„Tokią knygą būčiau norėjusi perskaityti prieš penkerius, dešimt, net prieš penkiolika metų. Būčiau norėjusi žinoti, kad ne aš viena verkiu žiūrėdama į save veidrodyje ir svarstau, kas būtų, jei imčiau ir virtuviniu peiliu nupjaučiau tai, kas man trukdo gyventi“, – debiutinės knygos „Svoriomanija. Mano kelionė iki 100 kg ir atgal“ įžangoje prisipažįsta AISTĖ SIMĖNAITĖ, tekstų rašytoja, komunikacijos profesionalė, TV laidų kūrėja, o socialiniuose tinkluose – nebloga_mama.
Ką sakai, kai žmonės klausia, apie ką yra „Svoriomanija“? Turbūt daugelis tikisi dar vieno stebuklingo būdo sulieknėti, bet juk knygoje ras visai ne tai?
„Svoriomanija“ – istorija apie tai, kaip gyvena žmogus, susipykęs su savo kūnu. Ji prasideda vaikystėje – nuo pirmo skaudaus suvokimo, kad atostogų nuotraukose atrodau ne taip, kaip „derėtų“ dešimtmetei mergaitei, ir trunka dvidešimt metų – iki taikos su savo kūnu ir maistu.
Šioje istorijoje buvo visko. Nuolatinės gėdos sporto klube ar sunkiai telpant į lėktuvo sėdynę. Baimės valgyti viešai. Nevilties, kad neužsisega nė vieni madingi džinsai, o tinkamo dydžio liemenėlės nėra net specializuotoje parduotuvėje. Bandymų pasijuokti iš savęs, kol nepradėjo juoktis ir tyčiotis kiti. Fizinio skausmo, kai vasarą žaizdotos šlaunys trinasi viena į kitą. Pralaimėjimo kartėlio, kai vėl ir vėl nepavyksta „mažiau ėsti ir daugiau judėti“. Sirgau trimis valgymo sutrikimais: priepuoliniu persivalgymu, bulimija ir netipine anoreksija. Ryžausi skrandžio mažinimo operacijai, gydymui Valgymo sutrikimų centre ir ne vieniems psichoterapijos metams. Kai jau atrodė, kad ši kelionė baigta, atkrisdavau vėl... Tai mano istorija, bet panaši gali nutikti bet kam.
Iš tiesų – kad tavo asmeninė istorija yra tuo pat metu ir universali, patvirtina ir knygai kalbintų žmonių pasakojimai.
Kokie atviri, jautrūs ir gilūs tie pokalbiai! Nuostabaus balso savininkė Valerija Iljinaitė neslepia net juodžiausių bulimijos etapų, Liucina Rimgailė apie anoreksijos pavojų pasakoja iš savo patirties, Emilis Remeikis – gyvas įrodymas, kad valgymo sutrikimai nėra tik „moterų reikalas“. Su Dovile Filmanavičiūte kalbame apie tai, kaip lengva jaunai merginai pakliūti į dietų pinkles ir visam gyvenimui išderinti organizmą, o su Asta Meschino – ką italės daro kitaip, kad yra vertinamos kaip liekniausios Europos moterys.
Kam būtų naudinga perskaityti „Svoriomaniją“?
Tiems, kurie jaučiasi per stori ar galvoja, kad vis naujos dietos paieškos – normali gyvenimo dalis. Tiems, kurie nuolat kovoja su dviem papildomais kilogramais ir neatsimena, kada valgė torto gabalėlį nejausdami kaltės. Kuriems maistas yra tapęs priešu, kurie baudžia save už papildomą kąsnį jį išvemdami ar išsportuodami. Tiems, kurie norėtų sudaužyti visus pasaulio veidrodžius. Kuriems gėda apsinuoginti paplūdimyje. Tiems, kurie bijo, kad atkurti pagarbos savo kūnui jau nebepavyks. Tiems, kurie galėtų pasimokyti iš mano situacijos ir pastebėti raudonas vėliavas augindami savo vaikus. Tiems, kurie jaučia, kad kūno forma ir svoris tapo absurdiškai sureikšmintu vertės matu. O gal ir tiems, kuriems paprasčiausiai smalsu, – knyga tokia atvira, kad nė pro rakto skylutę žiūrėti nereikės, į savo istoriją kviečiu užeiti tiesiai pro paradines duris.
