ribojamas pjesės žanro, tai yra ribotų žmogaus galimybių per vieną vakarą teatre suvirškinti tokį dramų kokteilį), stengiausi nepažeisti jo stuburo: tos bendros emigrantų jausenos, kurią tuo metu radau Londone. Visų pirma, savęs apgaudinėjimą, kad jų išvarymas laikinas: „Dar va šiek tiek uždirbsime, netausodami skaudančių kūnų, išsimiegodami traukiniuose, vežančiuose iš vieno darbo į kitą, ir tada tikrai grįšime.“ O aplink laksto jau anglakalbiai vaikai, kuriems Londonas tapo namais, ir tai yra akivaizdus inkaras – įrodymas, kad jie niekada nebegrįš.

O grįžtant prie klausimo, kiek šiame pasakojime tiesos – čia viskas yra tiesa. Ir kartu – niekas.“

Romano „Išvarymas. Londono adata“ autorius Marius Ivaškevičius

„Niekada nerasi savęs, jei paskęsi kitame žmoguje.“

Likus vos vienai dienai iki išsikraustant iš Los Andželo, Felon susipažįsta su Benu, pradedančiuoju rašytoju. Negalėdami ignoruoti traukos vienas kitam, kartu jie praleidžia paskutinę Felon dieną mieste. Spalvingas Felon gyvenimas įkvepia Beną parašyti romaną.

Laikui bėgant, tarp įvairių santykių ir savo atskirų gyvenimų negandų jie ir toliau susitinka kasmet tą pačią dieną. Bet ilgainiui Felon ima abejoti: ar Benas sako jai tiesą? O gal kuria tobulą tikrovę, ieškodamas kuo įtaigesnio siužeto posūkio?

Ar Beno santykius su Felon – ir jo romaną – galima laikyti meilės istorija, jei jos pabaiga – sudaužytos širdys?


„Dar vienas kvapą gniaužiantis Colleen Hoover romanas, kupinas paraudusių skruostų, trykštančių emocijų ir širdies skausmo. Mėgavausi kiekvienu puslapiu, kvėpavau kiekvienu gražiu žodžiu.“
Anna Todd, „New York Times“ bestselerių serijos „After“ autorė



„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“, „Bjauri meilė“, „Viskas primena tave“ ir „Jei ne tu“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Pasirodęs 2015 m., romanas „Lapkričio 9“ – nepamirštama rašytojo ir jo mūzos santykių istorija.

Praeity dvidešimt metų muzikinės šlovės, dabarty – vienatvė ant sofos iššokusiomis spyruoklėmis. Ar kelionė, prasidėjusi beveik kaip eilinė atostogų išvyka į Peru, gali padėti užmiršti senas nuoskaudas, priversti susitaikyti ir užgniaužti savo ego? Ką turės praeiti ir kokias netikėtas kliūtis įveikti jau kurį laiką aktualumą praradusios grupės muzikantai Guolis su Pigiu, kad galėtų priimti lemiamą sprendimą? Ir ar pavyks jiems šį kartą išsipainioti ir grįžti? Grįžti namo ir grįžti į sceną.

Kastytis Sarnickas lietuviams puikiai pažįstamas kaip Kastetas iš grupės G&G Sindikatas, o jo debiutinis romanas Turnė skaitytojus pavergė savo skaudžiai taikliu humoru. Voyage, Voyage – antrasis jo romanas, kuriame vėl sutinkame Guolį su Pigiu iš neegzistuojančios kultinės roko grupės Alkūninis velenas.

