„(Vištvanagiai) paneigia įsitikinimą, kad laukinė gamta yra tik tai, kas nepaliesta žmogaus rankų ir širdies. Laukinė gamta gali būti žmogaus rankų darbas“, – sako anglų rašytoja, poetė, gamtininkė, Kembridžo universiteto dėstytoja ir mokslininkė Helen Macdonald.
H. Macdonald atsiminimų knyga „V kaip vanagas“ (origin. pavad „H Is for Hawk“), sulaukusi didžiulės tarptautinės sėkmės ir apdovanota „Costa Book Awards“ ir „Samuel Johnson Prize“ literatūros premijomis, išleista ir lietuviškai („Baltos lankos“, vertė Kristina Aurylaitė).
„V kaip vanagas“ – tai giliamintiškas, poetiškas ir lyg atviras nervas skaudus pasakojimas apie netektį ir sielvartą, nemirštantį tėvo ir dukters ryšį, nuostabią, bet sudėtingą žmogaus ir paukščio draugystę, trunkančią per amžius iki šių dienų. Apie universalius gyvenimo prasmės ir susitaikymo su savo mirtingumu klausimus.
Jaukinimosi kelionė
Helen nuo pat mažumės svajojo tapti sakalininke. Ji ilgai mokėsi šios senos ir paslaptingos profesijos, treniravo daugybę paukščių. Po daugelio metų, staiga mirus tėvui, ją pasiglemžia sielvartas ir apsėda anksčiau nelankiusi mintis treniruoti vištvanagį – bene laukiniškiausią iš paukščių. Škotijoje ji įsigyja Meibelę, parsiveža ją į savo namus Kembridže ir leidžiasi į ilgą vanago, kurio kiekviena kūno dalelė sukurta medžioti bei žudyti, jaukinimosi kelionę.
„Yra žodis. Netektis. Arba: netekęs, netekusi. Jo šaknis senąja anglų kalba reiškia „atimti, konfiskuoti, pačiupti, apiplėšti“. Apiplėštas. Apvogtas. Taip nutinka kiekvienam. Bet sielvartą jauti pats vienas“, – atsiminimų knygoje rašo H. Macdonald.
Gedulas ir sielvartas – tai bene svarbiausi H. Macdonald knygos emocinio kraštovaizdžio elementai. Po netikėtos tėvo mirties pajutus, kad pasaulis slysta iš po kojų, kartu užgimsta ir noras į jį kabintis dresuojant plėšriausią ir laukiniškiausią paukštį – vištvanagį. Kaip sako pati autorė, tai buvo bandymas įsileisti ir prisijaukinti nevaldomą laukiniškumą, skausmą ir gedulą. Ir kartu – save.
„Neįmanoma prisijaukinti sielvarto, bet įmanoma prisijaukinti paukštį. Tuo metu kilusį troškimą dresuoti suvokiau kaip pabėgimą nuo pačios savęs. Kažkuria prasme aš pati troškau būti kaip vištvanagė, todėl ir įsileidau pirmykštį laukiniškumą – vištvanagio pavidalu – ne tik į savo namus, bet ir į save. Būtent ten, mano viduje ir virė tikroji kova. Kova dėl to, kas aš esu ir koks yra pasaulis“, – sako knygos autorė.
Kai viskas stoja į vietas
Paradoksalu, tačiau atsiminimų knyga apie tai, kaip viskas atrodo, kai gyvenimas byra į šipulius, padėjo autorei pajusti, kad viskas, ką ji veikė, kuo buvo, užsiėmė ir domėjosi. staiga susijungė, stojo į vietas.
„Pasijutau esanti savo vietoje. Tos paskiros mano gyvenimo sritys – literatūrinė, mokslinė veikla, paukščių stebėjimas, tyrinėjimas... jos visos susijungė. Dievinu paukščius, juos stebėti, būti lauke, bet išprotėjusi esu ir dėl bibliotekų. Visada jaučiau, kad šiedu elementai mano gyvenime svarbūs, tik neapleido jausmas, tarsi privalau pasirinkti vieną iš jų. Bet iš tiesų mano gyvenimas buvo ėjimas nuo vieno prie kito. Studijavau anglų literatūrą, tuomet dirbau prie sakalų apsaugos programos, tada vėl grįžau į universitetą ir pasirinkau mokslo istorijos studijas. Ir tik rašydama knygą, regis, pagaliau pajutau, kad tie dalykai vienas kitam neprieštarauja, priešingai – jie puikiai dera“, – sako H. Macdonalds.
Knygoje gausu ne tik autorės asmeninių išgyvenimų, prisiminimų, bet ir faktų, žinių ir informacijos apie sakalininkystę ir plėšriuosius paukščius – praėjusius šimtmečius menantys tekstai, daugybė įtraukiai pateiktos mokslinės, istorinės informacijos, literatūrinių nuorodų.
Šiais laikais literatūra apie žmogaus ir gamtos santykį išgyvena tikrą pakilimą. Tačiau, pasak autorės, ko ne visuose tokiuose kūriniuose galima išskaityti ir rūpesčio ar net sielvarto gaidą.
„Juk rašyti apie gamtą – tai atverti save nuolatiniam sielvartui. Panašiai, kaip rašant apie meilę, nes, rašydamas apie meilę, tuo pat metu kalbi ir apie mirtį. Juk meilė, mirtis, netektis yra to paties dalyko, gyvenimo, dalys. Ir dabar, klimato krizės akivaizdoje, tai jaučiame kaip niekada anksčiau. Tad tikrai be galo sudėtinga rašyti apie gamtos pasaulį nepaliečiant sielvarto ir netekties“, – įsitikinusi H. Macdonald.