Aš pati „Svoriomaniją“ vertinu kaip „ko nedaryti“ vadovėlį. Imkite mane kaip blogą pavyzdį, rodykite jį aplinkiniams, kurie rizikuoja žengti mano jau pramintais keliais, ir tiesiog nekartokite mano klaidų, padėkite jų nedaryti savo vaikams ar artimiesiems. Na, o jei tikitės to „stebuklingo būdo“ sulieknėti, labiausiai ir kviečiu knygą perskaityti.
Labai norėčiau ir kad knyga pakliūtų į rankas savo kūno nekenčiantiems žmonėms, kurie jaučiasi vieni su tuo, ką išgyvena. Net nuo žinojimo, kad toks esi ne vienas ir kad išeitis visada yra, galima pasijusti geriau.
Kodėl tau pačiai buvo taip svarbu atsikratyti antsvorio, kad būdama dar visai jauna ryžaisi skrandžio mažinimo operacijai?
Yra žmonių, kurie ir dideliame kūne mėgaujasi pilnaverčiu gyvenimu. Jie šoka, bėga, lipa ir savo energija gali apdalinti aplinkinius. Bet man antsvoris buvo tapęs didžiule problema. Sverdama 100 kg į savo butą penktame aukšte užlipti pajėgdavau tik su dviem pertraukomis, susitikusi su draugais iškart ieškodavau, kur prisėsti, o jei tekdavo pastovėti, labai greitai pavargdavau – buvo paprasčiausiai sunku išlaikyti tokį svorį. Nebesuskaičiuosiu, kiek pramogų, susitikimų ar nuotykių esu praleidusi jausdama, kad fiziškai man jie bus per sunkūs. Jau nekalbu apie tai, kad pasaulyje, kur įprastose parduotuvėse mano dydžio drabužių tiesiog nebuvo, jaučiausi kaip antrarūšis padaras.
Buvau šventai įsitikinusi, kad mano problema – tik svoris, kad su juo susitvarkius, savaime susitvarkys ir visa kita. Nebesuvokiau ir nebepripažinau, kad aš ir kūnas – tai vienas ir tas pats. Buvome AŠ ir JIS – priežastis to, kad negaliu gyventi kaip visi. Mano pagrindinis tikslas buvo sumažinti tą kūną ir susigrąžinti gyvenimo kokybę, kai kiekvieną akimirką nereikia galvoti apie svorį ir maistą, kai kūnas yra tiesiog kūnas, o ne priešas nr. 1. Norėjau tapti nepastebima, susilieti su minia, norėjau, kad storumas taip stipriai neveiktų manęs ir mano kasdienybės.
Operacija padėjo sumažinti kūną, bet tai tebuvo pradžia. Suvokti ir įsisąmoninti, kad veiksmingiausios operacijos vyksta galvoje, o ne ant operacinio stalo, kad su maistu reikia draugauti, o ne kovoti, ir kad mano kūnas turi būti sveikas, o ne tobulas, man užtruko labai ilgai. Dar ilgiau – išsiaiškinti antsvorio, valgymo sutrikimų, nemeilės sau priežastis ir rasti sprendimus tai pakeisti.
Net su artimais žmonėmis kalbėti apie netobulą savo kūną, nutukimą ar valgymo sutrikimus reikia drąsos. Dar daugiau jos reikia kalbėti apie tai viešai. Kodėl nusprendei savo patirtį užrašyti knygoje ir – taip atvirai?
Tiesą sakant, kai knyga jau iškeliavo į spaustuvę, pirmą sykį iš tikrųjų suvokiau, kad ją ne tik parašiau – žmonės ją dar ir skaitys. Teoriškai, akivaizdu, tai žinojau ir anksčiau, bet buvau sau davusi užduotį rašyti atvirai, kaip dienoraštį, ir šiek tiek užsimiršau. Kol rašiau – rašiau krauju, nenutylėdama nei klaidų, nei kvailysčių, o dabar atsitraukiu į šoną ir leidžiu tai atvirai istorijai gyventi savo gyvenimą.
