Šiuolaikinė literatūra

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas-kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą. 

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.

„Rafinuotai originalus.“

Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“

Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“

Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“

Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“

Observer

John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams. 

„Žmonės – tai mįslės, o man mįslės niekada nepatiko.“

Ieškodami ramesnio gyvenimo, Mikelis ir Bjanka su dviem savo vaikais iš Stokholmo atsikrausto į Šiopingę – nedidelį, idilišką miestelį, atrodantį tiesiog tobulą jų šeimai. Nusipirkę namą, įninka į jaukią rutiną: Mikelis dirba mokytoju vietinėje mokykloje, o Bjanka namuose augina vaikus. Tačiau šeimos ramybę sudrumsčia nelaimė: prie pat jų namų Bjanką partrenkia automobilis, vairuojamas kaimynės Žaklinos.

Kol ligoninėje gydytojai kovoja dėl Bjankos gyvybės, Mikelis grumiasi su tamsiomis mintimis: kaip išgyvens be mylimos žmonos? Kas iš tiesų jai nutiko? Visi žinojo, kad Žaklina nemėgsta Bjankos, bet ar jų santykiai buvo tiek įtempti, kad Žaklina ryžtųsi žudyti? Neilgai trukus Mikelis sužino, kad kartu su Žaklina automobilyje buvo ne tik jos sūnus Fabianas, bet ir Ula – vyras, su kuriuo Bjanka paskutiniais mėnesiais buvo užmezgusi itin artimą ryšį... O tai viską keičia.

Įtampa ir nežinia priverčia visus parodyti savo tikruosius veidus. O už kiekvieno idiliškosios Šiopingės gatvės kampo tyko tamsios paslaptys ir smurtas...

„Autorius, kaip visuomet, sujaukia pasaulio tvarką. Ką reiškia saugumas? Kur slypi ta subtili skirtis tarp gėrio ir blogio? Kaip gerai pažįstate savo kaimynus? Svarbiausia – kas nutinka, kai pavojus įsmunka į jūsų pačių namus?“
Smålandsposte

„Edvardssonas kiekvienam savo veikėjui – net paaugliui Fabianui – randa tobulai tinkamą balsą ir puikiai, klaustrofobiškai narsto skirtingus žmonių santykius, persidengiančius ir neišvengiamai vienas kitą paveikiančius. Jis meistriškai kuria tamsą ir nerimą kasdienybėje, mums visiems gerai pažįstamose situacijose.“
Skånska Dagbladet


Mattias Edvardsson (Matiasas Edvardsonas, gim. 1977) – švedų mokytojas ir rašytojas. Psichologinių trilerių mėgėjų pripažinimą tiek gimtojoje Švedijoje, tiek užsienyje jam pelnė romanas „Visiškai eilinė šeima“ („Baltos lankos“, 2020). M. Edvardssono romanas „Geri kaimynai“ išverstas į daugiau nei 20 kalbų, o autoriaus gerbėjų ratas visame pasaulyje nenustoja plėstis.

„Ar tu tiki žmogaus širdim? Aišku, turiu omeny ne tiesiog organą. Kalbu apie ją poetine prasme. Žmogaus širdis. Manai, yra toks dalykas? Kažkas, kas mus daro ypatingus ir individualius?“

Parduotuvės vitrinoje Klara, vaikų Dirbtinė Draugė, gebanti išskirtinai mąstyti ir suprasti žmones, atidžiai ir smalsiai stebi pirkėjų ir praeivių lauke elgesį. Klara viliasi, kad ją pagaliau kas nors išsirinks. Kai ateina metas Klarai keliauti į žmogaus namus, ji yra perspėjama, kad iš jų nei meilės, nei draugystės per daug tikėtis neverta. Naujoji pakylėtųjų vaikų karta yra protingesnė, bet beprarandanti gebėjimą nuoširdžiai bendrauti ir atjausti. Atsakingai vykdydama savo pareigą apsaugoti žmogų nuo vienatvės, Klara bando perprasti žmogaus esmę.

„Klara ir Saulė“ – romanas apie vienatvę, empatiją, pasiaukojimą, autentiškumą, tikėjimą ir staigiai besikeičiantį pasaulį. Jo centre iškyla pamatinis klausimas – ką mums, žmonėms, reiškia mylėti?

„Šiame romane mums siūloma pamilti pagrindinę veikėją robotę, ir juokingiausia, kad mes iš tikrųjų ją pamilstame. <...> Tai, kaip Klara ieško santykio su kitu, yra labai gražu.“
Anne Enright

„Kūrinys, iš naujo mus priverčiantis susimąstyti apie žmonijos grožį ir trapumą.“
Alex Preston

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidžia prarają, glūdinčią už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, gim. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 1989 m. už romaną „Dienos likučiai“ jis apdovanotas „Booker“ premija. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 pasaulio kalbų. „Klara ir Saulė“ – naujausias autoriaus kūrinys, 2021 m. nominuotas „Booker“ premijai.

Paremta tikra seserų Cibės, Magdos ir Livijos vilties bei išlikimo istorija

Tarptautinio bestselerio nr. 1 „Aušvico tatuiruotojas“ autorės naujas romanas


Jų istorija suspaus jums širdį.
Jų kelionė suteiks jums vilties.
Niekada neužmiršite jų vardų.

Būdamos dar mažytės Cibė, Magda ir Livija pažada savo tėvui: kad ir kas nutiktų, jos liks kartu. Po daugelio metų, vos šešiolikos, Livė ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Prisimindama duotą pažadą, devyniolikmetė Cibė seka paskui, pasiryžusi apsaugoti seserį arba mirti kartu. Aštuoniolikmetė Magda lieka su motina ir seneliu slapstydamasi. Bet galiausiai ir ji atsiduria ten pat. Trys seserys, vėl susitikusios Aušvice-Birkenau, prisimena tėvą ir šįkart viena kitai pažada: jos išgyvens ir taip nugalės blogį.