„Te jūsų neapgauna kokaino dešra ir ajavaskos ceremonijos, nes autorius šiuo kūriniu užsimoja spręsti svarbius egzistencinius klausimus. Tai rimta literatūra, įrišta į B klasės filmo rūbą – itin gaivus derinys.“ 

 rašytoja Gabija Grušaitė

„Ši knyga ne tik prajuokins taikliu kastetišku sarkazmu. Ji įpūs ir tikėjimo, kad absurdiška šiandiena tėra kelionė – o kelionėse nutinka visko, reikia tik tai ištverti. Ypač šioje kelionėje.“

 žurnalistas Mažvydas Karalius

„Vieną dalyką literatūros rokeris Kastytis pašėlusiai smagiai, o vietomis ir labai jautriai įrodo: kol moki juoktis iš savęs ir kol širdis su kitais organais – savo vietoje, padėtis nėra beviltiška. Kas žino, galbūt šis atseit nerimtas voyage tikrai atves prie tos atseit gyvenimo prasmės?“ 

„Black Florence“ įkūrėjas, rašytojas Jaunius Petraitis

„Betgi dvi savaitės, o žmonės dėl oro kartais negali nusigauti nuo vienos trobelės iki kitos, riaumojanti audra ištrynė visą kraštovaizdį, visas pasaulio šalis, dangų, horizontą, net ir patį laiką; jau seniai sutaisyta, ką reikėjo sutaisyti, kabliai pririšti, virvių raizgalynės išpainiotos, išpainiotos visos raizgalynės, išskyrus tas, kurios susijusios su širdies dalykais ir lytiniu potraukiu.“


Atokioje Islandijos dalyje žvejų kaimelyje berniukas ir jo geriausias draugas Baurduras kartu su kitais žvejais ruošiasi menkių žūklei. Geria deginančią ir juodą it tamsiausia naktis kavą, nykščiu storai tepa sviesto ir kepenų pašteto ant duonos riekių. Baurduro lūpos kruta skaitant Johno Miltono „Prarastąjį rojų“. Berniukas draugą stebi akies krašteliu ir jį užlieja šiluma.

Netrukus šeši vyrai leisis į Arkties vandenyną, ilgas valandas irkluos lediniame valties karste, ilgiau už patį laiką lauks, kol užkibs žuvys. O Baurduras susikeiks supratęs, jog buvo taip susitelkęs prisiminti eilutes iš „Prarastojo rojaus“, taip susitelkęs, kad pamiršo odinę tuniką, apsaugančią nuo vėjo ir šalčio. Gelbstinčią nuo mirties.

„Dangus ir pragaras“ – laikui nepavaldi, nepaprastai dramatiška ir poetiška, įtraukianti tarsi siaučiančio vandenyno gelmės istorija apie draugystę, žmogaus kovą už būtį, susitaikymą su savo laikinumu stichijos didybės akivaizdoje.

„Tarytum austrė – žėrintis lobis šiurkščiame kiaute.“
Der Spiegel

„It gilus jūros atodūsis.“
Le Monde

„Neįprastai stipri skaitymo patirtis.“
Irish Examiner

Jón Kalman Stefansson (Jounas Kalmanas Stefaunsonas gim. 1963 Reikjavike) – vienas svarbiausių Islandijos rašytojų, dukart apdovanotas Islandijos literatūros premija ir 2017 m. nominuotas „Man Booker International Prize“ literatūros premijai. Parašė per dešimt romanų. „Dangus ir pragaras“ – pirmoji trilogijos knyga.

Tai istorija apie likimą ir gydantį laiką. Apie meilę ir kitus keistus dalykus, kurie iš tikrųjų nutinka, nes negali nenutikti.

Mergaitės vardu Ryga neatnešė gandras, kaip įprasta kaime. Tėvai ją nusipirko Rygos turguje už dalgio antgalį. Vėliau Ryga ištekėjo už Vaitiekaus, galinčio nuspėti bet kokio vaiko ateitį. Jų pirmagimė Marguolė vos gimusi žino ir moka beveik viską. Ji kartais sapnuoja būtybes, traukiančias gilyn į sapną, kviečiančias ją negrįžti. Vieną dieną Marguolė išeina, palikusi tik raštelį ir besisupančias sūpynes. Kol jos lauks ir ieškos, tėvai ir sesuo Varvara pradės geriau numanyti, kas iš tikrųjų yra tas gyvenimas.

Antrasis Ievos Dumbrytės romanas „Negrįžtantys“ – mūsų kolektyvinės pasąmonės gelmė su protėvių kulto ir religinio sinkretizmo fragmentais. Šiame beerdviame ir belaikiame pusiau pasakiškame, grubiame ir juokingame pasaulyje galime išgirsti savo protėvius, o politinis korektiškumas čia negalioja.