Rašyti pradėjau – nekoketuoju – vedama misijos. Yra žmonių, turinčių aukštą fizinio skausmo slenkstį, o aš galiu gana lengvai kalbėti apie išgyvenimus ir patirtis, kurios kitiems atrodo labai intymios, gal net gėdingos. Ar tas atvirumas yra mano prakeiksmas, ar laimė – dar nežinau. Mažesnį jautrumą priimu kaip įsipareigojimą dalintis, nes atvirų istorijų reikia, jos padeda normalizuoti temas, apie kurias kalbame pašnibždomis. Galų gale, iš tų sunkių ir bjaurių mano išgyvenimų turi būti nors kokios vertės!
Kita vertus, pradėjusi rašyti „Svoriomaniją“ dėl kitų, galiausiai pati gavau tokią naudą, kokios net negalėjau tikėtis: jei ne ši knyga, greičiausiai nebūčiau pati pastebėjusi pavojingų ženklų ir toliau sirgčiau nediagnozuota anoreksija.
Įžangoje rašai, kad ši istorija – be pabaigos. Kodėl?
Pirmą ir paskutinę „Svoriomanijos“ eilutes skiria penkeri metai. Pradėjau rašyti praėjus porai metų po skrandžio mažinimo operacijos, kai atrodė, jog svoris normalizavosi ir pagaliau galiu mėgautis gyvenimu. Bet pasąmoninė baimė vėl nutukti niekur nedingo, galiausiai susirgau anoreksija – prireikė dar kelerių metų, kol ėmiau jaustis sveika.
Mano santykis su svoriu, kūnu ir maistu – kaip krepšininko, kada nors patyrusio Achilo sausgyslės traumą. Kad ir kaip gerai jaučiuosi, turiu retsykiais sąmoningai įsivertinti, apsižiūrėti, ar neiškilo naujų raudonų vėliavų. Valgymo sutrikimai gali sugrįžti, atkritimai – ne toks ir retas reiškinys. Bet kuo daugiau turiu įrankių su jais dorotis, kuo daugiau žinių, patirčių, tuo sudėtingiau tą švytuoklę įsiūbuoti.
Kokiame etape esi dabar?
Dabar gyvenu su tyla galvoje. Tiksliau – mano galva prikimšta idėjų, džiugesio ir atradimų, bet zyziantis svoriomanijos radijas išjungtas. Be paliovos aidėję „baltymai, riebalai, centimetrai, kilogramai…“ – bent kol kas – praeityje. Gyvenu nesisverdama, rūbus pritaikydama prie savo kūno (o ne atvirkščiai), nebandau jo keisti, kad kas nors galėtų pagirti ar kritikuoti. Nežinau, ar galiu tai vadinti pagaliau pasiekta taika, bet paliaubomis – tikrai.
Jau metus esu mama. Vos sužinojusi, kad laukiuosi mergytės, drauge su dideliu džiaugsmu pajutau ir nerimą – užauginti merginą, kuri puikiai jaučiasi savo kailyje, yra beprotiškai sudėtinga užduotis. Socialinių tinklų mamų grupėse skaitau, kad kai kurios net savo kūdikiams riboja pieną: joms baisu, kad vaikas nutuks. Negalėjau patikėti, kaip giliai ir skaudžiai mūsų visuomenėje įaugusi ta storumo baimė.
Kitas iššūkis, laukiantis ir gimus dukrai, – vėl matyti savo besikeičiantį kūną ir kontroliuoti reakcijas į padidėjusį svorį. Vien ką reiškė nepraėjus nė metams po gimdymo fotografuotis knygos viršeliui visu ūgiu! Prieš keletą metų, garantuoju, būčiau atsisėdusi ant žemės, apsiverkusi ir atsisakiusi.
Kalbėjosi Daina Žemaitytė
Nuotraukos autorė Mika Savičiūtė