„Trys seserys“ – skausmo, drąsos ir meilės sunkiausiais laikais kupinas pasakojimas, paremtas tikra trijų seserų istorija apie pažadą, jas išgelbėjusį nuo mirties.

„H. Morris romane dokumentuoja seserų Meller gyvenimus nuo pat vaikystės iki senatvės, meistriškai supindama fikciją su tikrais faktais ir seserų pasakojimais.“
Publishers Weekly

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. Jos debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“ tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesnėmis H. Morris knygomis „Cilkos kelias“, „Vilties istorijos“ ir naujausiu romanu „Trys seserys“ – per penkiolika milijonų egzempliorių.

Jie tebuvo svetimi bėgantys vaikai.
Bet atsirado pasiryžusių jiems padėti.
Tai – šviesi istorija Holokausto tamsybėje.


„...pats brangiausias laikas yra tas, kurį nugvelbi iš mirties ir skausmo. Toks bus mano kerštas. Mano pergalė bus tai, kokiu būdu diena iš dienos trinsiu šį niekam nereikalingą skausmą.“


1942-ųjų vasarą Italijos Nonantolos miestelio traukinių stotyje išlipa keturiasdešimt žydų paauglių ir vaikų. Padedami gerų žmonių, jie per visą Europą bėgo iš nacistinės Vokietijos ir kitų šalių ir stengiasi pasiekti Izraelio Žemę.

Jų vedlys Joskas vaikams padeda įsikurti už miestelio plytinčioje apleistoje viloje „Emma“. Tarp jų yra vienuolikmetis Natanas. Jam tebediegia širdį prisiminus apie nacių iš namų ištemptą tėvą, atsisveikinimą su motina. Tarp jų - ir tylioji Sonja, kuri prarado viską. Bet viloje „Emma“ nėra geltonų žvaigždžių, nėra nei getų, nei naktinių reidų. Tai – visiškai naujas pasaulis, kur žemdirbiai atneša maisto, o miestelio meras suorganizuoja pianiną vaikų ūpui pakelti. Ir jie šioje užuovėjoje pasijunta beveik laimingi. Tačiau 1943-iųjų rudenį Nonantoloje ima kurtis naciai ir vila „Emma“ pabėgėliams tampa nebesaugi. Tik šįkart, surėmę pečius, jų pusėn stoja visi miestelio gyventojai ir sukurpia išmoningą planą, kaip juos išgabenti iš Italijos...

„40 paltų ir viena saga“ – tikrais faktais paremta šviesi istorija, optimizmo properša Holokausto siaube. Romane pasakojama apie išgelbėtuosius ir juos gelbėjusius – kad jie niekada nebūtų užmiršti. Ir šiandien jų didvyriškumas, gerumas, dosnumas jaudina, ragina nepasiduoti baimėms ir abejingumui, kasdien ieškoti šviesos.


„Kai pirmą kartą susipažinau su įvykiais viloje „Emma“, pagalvojau, kad kiekvienas berniukas, kiekviena mergaitė nusipelno tokio miestelio kaip Nonantola, tokio vedlio kaip Joskas.“
Ivan Sciapeconi


Ivan Sciapeconi (Ivanas Šiapekonis, gim. 1969) – italų rašytojas. Dirba pradinės mokyklos mokytoju Modenoje, taip pat yra fondo „Villa Emma“ komiteto narys. Jis yra išleidęs knygų vaikams ir mokyklinių vadovėlių. „40 paltų ir viena saga“ – jo pirmas romanas.

XX amžiaus vidurio Indija. Pamynusi tradicijas ir užtraukdama nepakeliamą gėdą visai šeimai, septyniolikmetė Lakšmė pasprunka nuo smurtaujančio vyro į Rožinį galimybių miestą – Džaipurą. Ilgus metus ji chna dažais tapo moterų pėdas ir plaštakas ir savo neapsakomo grožio raštais, stebuklingais žolelių mišiniais bei gudriais patarimais užsitarnauja turtingų klienčių pagarbą – tampa jų patikėtine. Tik saugodama kitų paslaptis Lakšmė turi būti labai atsargi neatskleisti savųjų.

Vieną vakarą, kai taip geistas orus ir nepriklausomas gyvenimas jau atrodo ranka pačiumpamas, Lakšmę pasiekia žinia apie po daugelio metų ją susekusį vyrą. Ji neabejoja, kad Haris nori tik pinigų, tačiau labai nustemba šalia jo išvydusi susivėlusią, murziną gilių akių mergaitę – seserį, apie kurią nė nebuvo girdėjusi. Lakšmė suvokia nuo šiol turinti būti dar atsargesnė ir rasti būdą suderinti naujai atrastą šeimą su troškimu mėgautis laisve mieste, kur paskalos sklinda greičiau nei aštrus santalmedžio aromatas. O jaunėlė Rada, regis, nežada lengvo kelio vyresnei seseriai.

„Užburiantys Indijos vaizdai ir sodrūs žolelių kvapai pinasi su visad šalia esančiu skurdu, įkalinančia kastų sistema ir prietarais.“
Booktrib

Alka Joshi (Alka Džoši) gimė Džodpure, Indijoje, devynerių kartu su šeima emigravo į JAV. Pirmąjį savo romaną – „Likimų tapytoja iš Džaipuro“ – parašė būdama 62-ejų. Knyga sulaukė daug dėmesio: tapo „New York Times“, „USA Today“, „Publishers Weekly“, „L. A. Times“ ir kitų bestseleriu, skaitytojų klubas „Reeses Book Club x Hello Sunshine“ romaną išrinko savo gegužės mėnesio knyga, o „Miramax TV“ paskelbė pagal knygą kursianti serialą.

