„Spėčiau, kad knygos populiarumą nulėmė jos daugiasluoksniškumas: gausu ne tik įvairių veikėjų, bet ir skirtingų stiliaus registrų. Tam tikri dalykai patiks vieną knygą per metus perskaitančiam žmogui, labiau atsidavusį skaitytoją ir kritiką sužavės kiti. Užgriebtas labai platus socialinių ir egzistencinių problemų laukas: diskriminacija, prievarta, mirties baimė, traumos. Knyga tarsi neužima pozicijos, nevertina, be to – knyga, it Šriodingerio katė, baigiasi ir laimingai, ir nelaimingai“, – apie Hervé Le Tellier romano „Anomalija“ sėkmę Vakarų Europoje sako vertėja iš prancūzų kalbos Greta Štikelytė.
Kviečiame skaityti susirašinėjimą su vertėja apie į bet kokius rėmus sunkiai telpantį romaną, skaitytojų labai dažnai apibūdinamą kaip malonus netikėtumas.
**
Seniai planuoto mūsų susirašinėjimo pretekstas – 2020 m. Goncourt’ų premijos nugalėtojo Hervé Le Tellier romanas „Anomalija“, metų pradžioje išleistas „Baltų lankų“. Nesinori pernelyg daug pasakoti apie patį siužetą, bet turbūt neišvengsiu bent to, kas pateikiama anotacijoje: neįtikėtinas įvykis per skrydį Paryžius–Niujorkas 2021 m. kovą aukštyn kojomis apverčia šimtų keleivių gyvenimus. Patekę į galingą audrą, galiausiai jie saugiai nusileidžia, bet nė vienas nenutuokia, kad audra buvo toli gražu ne įprasta. 2021 m. birželį tarsi iš niekur danguje pasirodo lėktuvas, identiškas jau nusileidusiajam prieš tris mėnesius, su keleivių antrininkais. Intriguoja, sykiu skamba ir truputį atpažįstamai, bet beveik nežinia, ko tikėtis. Būtent taip dažniausiai tenka išgirsti apibūdinant šią knygą – kaip „netikėtumą“. Kaip sakytum: ką tau pirmiausia kalba ši knyga? Ir kaip prisimeni jos vertimo procesą?
Pirmas į galvą šovęs atsakymas: knyga apie tai, kaip pasaulį mato žmogus, galintis sau leisti įpirkti lėktuvo bilietą Paryžius–Niujorkas. Bet toks atsakymas nebūtų visiškai tikslus, nes apibūdina tik tam tikrą perspektyvą – nors perspektyvos klausimas knygoje yra vienas esminių. Iš tikrųjų sakyčiau, kad „Anomalija“ yra apie skirtumą tarp to, kaip žmogus mato save ir kaip jį mato aplinkiniai, tarp to, kuo norime būti ir kuo esame. Tai knyga, priverčianti sustoti, apsižvalgyti aplink ir akis į akį susidurti su faktu, kad kiekvienas šalia nepatogiai besimuistantis žmogus – tai ištisas nepažintas pasaulis, lygiavertis mūsiškiam. Knygoje nepamokslaujant ugdoma empatija.
Versdama knygą kartais keiksnodavau autoriaus išmonę, pykau, kad šitaip apsunkino man darbą. Sunkus tas tekstas, žinoma, buvo ne tik man: Prancūzijoje net vyko devynių vertėjų seminaras, jie skyrė visą savaitę aiškintis šios knygos vertimo vingrybėms. Tačiau, nepaisant vertimo sunkybės, niekada nereikėdavo prisiversti dirbti, o kartais nesinorėdavo sustoti nepabaigus skyriaus – knietėdavo sužinoti, kaip baigsis ta ar kita siužeto linija, net ir pačių nemėgstamiausių veikėjų. Tai, kad autorius sugeba priversti mėgti ar nekęsti jos veikėjų, – išties geras ženklas, jo sukurto pasaulio gyvumo įrodymas.
Taigi „Anomalija“ – kūrinys, iš pirmo žvilgsnio prasidedantis kaip detektyvas, turintis mokslinės fantastikos žanro elementų, primenantis serialą „Juodasis veidrodis“. O iš tiesų tai?..
