Tahereh Mafi

Ji pakilo iš dulkių, atgijo nešama švelnaus vėjelio ir praskriejo, palikusi gėlėmis kvepiantį pėdsaką ir pražudžiusi karalių, beveik šimtmetį valdžiusį didžiausią pasaulio imperiją. Tikras stebuklas, kad jai tai pavyko. Nekrustelėjus nė piršto, net nepakėlus balso…

Ji tiesiog stovėjo ištiesinusi pečius, o jo pasaulis subyrėjo.

Ji prabilo, ir pranašautojai buvo išskersti; ji atsisuko, ir jo senelis buvo nužudytas; ji pūstelėjo, ir jo motina dingo; ji atsiduso, ir jo teta su juo nebesikalbėjo; ji išskrido, ir jo valdiniai ėmė maištauti. Kamranas net negalėjo išgirsti jos vardo, regis, prilygstančio šūviui į krūtinę.

Net ir tada jis svarstė, ar dar kada nors ją pamatys.

Jausmingas bučinys sugriovė ne tik kadaise pražuvusios džinų karalystės princesę Alizę ir Ardunijos imperijos sosto įpėdinį skyrusią sieną, bet ir jųdviejų gyvenimus.

Kamrano senelis, Ardunijos karalius, negyvas, jo kraupus sandėris su velniu atskleistas. Kyras, paslaptingasis rudaplaukis karalius, pagrobė Alizę ir išskraidino ją į kaimyninį savo valdomą Tulaną. Ir Kyras sudarė su velniu sandėrį, pagal kurį, norėdama susigrąžinti džinų karalystės sostą, Alizė privalo atstumti Kamraną.

Alizė nenori turėti nieko bendra nei su Kyru, nei su sandėriu, kurį šis sudarė su Iblisu. Tačiau negalėdama niekaip pasprukti iš Tulano ir pamiršti pranašystės, kad jai lemta užimti džinų sostą, ji priversta svarstyti: gal verta užgniaužti jausmus ir pagaliau tapti karaliene, kurios taip reikia jos tautai?

Tuo metu Kamranas mėgina gelbėti savo žlungančią karalystę. Visų išduotas jis tik žino turintis keliauti į Tulaną ir atkeršyti už senelio mirtį. Kamranui telieka viltis, kad ten jo laukia Alizė, dar netapusi Tulano karaliene.

Žaižaruojančios magijos, širdį šildančios meilės ir kvapą gniaužiančių išdavysčių kupinas romanas „Begalinės gijos“ tęsia akimirksniu The New York Times bestseleriu tapusią seriją „Džinų išrinktoji“.

„Laukti atgalinio bilieto į šią nuostabią karalystę įmanoma tik atsivertus pirmąją knygą ir kartojant jau patirtą kelionę.“

– The New York Times knygų apžvalga

Tahereh Mafi yra Nacionalinės knygų premijos (National Book Award) nominantė ir tarptautinių bestselerių – serijų „Sutrupink mane“ ir „Džinų išrinktoji“, romanų „Jūros platybės“ ir „Nuostabus jausmas“ – autorė. Jos kūriniai išversti į trisdešimt kalbų. Tahereh Mafi su vyru, taip pat rašytoju Ransomu Riggsu ir dukterimi gyvena Pietų Kalifornijoje.

New York Times ir USA Today bestselerių autorė

 „Meistriškai Mafi parašytame romane pasakojimas audžiamas iš likimo kerų ir pavojų, draudžiamos meilės ir dvaro intrigų, magijos ir maišto.“ – Cassandra Clare, New York Times bestselerių autorė

Visas pasaulis Alizę laiko nieko verta tarnaite, ir niekas nežino, kad iš tiesų ji – pradingusi senovinės džinų karalystės sosto paveldėtoja. Ji nuolat ieškoma, todėl priversta slėptis visiems puikiai matomose vietose, kad neišsiduotų ir išvengtų pavojaus.

Bet vieną dieną ji suklysta.

Sosto įpėdinis Kamranas girdėjo, ką byloja pranašystės, ir žino, kad žiauriai pabaisai lemta nužudyti jo karalių. Karalystei sparčiai nyrant į sutemas, Kamranas beviltiškai ieško tamsos šaltinio. Bet kuo įtartinesnė jam atrodo tarnaitė keistomis akimis, kuo daugiau apie ją sužino, tuo sunkiau išlikti abejingam. Net jei įsimylėti tokią merginą kaip Alizė reiškia išsižadėti visko, kas jam brangu.

„Džinų išrinktoji“ – tai romanas apie dviejų karalysčių nesantaiką, apie uždraustą meilę ir seniai pamirštą karalienę, kuri turi įveikti tamsą, susigrąžinti sostą, atkurti karalystę ir išgelbėti savo tautą nuo vargano gyvenimo.

„Pasiruoškite būti sunaikinti – ši knyga suspaus jums širdį ir privers ją smarkiai plakti, o pabaiga paliks be žado.“ – Stephanie Garber, New York Times bestselerių autorė

– Kas tu? – sušnabždėjo Kamranas.

Ji kilstelėjo smakrą ir prasižiojo iš nuostabos. Atidžiai žvelgė į jį plačiai atmerkusi spindinčias akis, regis, suglumusi ne mažiau už princą. Kamranas guodėsi bent tuo, kad jiedu vienodai vienas kitą trikdė.

– Ar pasakysi, kuo tu vardu? – paklausė jis.

Lėtai, lyg dvejodama ji papurtė galvą. Kamranas pasijuto lyg paralyžiuotas. Negalėjo paaiškinti kodėl; regis, jo kūnas lyg inkaras buvo pritvirtintas prie jos kūno. Jis artinosi prie merginos palengva, stumiamas jėgos, kurios nė nesitikėjo suprasti. Tai, ką vos prieš kelias minutes būtų pavadinęs beprotybe, dabar jam atrodė svarbiausia: patirti, koks būtų jausmas laikyti ją glėbyje, įkvėpti nuo jos odos sklindančio aromato, priglausti lūpas jai prie kaklo. Menkai suvokdamas, ką daro, palietė ją – lengvą kaip oras, gležną kaip blėstantis prisiminimas, – pirštų galais brūkštelėjo jai lūpas.

Ji pradingo.