„Naktį gulėdama lovoje greta vyro, už kurio ištekėjau, savo minčių balsu nereiškiu. Tyloje išvešėjo liūdesys, savotiškas pripažinimas. Mudu su Luku stovime kryžkelėje. Ir visai netrukus vienam iš mūsų teks žengti pirmyn.“

Vieną dieną Rouzės Napolitano santuoka baigiasi.
Jos vyras nori vaiko, bet motinystės Rouzė niekada neplanavo.

Vieną dieną Rouzė Napolitano išsaugo santuoką.
Rouzė myli savo vyrą. Ji ryžtasi tapti mama.

Viena diena. Vienas pasirinkimas. Devyni gyvenimo keliai. Kiekvienu atveju Rouzė turi priimti nelengvą sprendimą, nulemiantį devynias skirtingas jos gyvenimo versijas. Rouzės džiaugsmai ir klaidos sukelia drugelio efektą: net menkiausias pokytis vis kitaip pasuka jos gyvenimą ir skirtingai atsako į lemtingąjį klausimą „o kas, jei?“ Tai jautri istorija apie moters sprendimus, santykius, jų trapumą ir lūkesčius sau bei kitiems.

„Ambicinga, prikaustanti dėmesį ir provokuojanti... Romanas narsto meilės ir motinystės temas, kartodamas žingsnius to sudėtingo šokio, kurį vadiname moters patirtimi.“
Claire Lombardo, romano „Mūsų smagiausios dienos“ autorė

„Kartais reikiama knyga randa tave tinkamu laiku... Romane genialiai parodoma, ką reiškia būti moterimi: mes esame ne tik savo gyvenimo džiaugsmų ir skausmų visuma, bet ir visų kelių, kurių nusprendėme nepasirinkti, atspindys.“
Lauren Mechling


Donna Freitas (Dona Freitas, gim. 1972) – amerikiečių rašytoja, negrožinės literatūros ir įvairių knygų vaikams bei paaugliams autorė, taip pat akademikė, tyrinėjanti seksualinės prievartos JAV universitetuose problemą. D. Freitas straipsnius šia tema publikavo „New York Times“, „Washington Post“, „Wall Street Journal“. „Devyni Rouzės Napolitano gyvenimai“ – pirmasis autorės romanas suaugusiesiems.

Paremta tikra seserų Cibės, Magdos ir Livijos vilties bei išlikimo istorija

Tarptautinio bestselerio nr. 1 „Aušvico tatuiruotojas“ autorės naujas romanas

Jų istorija suspaus jums širdį.

Jų kelionė suteiks jums vilties.

Niekada neužmiršite jų vardų.

Būdamos dar mažytės Cibė, Magda ir Livija pažada savo tėvui: kad ir kas nutiktų, jos liks kartu. Po daugelio metų, vos šešiolikos, Livė ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Prisimindama duotą pažadą, devyniolikmetė Cibė seka paskui, pasiryžusi apsaugoti seserį arba mirti kartu. Aštuoniolikmetė Magda lieka su motina ir seneliu slapstydamasi. Bet galiausiai ir ji atsiduria ten pat. Trys seserys, vėl susitikusios Aušvice-Birkenau, prisimena tėvą ir šįkart viena kitai pažada: jos išgyvens ir taip nugalės blogį.

„Trys seserys“ – skausmo, drąsos ir meilės sunkiausiais laikais kupinas pasakojimas, paremtas tikra trijų seserų istorija apie pažadą, jas išgelbėjusį nuo mirties. 

„H. Morris romane dokumentuoja seserų Meller gyvenimus nuo pat vaikystės iki senatvės, meistriškai supindama fikciją su tikrais faktais ir seserų pasakojimais.“ 

Publishers Weekly

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. Jos debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“ tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesnėmis H. Morris knygomis „Cilkos kelias“, „Vilties istorijos“ ir naujausiu romanu „Trys seserys“ – per penkiolika milijonų egzempliorių. 

Vieną tamsią viduržiemio naktį Temzės krantinėje senos smuklės lankytojai tampa neįtikėtino įvykio liudininkais: pro duris įvirsta sužeistas vyras, rankose laikantis nuskendusios mergaitės kūną. Tačiau po kelių valandų ji atgyja. Kaip tai paaiškinti? Gal tai stebuklas? Pati mergaitė į šiuos ir begalę kitų klausimų (kas ji? Iš kur ji?) atsakyti, deja, negali: ji kurčnebylė.

Pasisavinti vaiką nori trys šeimos. Turtinga jauna motina tvirtina, kad tai jos dukra, pagrobta prieš dvejus metus. Ūkininkų pora, neseniai sužinojusi apie slaptą sūnaus romaną, tiki radę savo anūkę. Kukli ir vieniša pastoriaus ekonomė išsyk pajunta: tai dingusi jos sesutė. Kiekviena šeima turi savų paslapčių, susijusių su skausmingomis netektimis, bet aišku viena: mergaitė negali priklausyti jiems visiems.

Gaivališka „Kartą prie upės“ pasakojimo srovė skaitytoją įtraukia, neša per veikėjų pasaulių vingius, nardina į gyvenimo paslapčių gelmes. Ir net užvertus paskutinį puslapį, nenustoja dalyti savo lobių.