Ieva Dumbrytė (gim. 1991) kilusi iš Panevėžio, gyvena Vilniuje. Baigė taikomąją istoriją. Pirmas jos romanas „Šaltienos bistro“ (2021) tapo Kūrybiškiausia knyga (pirmą kartą laimėjo debiutinė knyga), pelnė Liudo Dovydėno ir Dausų šeimos premijas.

Mano krūtinėj buvus tuštuma prisipildė keistai sunkaus oro, nebejaučiau širdies dūžių, bet tai manęs negąsdino, kol vis dar galėjau matyt, suprast ir žinot. O tą sekundę viską žinot valiojau kaip aiškiaregė, galėjau just, kad lauke nėra vėjo, girdėjau, kaip pievoj pašoko žiogas ir kada sustojo sraigė, žinojau, kas įvyko prieš šimtą metų. Žinojau, kad dabar kažkas pasauly muša žmoną, kažkur aistringai mylisi paaugliai, stora boba kepa riebius blynus, močiutės anūkam liepia daugiau valgyt, tyruose tupinėja gandrai ir gyvenimas bando tekėt tokia vaga, kokia dažniausiai tekėt mėgsta.

Šis suvokimo ir aiškiaregystės blyksnis buvo pats ilgiausias gyvenime. Norėjau, kad mane kas paguostų ir pasakytų, kad pasaulis labai paprastas, kad Marguolės dingimas buvo tik trumpas nesusipratimas. Norėjau, kad kas pasakytų, jog aš nekalta ir mano visos kančios baigėsi. Man nereikia žinot, kad aš gera mama, man net nereikia vaikų meilės, jeigu taip jau norit. Aš tik meldžiu, kad kas nors man pasakytų, jog ji iš tikro yra Marguolė.

„Negrįžtantys“

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/e5171bab-f8cd-4e0c-994f-f0f11eefb573.html  

Vienoje Rytų Europos šalyje, vienoje psichiatrijos klinikoje vienas psichiatras kurį laiką įrašinėjo vieno savo paciento monologus, o tiksliau – pasakojimus. Klinika, kurioje dirba Daktaras ir šiuo metu laikomas jo prižiūrimas ir tiriamas pacientas, yra uždaras medicininis kalėjimas, o inmates – vadinamieji criminally insane – individai, padarę sunkius nusikaltimus ir psichiatrinės ekspertizės pripažinti visai arba iš dalies nepakaltinamais.

Iš pratarmės

„Apokrifas“ – neaiškios kilmės tekstas apie Jėzaus gyvenimą ir nuotykius. Jo įkvėpimo šaltinis gali būti tamsesnis už Naktį.

Apokrifai  – nekanoniniai abejotinos autorystės veikalai, neįtraukti į Šventąjį Raštą.

„Nes tik Pragare viskas skaidru, šviesu ir aišku. Tik Pragare nėra šešėlių ir niuansų.“ – Iš romano.

Tomas:
– Mes tik žaidžiam.
Jėzus:
– O mirtis ne žaidimas?
Tomas:
– Ne.
Jėzus:
– Kodėl?
Tomas:
– Nes mirties negalima atšaukti.
Jėzus patenkintas užsimerkė ir mėgavosi vėsa. Po to atsimerkė ir tarė:
– Gerai, žaiskim toliau.

– Viskas, ką veikėm iki šiol, buvo tik žaidimas ir atokvėpis prieš audrą. Aš daug juokavau, bet greitai juokai baigsis. Nes pasaulis yra žiaurus ir jam labiau tinka verksmas, riksmas ir kauksmas. Minia nepastovi, o regintieji paskęsta aklųjų jūroje. Žmonės juokingi. Jie manęs nekęs be priežasties. Jų neapykanta kris ant manęs kaip juodas vulkaninis smėlis. Klius ir jums. Ruoškitės!
Jėzus nutilo ir ilgai žiūrėjo į mokinius. Tada pasakė:
– Turit išmokti juos mylėti ar bent pakęsti be priežasties. Jei norit būti su manim, kito kelio nėra.