Pagal knygą tikrai galima pastatyti vieną „Juodojo veidrodžio“ seriją, nes „Anomalijoje“ taip pat svarbiau ne patys fantastiniai elementai, o per juos atsiskleidžiantis visuomenės pjūvis. Tačiau iš tiesų knyga parašyta taip, kad tilptų į kuo mažiau rėmų: paskutiniame knygos skyriuje autoriaus „antrininkas“ kaip tik derasi su leidėjais, maldaujančiais rašyti kaip galima priimtiniau, suprantamiau, bet jis nepasiduoda. Iš pradžių knyga primena paviršutinišką trilerį, atrodo, tarsi būtų parašyta mąstant apie būsimos ekranizacijos scenarijų, tačiau kuo toliau, tuo labiau tas įspūdis menksta, knyga sudėtingėja ir neria gilyn.
„Daug kritikos visam įmanomam fundamentalizmui, įsivaizdinimui, žiniasklaidai ir pramogų kultui, valdžioms, dvigubam gyvenimui“, – taip apie šią knygą rašei savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“. Ar nesuklysiu pasakiusi, kad tai vienas tų atvejų, kai svarbu ir kaip, ir kas pasakojama? Romane keliami provokuojantys klausimai apie žmonijos egzistenciją, realybę, tikėjimą, likimą, laisvą valią, tyrinėjamos iš pirmo žvilgsnio neįžvelgiamos žmogaus esybės pusės. Prie formos klausimo dar sugrįšiu, o dabar norisi klausti apie turinį: kurios temos tau pasirodė įdomiausios ar aktualiausios?
Knygoje man įdomiausias pasirodė daug kur parodomas žmonių negebėjimas susitarti, didelių grupių darbo tarpusavyje sukeliamas chaosas, individualių ir kolektyvinių interesų sankirtos, atsirandančios dėl žmonijos įvairovės ir skirtingų kultūrų subtilybių. Paradoksalu, kad daugiausiai žmonės geba pasiekti kartu, tačiau kol vieni kitiems padeda, ne mažiau ir trukdo.
Patiko ir pasakojimo globalumas. Knygoje parodoma, kad, tam tikru atžvilgiu, nėra šalies, kur žolė žalesnė: piktnaudžiavimas galia, paviršutiniškumas, demagogija, nenoras keisti pažiūrų vyrauja visur.
Kaip jau minėjau, aptarimo prašosi ir pati romano forma: pasirinktas daugiabalsis pasakojimas, pats savaime jau tikrai nebe naujovė ar netikėtumas, bet čia jis suskamba itin išbaigtai ir įtraukiančiai. Kaip sakytum: kur šioje knygoje slypi tokios formos pasirinkimo sėkmės paslaptis?
Šiame romane forma įdomi tuo, kad ne susieja veikėjus, ne per skirtingus požiūrius pateikia pilnesnį kokio nors įvykio vaizdą, o parodo pasaulio ir patirčių fragmentiškumą, žmogiškosios patirties ribotumą: kad ir kaip norėtum, patirti gali tik savo gyvenimą. Bet štai: ateina rašytojas ir pabando tai pakeisti. Ar jam pavyksta – jau kitas klausimas, bet tuo literatūra ir išskirtinė, tai viena iš jos stiprybių, leidžiančių nepaskęsti šiuolaikinių pramogų liūne.
Dar viena tikrai labai svarbi knygos plotmė – itin subtilus ir pagavus humoras bei ironija. Skaitytojui tokį tekstą skaityti – tikras džiaugsmas ir malonumas, o kaip vertėjui? Juk turbūt ne veltui sakoma, kad būtent intertekstų pilną humorą išversti ir perteikti bene sunkiausia. Kaip pati matai ironijos vietą knygoje?
Manau, kad kalbėjimas apie rimtas problemas be didelės rimties suteikia knygai savotišką skonį, ir patraukiantį skaitytojus. „Anomalijoje“ pašiepiamas viskas, nieko nėra švento – tik tai daroma labai subtiliai, nenusileidžiant iki žemo lygio. Viskas yra svarbu ir niekas nėra svarbu.
Knyga labai anglosaksocentriška, daugelis pokštų kuriama pasitelkiant anglų kalbą. Verčiant tokį tekstą labai akivaizdu, kiek daug laisvės turi rašytojas ir kaip smarkiai suvaržytas būna vertėjas (ypač verčiantis į kalbas, prižiūrimas įvairių komisijų). Hervé Le Tellier rašo žmonėms, anglų kalbą suprantantiems ne prasčiau nei prancūzų. Tos pačios taktikos versdama laikiausi ir aš: nusprendžiau, kad jeigu autorius pasitiki prancūzais ir jų anglų kalbos žiniomis, aš pasitikėsiu lietuviais.