„Užburianti. Begalės to paties pasakojimo gijų meistriškai suaudžiamos į magišką voratinklį, iš kurio skaitytojas nenori ištrūkti. Setterfield proza – graži, tamsi ir atmosferiška, o jos veikėjai įtaigiai atskleidžia tiek geriausius, tiek blogiausius žmonijos bruožus.“

Ruth Hogan, romano „Pamestų daiktų saugotojas“ autorė

Diane Setterfield (Dajan Seterfyld, gim. 1964) – britų rašytoja, akademikė. Jos debiutinis romanas „Tryliktoji pasaka“ („Alma littera”, 2008) tapo „New York Times“ bestseleriu, pasaulyje parduota per tris milijonus jo egzempliorių. „Kartą prie upės“ – trečia autorės knyga, iškart tapusi „Sunday Times“ ir „Amazon Kindle“ bestseleriu. 2019 m. kūrinys gavo prestižinį „The Gold Crown“ apdovanojimą ir buvo pripažintas metų istoriniu romanu. D. Setterfield gyvena Oksforde, prie Temzės.

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje.

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“
Catherine Taylor

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą verti padėkos.“
Daisy Hildyard

Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

„Dabar suprantu, kad sunkiausi sprendimai kartais atneša geriausių pokyčių.“

Lilė ir buvęs jos vyras Railis pagaliau susitarė dėl dukrelės Emerson priežiūros. Nors išsiskyrę, jie vis dar susitinka beveik kasdien, ir Lilę kaskart apima baimė: nejaugi ji taip niekad ir nepatirs, kas yra tikroji laisvė ir laimė? Tačiau vieną rytą gatvėje ji netikėtai sutinka savo pirmąją meilę – Etlasą. Jiedu nesimatė beveik dvejus metus, bet jausmai, regis, tik ir laukia progos įsiplieksti iš naujo, šįsyk – dar karštesne liepsna.

Truputį padvejojusi Lilė nusprendžia suteikti Etlasui antrą progą. Tik naujai atrastą džiugesį netrunka apkartinti smurto nesibaidantis Railis: nors su Lile jie nebegyvena drauge, giliai širdyje jis vis dar viliasi ją susigrąžinti, ir kam jau kam, bet Etlasui Koriganui jis neleis stoti skersai kelio.

Nekantriai lauktame romano „Mes dedame tašką“ tęsinyje pasakojama pakaitomis iš Lilės ir Etlaso perspektyvų: čia liejasi nuo pat veikėjų paauglystės trunkanti meilės, smurto šeimoje ir antrų galimybių istorija. „Mes pradedame iš naujo“ – tai emocijų kupina kelionė, suteikianti ne tik neblėstančios vilties, bet ir drąsos visad siekti laimės, nes kiekviena pabaiga turi ir pradžią.

„Jautriai atskleidžia antrųjų šansų gėlą ir džiugesį.“
Kirkus Reviews

„Ir darsyk Hoover sudaužo skaitytojų širdis.“
Publishers Weekly

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Jos kūrybos sąraše – daugiau nei dvidešimt skaitytojų pamėgtų romanų, tarp kurių jau ir daugeliui lietuvių pažįstami „Mes dedame tašką“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“. „Mes pradedame iš naujo“ – Lilės, Etlaso ir Railio istorijos, prasidėjusios romane „Mes dedame tašką“, tęsinys.

Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava – bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku.

Keturi žmonės susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę, kad patirtų tai, ko gailisi nepatyrę. Sėkminga karjeristė Fumiko nori pasikalbėti su ją palikusiu mylimuoju. Slaugytoja Kotakė bando rasti laišką, parašytą jai Alzheimerio liga sergančio sutuoktinio. Kaimyninio naktinio baro savininkė Hirai siekia paskutinįkart pasimatyti su savo seserimi. O kavinės savininko žmona Kei nusikelia į ateitį tikėdamasi susitikti su dukra, nors jos dar tik laukiasi. Bet keliauti laiku ne taip jau paprasta, yra nemažai taisyklių, kurių reikia laikytis. Ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui laiku patiekta kava.

Širdį šildantis, ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas „Kol dar neatšalo kava“ nagrinėja seną kaip pats pasaulis klausimą: jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?


„Aukso vertės romanas. Patiks visiems, kurie itin vertina žmogiškuosius ryšius.“
BookReporter

„Skatinantis susimąstyti ir kartkartėmis spaudžiantis ašarą kūrinys apie tai, ką vieni kitiems pasakytume, jei galėtume grįžti atgal.“
Palatinate


Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neatšalo kava“ – debiutinis autoriaus romanas ir pirmoji serijos apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, knyga. Vien Japonijoje parduota per milijoną šio romano egzempliorių, pagal jį pastatytas filmas. Knygos leidybos teisės parduotos per 30 šalių, ir daugelyje tų, kuriose jau išleista, ji užkopė į aukščiausias bestselerių sąrašų vietas.

„Vieną tokią dieną kaip ši, truputį anksčiau, truputį vėliau, suvoki, kad kažkas negerai, kad, grubiai tariant, nemoki ir niekada neišmoksi gyventi."

Viskas prasidėjo (o gal baigėsi?) nenuėjus į egzaminą. Tada buvo apleisti draugai, pamiršti įsipareigojimai, išbraukti planai. Dienomis beliko slėptis nuo viso pasaulio, o nakties tamsoje vaiduokliškai klaidžioti miesto gatvėmis: tapti žmogumi, kuris miega.

Garsus prancūzų postmodernistas Georges Perec (1936–1982) antruoju asmeniu parašytame romane tarytum paralyžiuoja laiką ir įtraukia į svaiginantį sapną, kuriame pinasi vidinės baimės, apatija ir prasmės paieškos.

„Skaitant šią knygą tereikia leisti sau užmigti kartu su žmogumi, kuris miega. O tada – rinktis, nubusti ar sapnuoti toliau."

