Viola Ardone

„Moteris – tai ąsotis: kas jį sudaužo, tas ir pasiima, šitaip sako mano motina.“

Septintasis dešimtmetis. Pasaulis sparčiai keičiasi, bet nuošaliame Sicilijos miestelyje gyvenimas teka sava, per amžius nusistovėjusia vaga. Vyras yra šeimos galva, o moteris – namų šeimininkė. Vyrai gali dirbti visus darbus, nevaržomai linksmintis, laisvai bendrauti ir siekti nusižiūrėtos merginos dėmesio ir rankos. Įstatymas jų pusėje: jei mergina nenori tekėti, ją galima pagrobti ir prievarta paimti į žmonas. Merginos negali vienos išeiti iš namų, joms užginta ne tik bendrauti su jaunais vyrais, bet ir pažvelgti į juos. Sutuoktinius joms parenka tėvai. Arba jas pasirenka patys vyrai.

Penkiolikmetė Oliva Denaro puikiai žino Sicilijos moterų gyvenimo taisykles, tačiau, priešingai nei jos bendraamžės, visiškai netrokšta tapti moterimi. Jai patinka žaisti su savo geriausiu draugu Saru, svaidyti akmenis iš laidynės, bėgioti gatvėmis, laukuose rinkti sraiges. Ji mokosi ir skaito rimtas knygas, bet paslapčia varto spalvotus žurnaliukus ir piešia sąsiuvinyje kino dievaičių veidus. Olivai patinka mergaitiška laisvė, tačiau ji negali tęstis amžinai.

Vieną dieną miestelio konditerijos krautuvės savininko sūnus pasiūlo Olivai apelsino skiltelę. Nors mergina dovanos nepriima, tačiau savimi pasitikintis, arogantiškas vyrukas nusprendžia, kad ji turi tapti jo žmona. Nepasiekęs savo tikslo gražiuoju, jis pagrobia merginą, tad jaunutė, vos brandą pasiekusi Oliva patiria brutalią, įstatymais įtvirtintą vyro teisę.  Tačiau Oliva laužo tradicijas ir atmeta moters prievolę būti sudužusiu ąsočiu, o jos ryžtas siekti teisingumo įkvepia kitas kovoti dėl moterų teisių Italijoje.

Tarptautinio bestselerio „Vaikų traukinys“ autorės Violos Ardone naujausia knyga nukelia skaitytoją į XX a. septintojo dešimtmečio Siciliją ir atskleidžia ydingas to meto visuomenės nuostatas. Subtiliai ir jautriai pindama skausmingos istorijos gijas autorė parodo, kad net ir vieno žmogaus pastangos gali atnešti lemtingų permainų visai šaliai.

Kartais, norėdami atrasti savo gyvenimo kelią, turime atsisakyti visko. Net ir motinos meilės.

Aštuonmetis Amerigas dienas leidžia Neapolio gatvelėse ir šiukšlynuose ieškodamas skudurų. Mama iš jų siuva drabužius ir parduoda turguje. Amerigas nelanko mokyklos, o didžiausia jo svajonė – nauji, tik jam vienam priklausantys batai. Svajonė tampa tikrove, kai Italijos valdžia pasiūlo didžiausius nepriteklius kenčiančioms šeimoms iš skurstančių šalies pietų laikinai išsiųsti savo vaikus į turtingesnę šiaurinę dalį. Daugybė šeimų pasinaudojo šia galimybe ir 1946 metų rudenį ilgi traukinių ešelonai pajudėjo į šiaurę.

Kelionės metu Amerigą, kaip ir tūkstančius kitų vaikų, kamuoja nerimas ir artimųjų ilgesys. Jis nežino, kas jo laukia, ir baiminasi, kad nebegrįš namo, tačiau pažintis su nauja šeima išvaiko baimes. Pirmą kartą gyvenime Amerigas nejaučia alkio, yra šiltai apsirengęs, avi naujus batus ir vėl lanko mokyklą. Pirmą kartą gyvenime jis yra mylimas, vertinamas ir – laimingas. Atėjus laikui grįžti Amerigo širdis plyšta iš skausmo, bet kito kelio nėra. Vis dėlto Amerigas nenori pasiduoti ir dėl savo svajonės ryžtasi didžiausiai įmanomai aukai.

Violos Ardone kūrinyje vieno berniuko akimis matome pokario Italiją su jos žmonių rūpesčiais ir džiaugsmais. Jautriai ir nuoširdžiai vaizduojamoje istorijoje susipina meilė ir neapykanta, atskleidžiamas nuosekliai bręstantis pasiryžimas bet kokia kaina siekti laimės.

2019 metais parašyta knyga sulaukė didelio pasisekimo Italijoje ir buvo išversta į 29 kalbas.