Sofia Segovia

Naujas jaudinantis, tikrų įvykių įkvėptas bestselerio „Bičių dūzgesys“ autorės romanas apie istorijos kryžkeles, vaikystę ir karą.

Kas tau atsitiko? Nebenoriu prisiminti. Ką tu praradai? Tiek daug. Ką tu matei? Viską. Kur tu buvai, Arnai? O kur tu, Ilze? Taip toli kaip karas ir taip arti kaip naktimis juos skyrusi siena. Taip toli ir taip arti kaip abiejų pradingusi tėvynė. Taip toli ir taip arti kaip baimė ir badas. Taip toli kaip įveikta senoji miesto siena, taip arti kaip karštas oras skriejant kulkai ar bombai, kuri krisdama iš dangaus vieną gyvybę atima, o kitos pasigaili. Taip toli ir taip arti kaip atsitiktinumas, kuris, pasiuntęs juos skirtingais keliais, atvedė ten pat tuo pačiu metu.

Pasakojimas apie dvi šeimas iš skirtingų Rytų Prūsijos kraštų, per Antrąjį pasaulinį karą priverstas bėgti iš tėvynės.

Apie Ilzę ir Arną, kurių nerūpestingą vaikystę nutraukia bombų sprogimai ir liepsnų pašvaistės. Ilzės šeima, gelbėdamasi nuo artėjančios sovietų armijos, atšiaurią žiemą palieka namus ir keliauja per karo siaubiamą šalį, nežinodama, nei kur, nei kada baigsis jų alinanti kelionė. Arnas su motina bėga į dar besiginantį Kionigsbergą ir slapstosi griuvėsiuose, vildamiesi po karo vėl suburti išblaškytą šeimą.

Per dviejų jaunų žmonių likimus driekiasi skaudi ir tyra lyg gintarinės Jūratės ašaros gija, išausta iš Lenkijos miškų glūdumoje gimusių pasakų.

„Meistriškai sukurta knyga, kuri sykiu ir gniaužia širdį, ir sušildo.“

The Washington Post

Ši magišku realizmu dvelkianti šeimos saga, pateikta Meksikos revoliucijos ir siaubingo 1918 metų ispaniškojo gripo istoriniame fone, pasakoja apie ypatingą berniuką ir jį priglaudusią šeimą, žmogaus ryšį su gamta, legendomis ir tradicijomis ir, neišvengiamai, apie besikeičiančią šalį. 

Knyga pilna svaiginančių garsų ir kvapų: saldus apelsinų vaisių ir žiedų dvelksmas, naktinių vabzdžių giesmė, bičių dūzgesys... Jie lyg tikra magija – nuneša į saulėtą Meksikos gamtą ir net baigus skaityti knygą, regis, dar kurį laiką tvyro ore.

Mažo Meksikos miestelio gyvenimas pasikeičia amžiams, kai močiutė Recha po tiltu randa naujagimį. Mažojo Simonopijo veidas sužalotas, o nuo mirties jį apsaugojo gyvų bičių antklodėlė. Kai kuriems prietaringiems vietiniams – tai velnio ženklas, tačiau ūkininkų Fransisko ir Beatrisės šeima priglaudžia kūdikį ir rūpinasi juo kaip savu. Užaugęs Simonopijas savo naująją šeimą nustebina bauginančiu talentu: užmerkęs akis jis regi tai, ko nemato niekas kitas – ateitį. Apsuptas nuolat jį saugančio bičių spiečiaus, Simonopijas turi vieną tikslą – apsaugoti savo šeimą nuo grėsmių, kurias žada gamta ir žmonės.

„...įtraukianti ir nepretenzinga autorės proza bei jos talentas gyvenimišką istoriją apgaubti tinkamu kiekiu mistikos neišvengiamai verčia ją lyginti su tokiais Lotynų Amerikos grandais kaip Isabel Allende.“

The Washington Post