Knygos vertėja Aušra Pokvietytė

„Akis žiūri į tave ir tame žvilgsnyje įkalina. Niekada nenustosi savęs matyti. Tu nieko negali padaryti, negali iš savęs ištrūkti, negali pabėgti nuo savo žvilgsnio ir niekada negalėsi: net jei sugebėtum taip giliai užmigti, kad joks supurtymas, šūktelėjimas, nudeginimas tavęs neišbudintų, vis tiek liktų toji niekada neužsimerkianti, niekada neužmieganti akis, tavo akis."

Georges Perec (1936–1982) — postmodernizmo rašytojas, pelnęs pasaulinį pripažinimą dėl novatoriškų žaidimų su kalba ir romano forma. Perecas priklausė eksperimentinei grupei Oulipo (Ouvroir de littérature potentielle – Potencialios literatūros dirbtuvė), kurios tikslas buvo modernizuoti literatūrinę kalbą, atsisakant įprastų kūrinio konstravimo paradigmų ir pritaikant jai žaidimo taisykles. Žymiausi autoriaus kūriniai: „La Vie mode d’emploi" (1978), „Les Choses" (1965), „La Disparition" (1969). Už kūrybinius nuopelnus jis buvo apdovanotas Renaudot (1965), Jeano Vigo (1974) ir Médicis (1978) premijomis. 

Oksfordo literatūros profesorius Humbertas Botkinas savo gyvenimą paskyrė postmodernisto Ezros Slefo kūrybai. Botkinas ryžtasi rašyti Slefo biografiją (žinoma, nepraleisdamas pratarmės, išnašų ir glosarijaus), bet knyga apie literatūros meistrą netrunka tapti pasakojimu apie patį autorių: jo įtartinai prasidėjusią akademinę karjerą, nerealizuotas rašytojo ambicijas ir kelti antakį priverčiančius asmeninio gyvenimo pasirinkimus.

Šis šmaikštus, netikėtas formas įgaunantis pasakojimas – tai ir literatūrinis žaidimas. Knygoje netrūksta nuorodų į skirtingų autorių kūrybą, netikėtų žanrinių jungčių, postmodernistinio pastišo ir sveikai ironiško žvilgsnio į literatūros pasaulio gyventojus.

„Ši knyga yra postmodernistinio romano pastišas, parodijuojantis žanrą ir atiduodantis duoklę autoriaus pamėgtiems rašytojams. Į savo postmodernistinį šiupinį autorius įmaišo intertekstų, aliuzijų, nuorodų į šiuolaikinių rašytojų bei klasikų kūrinius. Knygoje pasišaipoma ir iš literatūros kritikos, žiniasklaidos, knygų fanų kultūros, apskritai iš pretenzingumo."

Knygos vertėja Daina Valentinavičienė

Andrew Komarnyckyj (1956), gyvenantis Didžiojoje Britanijoje, rašytoju tapo per laimingą atsitiktinumą. Anksčiau jis yra dirbęs teisininku, viešųjų ryšių konsultantu, indų plovėju, slaugytojų padėjėju ligoninėje – atrodytų, klasikinė rašytojo biografija. Komarnyckyj, prisidengiantis skirtingais pseudonimais, žaidžia įvairiais literatūros žanrais. Tarp jo knygų: „Blacktelligence Rules" (2022), „The Revenge of Joe Wild" (2022), „Probate Made Simple" (2010). „Ezra Slefas, kitas Nobelio literatūros premijos laureatas" („Ezra Slef: The Next Nobel Laureate in Literature", 2021) – pirmoji rašytojo knyga lietuvių kalba.

JAV pietuose, nedideliame Misisipės valstijos miestelyje, per Motinos dieną savo tėvų kieme randamas negyvas berniukas – Robinas Klyvis Diufresnesas.

Po dvylikos metų vaiko žmogžudystė vis dar neišaiškinta, o jo šeimos gyvenimas taip ir sustingo tą kraupią dieną. Tokia sustabarėjusi būtis netenkina tik Harietos, jauniausios Robino sesers, kuri „nebuvo nei graži, nei miela. Harieta buvo protinga“. Bauginamai sumani, ryžtinga, apie žygdarbius nuolat skaitanti ir svajojanti mergaitė nusprendžia pati ieškoti brolio žudiko. Pagalbininką turi tik vieną – ją garbinantį draugą Hilį. Harieta tyrinėja, o neretai ir peržengia miestelyje griežtai apibrėžtas rasių ir klasių ribas ir vis giliau pasineria į savo šeimos netekties istoriją.

Nuo vieną šeimą parklupdžiusio stingdančio mieguisto liūdesio svorio iki prietarais ir gražia išore paremtos bendruomenės kasdienybės – ši knyga skaitytoją veda tūkstančiu skirtingų krypčių, susijungiančių į unikalią pilnatvę. Neišdildomą įspūdį palieka stiprūs personažai, kuriuos Donna Tartt piešia itin kruopščiai ir jautriai atskleisdama tai, kas vyksta viduje.

„Paslaptingas ir psichologiškai stiprus, turtingas romanas veda skaitytoją ten, kur tikrai verta eiti.“

The New Yorker

„Šiai knygai lemta tapti ypatinga klasika. Ji įtraukia tave lyg pasaka, bet neleidžia pamiršti, kad viskas tikra.“

New York Times Book Review

Paulo Coelho knygoje „Alchemikas“ pasakojama apie jauną Andalūzijos piemenį Santjagą, kuris palieka gimtuosius namus Ispanijoje ir iškeliauja į Egiptą, tikėdamasis ten rasti lobį. Keliaudamas jis sutinka paslaptingą alchemiką, atranda gyvenimo ir sėkmės paslaptis, pasiekia savo svajonę ir sutinka didžiąją meilę.