Tame pačiame „Facebook“ įraše užsiminei, kad Goncourtʼų premiją knygą „laimėjo turbūt dėl to, kad smarkiai pajuokė Prancūzijos literatūros / leidybos kultūrą ir amerikiečius (regis, Prancūzijoj taikydamas pastarąją taktiką neprašausi)“. Gal truputį plačiau paaiškintum, ką turi omenyje?
Jau vien tai, kad ilgus metus kūrybingai rašantis autorius laimėjo prizą už holivudinę knygą, – pakankama, nors ir užtekstinė kritika. Kalbant apie tekste išsakomą kritiką leidybos kultūrai, ji per kraštus srūva rašytojo Viktoro Mizelio istorijoje: būdamas ne itin talentingas, savo leidėjos vertinamas, bet į populiarumo viršūnes niekaip neprasimušantis autorius, versdamas populiarius romanus apie vampyrus jis galiausiai „miršta“ ir jo mirtis nepaprastai išpopuliarina minutę prieš mirštant leidyklai nusiųstą knygą, taip pat ankstesnę, anksčiau skaitytojų ignoruotą kūrybą. Parodoma, kokia yra sensacingumo, skandalo vertė, kokia esminė šiais laikais reklama: be jos gali metų metus kokybiškai kurti, bet niekam ta kūryba nerūpės.
JAV knygoje labai šaržuotos; iš esmės tai religinio fanatizmo, tamsos žemė. Itin smarkiai kritikuojamas religijos dominavimas amerikietiškoje kultūroje, pašiepiamas Donaldas Trumpas (nors tik šiek tiek labiau nei kiti politiniai lyderiai), žiūrovo jausmais manipuliuojanti, apgaulinga televizijos kultūra. Žinoma, JAV greičiausiai pasirenkamos tik kaip šių problemų apogėjus, tai, kad kitos šalys nėra parodomos kaip kuo nors pranašesnės, leidžia spėti, jog pagrindinis tikslas vis tik buvo Vakarų pasaulio, o ne konkrečios šalies kritika.
Knygos vertimą į lietuvių kalbą parėmė Lietuvos kultūros taryba, o kol romanas čia dar tik pradeda savo kelionę, norisi klausti apie knygos recepciją Vakarų Europoje. Faktas, kad Goncourtʼų premija tikrai prestižinė ir jos laimėtojai paprastai sulaukia daug dėmesio, tačiau, kaip suprantu, – pataisyk mane, jei klystu, – ši knyga tapo savotišku fenomenu ir Vakarų Europoje. Čia ji tiesiog neįtikėtinai populiari ir perkama. Kaip manai, kokia tokio šios knygos populiarumo priežastis: ar europiečiai knygoje atpažino ką nors itin artima sau?
Labai sunku atspėti vienos ar kitos knygos populiarumo priežastis. Tačiau, jeigu reikėtų, šiuo atveju spėčiau, kad populiarumą nulėmė knygos daugiasluoksniškumas: gausu ne tik įvairių veikėjų, bet ir skirtingų stiliaus registrų. Tam tikri dalykai patiks vieną knygą per metus perskaitančiam žmogui, labiau atsidavusį skaitytoją ir kritiką sužavės kiti. Dar vienas stiprus, net utilitarinis knygos bruožas: ji leidžia įsivertinti savo paties vertybes, reflektuoti jų reliatyvumą. Užgriebtas labai platus socialinių ir egzistencinių problemų laukas: diskriminacija, prievarta, mirties baimė, traumos. Knyga tarsi neužima pozicijos, nevertina, be to – knyga, it Šriodingerio katė, baigiasi ir laimingai, ir nelaimingai, taip sugebėdama įtikti kiekvieno skoniui.
Knyga palankiai galėjo būti sutikta ir dėl to, kad yra labiau globalios, nenacionalinės literatūros pavyzdys. Autorius renkasi iš įvairiausių pasaulio vietų kilusius veikėjus, „įdarbina“ prezidentus, reflektuoja visame pasaulyje paplitusias problemas, žiūri toliau savo kiemo.
Ačiū už atsakymus.
Susirašinėjo Lina Valantiejūtė