Tomas Šinkariukas (gim. 1971) – rašytojas, dramaturgas. Išleido pjesių rinkinį „Poetiškai korektiškas nužudymas“ (2024), pjesių ir prozos rinkinį „Mėnulio vaivorykštė“ (2013), romaną „Kaip vaikai“ (2011), prozos knygą „Šokis“ (2008), pjesių rinkinius: „Laisvė“ (2003), „Melancholija“ (2002), „Hambetas“ (2001), „Inferno“ (1998).

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/b75c3158-4641-45bb-b3c1-67597ab5f426.html  

„Diseris“ – menininko Dariaus Žiūros autobiografinė proza, kurioje per asmeninį pasakojimą išskleidžiama dokumentiška tikrovė: gyvenimas devyniasdešimtinių Vilniaus skvotuose, darbas Paryžiaus gatvėse, jo, kaip menininko, virsmai, tuometinio meno lauko atmosfera. Autorius fiksuoja į Lietuvą ateinančią reivo kultūrą, dutūkstantinių Vilniaus stoties rajoną, apmąsto kultūros reiškinius ir idėjas, savo patirtis bendraujant su normų užribyje gyvenančiais žmonėmis, radikalias mirties artumo būsenas. Tai tarsi tikrovę atspindinti sąmonės dokumentika, menininko memuarai, žiūros.

Darius Žiūra (gim. 1968) – ryškus veidas Lietuvos šiuolaikiniame mene. Jo tęstiniai  projektai, kuriuose dažniausiai vaizduojami kitų žmonių portretai, fiksuoja laiką. Nuo 2001 m. menininkas kas trejus metus dokumentuoja Gustonių (kaimo Pasvalio raj.) gyventojus. Sukūrė pilnametražį dokumentinį filmą „Gustoniai Gustoniuose“ (2020). Yra padaręs seriją prostitučių portretų „Veidai“, kūręs darbus iš kapinėse surinkto išlydyto vaško ir monetų, surinktų iš fontanų miestų parkuose ir skveruose. Menininko kūrinių yra Nacionalinės dailės galerijos, šiuolaikinio meno muziejaus KIASMA Helsinkyje ir privačiose kolekcijose Lietuvoje bei užsienyje. 2017-aisiais Vilniaus dailės akademijoje D. Žiūra gavo meno daktaro laipsnį, apgynęs meno projektą. Menininko disertacijos tekstas virto šia knyga. „Diseris“ – tai žodžio „disertacija“ trumpinys.

„Dariaus Žiūros teksto veikėjai, iš kurių pagrindinis yra jis pats, įtraukia į nenuspėjamus poelgių, minčių ir prisiminimų vingius, autoriui neįtikėtinai meistriškai atkuriant skausmingai atpažįstamas, bet sykiu ir nepakartojamas situacijas.“

Deimantas Narkevičius

„Menininkas sukūrė romanui artimą fikciją, kuri atskirais rakursais lygintina su Louis-Ferdinand'o Céline'o „Kelione į nakties pakraštį“, taip pat Fernando Pessoa raštais ar Roberto Bolaño „Pašėlusiais detektyvais“ – t. y. tokiais veikalais, kuriuose gyvas gyvenimas testuojamas sąmoningomis sufikcinimo strategijomis, o patirties transformacija literatūroje tampa įsitraukimo, atrasties ar net atverties sąlyga.“

Kristupas Sabolius

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/99ad4295-e29f-4bd3-aae6-6f37bb3b356c.html  

Romanas apie išgyvenimą, meilę, praradimus ir triumfą – ir dvi seseris, visiems laikams pakeitusias pasaulio mados istoriją.

Antuanetė ir Gabrielė „Koko“ Šanel įsitikinusios, kad joms skirta „kai kas geresnio“.  Ankstyvoje vaikystėje paliktos šeimos, jiedvi užaugo auklėjamos pamaldžių vienuolių, kurios ruošė jas paprastam gyvenimui ir prekybininko ar ūkininko žmonos vaidmeniui. Mergaičių ateities svajones palaikė tik naktimis slapčia skaitomi meilės romanai ir madingų žurnalų iškarpos, suslapstytos po grindų lentomis.  