Fenomenalios sėkmės sulaukusi brazilų rašytojo Paulo Coelho knyga „Alchemikas“ vis dar laikosi perkamiausių pasaulio knygų sąrašuose. Parduota virš 65 milijonų knygos egzempliorių, pagal knygą kuriamas filmas, o autorius įtrauktas į Gineso rekordų knygą už tai, kad „Alchemikas“ pripažintas romanu, išverstu į daugiausia pasaulio kalbų.

Paremta tikra Leilo Sokolovo meilės ir išlikimo istorija

„Ištatuiravau numerį ant jos rankos, o ji ištatuiravo savo vardą ant mano širdies.“

1942-ųjų balandį Leilas Sokolovas, žydas iš Slovakijos, ištremiamas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Leilas kalba keliomis kalbomis, tad priverčiamas tapti „Tätowierer“, kurio užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius.

Vieną dieną Leilas, kalinys nr. 32407, pamato drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris 4562 bus ištatuiruotas ant jos rankos. Leilui – žavingam šelmiui ir moterų numylėtiniui – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžta: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą.

Taip prasideda vienas ryškiausių ir drąsiausių, sukrečiantis, tačiau viltingas ir nepamirštamas Holokausto pasakojimas: Aušvico tatuiruotojo meilės ir išlikimo istorija.

„Ypatingas pasakojimas net pagal Holokausto istorijų matą. Besąlygiškai rekomenduoju šią knygą kiekvienam, nesvarbu, kiek pasakojimų apie Holokaustą jis perskaitęs – šimtą ar nė vieno.“
Graeme Simsion

„Nuoširdžiai ir jaudinamai sugebėta papasakoti tai, kas, rodos, nepapasakojama.“
Sunday Times

„Nepaprasta išskirtinio gyvenimo ir didžiosios meilės istorija. Jos herojus Leilas patvirtina vieną iš garsių Viktoro E. Franklio minčių: „Žmogus išsigelbės per meilę ir meilėje.“
Ashley Hay

Heather Morris (Hetera Moris, g. Naujojoje Zelandijoje) – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Leilu Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Leilas jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Leilo Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“, užkariavęs pasaulines knygų bestselerių viršūnes ir iki šiol iš jų nesitraukiantis, išverstas į 51 kalbą ir pasaulyje parduotas beveik keturių milijonų egzempliorių tiražu.

„Šiuos kalnus pažįstame kaip niekas kitas, tyliai kužda Lučijos šypsena, kopėme ir leidomės jų įkalnėmis šimtus kartų. Prireikus gebėsime apsisaugoti. <...>
- Eisiu su tavim, – girdžiu savo balsą nuslystant lūpomis.“

1915-aisiais, Austrijos–Vengrijos ir Italijos kovoms persikėlus į Alpių viršukalnes, italų valdžia neturi kito pasirinkimo kaip tik prašyti vietos žmonių pagalbos: aukštai kalnuose įkalintiems kariams trūksta ne tik amunicijos, bet ir menkiausio duonos kąsnio. Į šauksmą atsiliepia nemažai prieškalnių gyventojų, tarp jų ir penkios vieno kaimelio moterys: Lučija, Viola, Katerina, Marija ir Agata – nešėjos, ant gležnų pečių pintuose krepšiuose į priešakines fronto linijas gabensiančios visa, ką palieps karininkai.

Pirma tai tik šaudmenys, medikamentai ir skurdūs maisto daviniai, vėliau – motinų ir mylimųjų laiškai, pernakt plauti skalbiniai, galiausiai – žemyn neštuvais gabenami žuvusiųjų kūnai, kuriems ten aukštai nėra vietos būti priglaustiems po žeme. Tačiau šių penkių moterų ryžto palaužti negali niekas: nei širdį kaustantys karo vaizdai, nei aplink sproginėjančios bombos, nei paklydusių aukų tykantys austrų snaiperiai.

„Uolynų gėlė“ – tikrais faktais paremtas poetiškas pasakojimas apie Pirmojo pasaulinio karo metu pasiaukojamai dirbusias, tačiau primirštas neapsakomos drąsos moteris, grąžinantis joms teisėtą vietą išblukusiuose istorijos puslapiuose.

„Nuspaustų pečių skausmas, tylomis valgomi menki maisto daviniai, užgniaužtos ašaros ir retkarčiais netyčia išsprūstantis juokas – taip kuriama didinga ir sykiu kančios perkreipta karo alinamo gyvenimo mozaika.“
Corriere della Sera

Ilaria Tuti (gim. 1976) – garsi italų trilerių rašytoja. Nors universitete studijavo ekonomiką, ją visad traukė tapyba ir literatūra, laisvalaikiu vienai nedidelei leidyklai ji iliustruodavo knygas. „Uolynų gėlė“ – pirmasis autorės žingsnis nauju, istorinių romanų, keliu, išsyk teigiamai įvertintas skaitytojų ir 2021-aisiais pelnęs „Premio Internazionale di letteratura citta di Como“ apdovanojimą.

Vykdydama misiją sunkiai sužalojama policijos pareigūnė Noemė Šastan. Šūvis medžiokliniu šautuvu sudrasko pusę veido. Vos išgyvenusi, ji pati sau primena pabaisą, su kuria, jaučia, niekad nepajėgs susigyventi. Ir atrodo: ne ji viena. Bijodamas, kad suniokotas Noemės veidas trikdys kitus pareigūnus, Kriminalinės policijos komisaras ją išsiunčia toliau nuo skyriaus akių – į gūdų Prancūzijos kaimelį.

Atvykusi į provinciją, Noemė tikisi be iššūkių išbūti paskirtą laiką ir grįžti į ankstesnį gyvenimą bent kiek apsipratusi su nauja savo išvaizda. Tačiau vieną rytą miestelyje į ežero paviršių iškyla plastikinė statinė, sauganti 25 metus kruopščiai slėptus šiurpaus nusikaltimo įkalčius, ir pareigūnė Šastan nenoromis įsitraukia į tyrimą.

„Netikėtas, intriguojantis, kitoks.“
ELLE

„Norekas tobulai įvaldęs trilerio žanrą.“
Le Monde

Olivier Norek (Olivjė Norek, gim. 1975) – scenaristas, rašytojas, humanitarinių misijų dalyvis, buvęs policijos pareigūnas, gimęs ir augęs Prancūzijoje. Autorius pelnė daugiau nei 20 įvairių literatūrinių apdovanojimų, 2019 m. jam įteikta „Prix Maison de la Presse“ premija, o kūriniai išversti į daugiau nei 10 kalbų. „Paviršius“ – pirmoji lietuvių kalba išleista O. Noreko knyga.

„Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?“

Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį plečiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasikinis Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsiminimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp įsivaizduojama ir tikra. Filosofiškose ir paslaptingose „Pirmojo asmens vienaskaitos“ istorijose jautriai ir išmoningai prisiliečiama prie amžinųjų klausimų apie meilę, vienatvę, mirtį, grožį, atmintį. Bene visos – su Murakami firminiu netikėto siužeto posūkio ženklu.


„Niekada nepabosta vis iš naujo pasinerti į Murakami pasaulį…“
Daily Telegraph

„Šių Murakami pasakojimų nesupainiosi su niekuo kitu… Kiekviename jų yra įžvalgų, kurios ilgam įsirėžia atmintin.“
Sunday Times


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jie pamėgti kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. „Pirmojo asmens vienaskaita“ – naujausias autoriaus apsakymų rinkinys.

Kasparas Joachimas Utzas – Meiseno porceliano kolekcininkas, po Antrojo pasaulinio karo iš Vokietijos pabėgęs į Prahą. Čia, dviejų kambarių bute, jis laiko vertingą, daugiau nei tūkstančio eksponatų kolekciją. Režimas jos neatima, tikėdamasis po Utzo mirties eksponatus perkelti į valstybinius muziejus, tačiau nuo šios minties Utzą purto – net jei mainais kartą per metus jam leidžiama išvykti iš Rytų bloko. Baimindamasis dėl kolekcijos lemties, jis tampa ir socialistinės valstybės, ir meilės menui įkaitu.

Ši švelniai ironiška žymaus britų rašytojo ir žurnalisto Bruce’o Chatwino knyga žvelgia į kolekcionavimą kaip obsesiją, svarsto apie asmeninę laikyseną politinių įtampų akivaizdoje ir nusiraminimo paieškas praeities mene.

„Taiklūs ir absurdiški dialogai, itin pastabi detalėms autoriaus akis, truputį mistiška ir siurrealistinė Prahos atmosfera – „Utzas“ yra puiki pirma pažintis su garsaus britų autoriaus Bruce’o Chatwino kūryba.“

Knygos vertėjas Marius Burokas

 Vieną dieną 28 metų bankininkas Vitangelo Moscarda iš savo žmonos lyg tarp kitko išgirsta, kad jo nosis – kreiva. Netikėtas suvokimas, kad aplinkiniai jį mato kitokį, nei pats įsivaizdavo save esant, apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Bandydamas suprasti, kas yra tikrasis „aš“ ir kiek veidų jis turi, į tapatybės krizę klimpstantis Moscarda ryžtasi vis radikalesniems eksperimentams. 

Italų rašytojo, dramaturgo, Nobelio literatūros premijos laureato Luigi Pirandello (1867–1936) romanas „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ drauge filosofiškas ir teatrališkas, šmaikštus ir tragiškas, nerimastingas ir meditatyvus.

„Iš romano struktūros veržiasi gaivališka teatrinė raiška. Dalyvaujame Moscardos vidiniame monologe, o laužyta sintaksė – tai sceniniai judesiai, kuriais siekiama įveikti gyvenimo ir scenos butaforiją, išjudinti ir galiausiai sutrupinti tai, kas negyva.“

Knygos vertėja Goda Bulybenko

Luigi Pirandello (1867–1936) – vienas reikšmingiausių XX amžiaus dramaturgų ir modernios dramos kūrėjų, 1934 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Savo kūrybos metodams įvardyti Pirandello taikė terminą teatro dello specchio (veidrodžio teatras). Pirandello sukūrė per 40 pjesių, kelis šimtus trumpų istorijų, garsiausi jo romanai – „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ („Uno, nessuno et centomila“ (1925–1926), „Velionis Matija Paskalis“ („Il fu Mattia Pascal“ (1904).

„Dabar suprantu, kad sunkiausi sprendimai kartais atneša geriausių pokyčių.“

Lilė ir buvęs jos vyras Railis pagaliau susitarė dėl dukrelės Emerson priežiūros. Nors išsiskyrę, jie vis dar susitinka beveik kasdien, ir Lilę kaskart apima baimė: nejaugi ji taip niekad ir nepatirs, kas yra tikroji laisvė ir laimė? Tačiau vieną rytą gatvėje ji netikėtai sutinka savo pirmąją meilę – Etlasą. Jiedu nesimatė beveik dvejus metus, bet jausmai, regis, tik ir laukia progos įsiplieksti iš naujo, šįsyk – dar karštesne liepsna.