Vienuolyno sienos negali jų įkalinti amžiams ir, sulaukusios brandos, seserys jį palieka, tvirtai pasiryžusios įrodyti savo vertę jų niekada nepripažinusiai visuomenei. 

Antuanetės ir Gabrielės kelionė iš skurdo vingiuoja pro stilingas Muleno kavines, kurortinį Viši miestą ir jo kabareto sales, kol galiausiai atveda į Paryžių, į Kambono gatvę. Čia jos atidaro nedidukę skrybėlių parduotuvę. Seserų Šanel verslas įsitvirtina ir išsiplečia į prabangius Prancūzijos kurortinius miestus. Bet, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gyvenimas negrįžtamai pasikeičia ir seserys turi sukaupti drąsą, kad susikurtų savo vietą pasaulyje, net ir atskirtos likimo viena nuo kitos.

„Žavinga. Knygos autorė pasakoja iki šiol negirdėtą Chanel sesers Antoinette istoriją ir atskleidžia, kokią nepaneigiamai didelę įtaką ji darė Coco Chanel, kaip padėjo jai užkopti į sėkmės ir šlovės viršūnę. Tikras perlas mados pasaulio entuziastams: net didžiausi Chanel gerbėjai sužinos ką nors naujo ir negirdėto.“ 

Publishers Weekly

„Judithe Little romanas – duoklė sunkiam darbui, išradingumui, išmonei ir užsispyrimui. Knygoje gausu istorinių nuorodų ir Chanel vardą išgarsinusių subtilios prabangos aprašymų. Autorė jaudinamai narplioja ypatingus seserų Chanel santykius, pagrindine pasakotoja pasirinkdama jaunesniąja seserį, kuri iki šiol buvo palikta garsiosios Coco šešėlyje.“ 

Shelf Awareness

„Ši knyga – daugiasluoksnis ir elegantiškas kūrinys, pavergiantis istorinių detalių gausa. Nuostabi, romantiška, prabanga tviskanti istorija, kupina gyvenimo džiaugsmo. Autorė į kiekvienam pažįstamą asmenybę pažvelgia kitu kampu: nuodugniai ir įtraukiamai.“ 

New Journal of Books

„Nepriekaištingas, istorinių detalių kupinas romanas, kuriame žavingai pasakojama sielvarto, netekties, meilės ir triumfo istorija Pirmojo pasaulinio karo niokojamo Paryžiaus fone.“ 

Entertainment Weekly

Kimberly Belle pristato naują jaudinantį romaną apie moterį, išdrįsusią pakovoti už save. Ji turi apsispręsti, kaip toli žengs, kad pabėgtų nuo kadaise mylėto žmogaus.

Betė Merfi slapstosi...

Beveik metus Betė planavo šią dieną. Dieną, kuri kitiems tėra paprastas ketvirtadienis, ji vadina savo naujo gyvenimo pradžia. Nauja išvaizda, naujas vardas ir miestas. Betė turėjo gerai tam pasirengti, nes suprato: tereikia menkos klaidelės ir sutuoktinis gali ją surasti.

Sabina Hardison dingo...

Džefris Hardisonas grįžta iš komandiruotės ir supranta, kad jo žmona Sabina dingo. Išėjo beveik tuščiomis rankomis. Policija teturi vienintelį įkaltį – paliktą automobilį.

Visi įvykiai rodo, kad tai apgaulė. Byla tampa vis painesnė, nes Sabina nuodugniai kūrė ateities planus. Galbūt jos vyrui net geriau, jei žmona pradingtų amžiams? Bylą tiriantis detektyvas pasiryžęs viską išsiaiškinti ir sugrąžinti pradingusią moterį namo. Tačiau kur yra Sabina? Kas yra Betė?

Akivaizdu, jog kažkas meluoja.

„Kvapą gniaužiantis siužetas ir tikroviški personažai neleidžia atsitraukti nuo knygos. K. Belle vėl pralenkė pati save!“

Liv Constantine, populiarių knygų autorė