Truputį padvejojusi Lilė nusprendžia suteikti Etlasui antrą progą. Tik naujai atrastą džiugesį netrunka apkartinti smurto nesibaidantis Railis: nors su Lile jie nebegyvena drauge, giliai širdyje jis vis dar viliasi ją susigrąžinti, ir kam jau kam, bet Etlasui Koriganui jis neleis stoti skersai kelio.

Nekantriai lauktame romano „Mes dedame tašką“ tęsinyje pasakojama pakaitomis iš Lilės ir Etlaso perspektyvų: čia liejasi nuo pat veikėjų paauglystės trunkanti meilės, smurto šeimoje ir antrų galimybių istorija. „Mes pradedame iš naujo“ – tai emocijų kupina kelionė, suteikianti ne tik neblėstančios vilties, bet ir drąsos visad siekti laimės, nes kiekviena pabaiga turi ir pradžią.

„Jautriai atskleidžia antrųjų šansų gėlą ir džiugesį.“
Kirkus Reviews

„Ir darsyk Hoover sudaužo skaitytojų širdis.“
Publishers Weekly

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Jos kūrybos sąraše – daugiau nei dvidešimt skaitytojų pamėgtų romanų, tarp kurių jau ir daugeliui lietuvių pažįstami „Mes dedame tašką“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“. „Mes pradedame iš naujo“ – Lilės, Etlaso ir Railio istorijos, prasidėjusios romane „Mes dedame tašką“, tęsinys.

Nikas Fosa, buvęs Kanados specialiųjų pajėgų karys, sugrįžęs gyventi į savo šeimos gimtąją žemę, tikino griežtai nesikišiantis į senbuvių ukrainiečių laisvės kovas. Bet vieną dieną į pavojų patenka jo mylimoji, ir Nikas, įkvėptas paprastų ukrainiečių atkaklumo, supranta nebegalintis likti nuošaly. Kijevo širdyje tebeverda kruvina Maidano revoliucijos kova. Įširdusi minia reikalauja prezidento zeko galvos, o mūšių horizonte pamažu veriasi didžiojo brolio burna, ciniškai kvatodama ir siekdama praryti Ukrainos žemes. Šiose lyg užkratas ima plisti žalieji žmogeliukai ir vietiniams plaudami smegenis ima šokdinti pagal naujo šeimininko dūdelę. Nikas leidžiasi į nesaugų kelią išžvalgyti tiesos.

Romanas „Dūris“ – lyg drobė, kurios kiekviena gija – tai paprastų ukrainiečių, nepavargstančių kovoti už laisvą tėvynę, istorija.

„Kinematografinis romano paveikumas pritrenkia detalių gausa, charakterių tikroviškumu, aistringu įsigilinimu į medžiagą ir esmingu istorinio virsmo pojūčiu.“

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rolandas Rastauskas

Ramūnas Bogdanas (gim. 1959 Kaune) – „Delfi“ apžvalgininkas. Aktyvus Sąjūdžio dalyvis, dirbo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko Vytauto Landsbergio patarėju užsienio politikos klausimais. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Ukrainoje nekart bendravo su revoliucinių įvykių dalyviais, skaitė paskaitas Kyjive, Odesoje, Mykolajive, Dnipre. Kinijoje įšventintas į 13-os kartos čen stiliaus taidzi kovos meistrus. „Dūris“ – baigiamoji R. Bogdano romanų trilogijos „Ukrainos tridantis“, skirtos 2013–2014 m. įvykiams Ukrainoje, knyga. 2018 m. pasirodė pirmas trilogijos romanas „Prie bedugnės“, o 2020 m. antrasis – „Juodas sniegas, raudonas dangus“.

„Dabar suprantu, kad sunkiausi sprendimai kartais atneša geriausių pokyčių.“

Lilė ir buvęs jos vyras Railis pagaliau susitarė dėl dukrelės Emerson priežiūros. Nors išsiskyrę, jie vis dar susitinka beveik kasdien, ir Lilę kaskart apima baimė: nejaugi ji taip niekad ir nepatirs, kas yra tikroji laisvė ir laimė? Tačiau vieną rytą gatvėje ji netikėtai sutinka savo pirmąją meilę – Etlasą. Jiedu nesimatė beveik dvejus metus, bet jausmai, regis, tik ir laukia progos įsiplieksti iš naujo, šįsyk – dar karštesne liepsna.

Truputį padvejojusi Lilė nusprendžia suteikti Etlasui antrą progą. Tik naujai atrastą džiugesį netrunka apkartinti smurto nesibaidantis Railis: nors su Lile jie nebegyvena drauge, giliai širdyje jis vis dar viliasi ją susigrąžinti, ir kam jau kam, bet Etlasui Koriganui jis neleis stoti skersai kelio.

Nekantriai lauktame romano „Mes dedame tašką“ tęsinyje pasakojama pakaitomis iš Lilės ir Etlaso perspektyvų: čia liejasi nuo pat veikėjų paauglystės trunkanti meilės, smurto šeimoje ir antrų galimybių istorija. „Mes pradedame iš naujo“ – tai emocijų kupina kelionė, suteikianti ne tik neblėstančios vilties, bet ir drąsos visad siekti laimės, nes kiekviena pabaiga turi ir pradžią.

„Jautriai atskleidžia antrųjų šansų gėlą ir džiugesį.“
Kirkus Reviews

„Ir darsyk Hoover sudaužo skaitytojų širdis.“ 
Publishers Weekly

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Jos kūrybos sąraše – daugiau nei dvidešimt skaitytojų pamėgtų romanų, tarp kurių jau ir daugeliui lietuvių pažįstami „Mes dedame tašką“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“. „Mes pradedame iš naujo“ – Lilės, Etlaso ir Railio istorijos, prasidėjusios romane „Mes dedame tašką“, tęsinys.