Virgilijus Kubilius

Maktubas – ne patarimų knyga, o dalijimasis patirtimi.

Paulo Coelho „Maktubas“ – tai išmintingų pasakojimų ir metaforų sklidina knyga. Kiekviena istorija yra tarsi švyturys, neskubriai vedantis į vidinę trasformaciją, dovanojantis pažinimo ir atradimo džiaugsmą. Šias istorijas Coelho užrašė įkvėptas folkloro, savo mokytojo bylojimų, artimų ir atsitiktinai sutiktų žmonių pasakojimų, palikusių jame gilų įspaudą. Jas visas jungia universali bendražmogiška patirtis. 

Jei reikia priimti kokį nors sprendimą, užvis geriausia žengti pirmyn ir iš anksto susitaikyti su pasekmėmis. Kokios bus tos pasekmės, žinoti iš anksto negalite.

Paulo Ceolho laikomas vienu įtakingiausių mūsų laikų rašytojų, jo knygos išleistos daugiau nei 170 šalių, išverstos į 88 kalbas, jų parduota daugiau nei 320 milijonų egzempliorių. Jis yra daugybės pasaulinių bestselerių, įskaitant vienos įspūdingiausių šiuolaikinės literatūros knygų – „Alchemiko“ – autorius. Nuo 2002 m. Brazilijos literatūros akademijos narys, 2007 m. tapo Jungtinių Tautų Taikos pasiuntiniu. 2009 m. pelnė Gineso pasaulio rekordą kaip į daugiausia užsienio kalbų išverstos knygos („Alchemikas“) autorius.

www.paulocoelhoblog.com 

Twitter, Facebook, Instagram: @paulocoelho

Donatas Januta – JAV lietuvis, advokatas, istorijos tyrinėtojas. Savo knygoje „Lietuviški takai“ D. Januta žvelgia į pasaulio lietuvių gyvenimus, pateikia savo nuomonę apie praeities ir šiandienos įvykius, primena apie žymių lietuvių likimus.

Autorius keliaudamas ieško lietuviško paveldo visame pasaulyje, paseka lietuvių pėdsakus ir gyvenimą Baltarusijoje, Lenkijoje, Kaliningrade, Latvijoje, Ukrainoje ir tai aprašo.

Apie autorių:

Trumpa gyvenimo ir profesinė anamnezė: kilęs iš labai mažo pietryčių Lietuvos miestelio, devyniasdešimtųjų pabaigoje atvyko į sostinę mokytis medicinos. Baigęs universitetą spėjo padirbėti arba bent jau pasipraktikuoti ir „pasimatuoti“ viską: slaugo bachilus, registratoriaus ragelį, neperšlampamą greitosios medicinos pagalbos mediko striukę, gydytojo chalatą, lektoriaus podiumą ir direktoriaus švarką. Dabar, metęs taip medikų mėgstamą daugdarbystę, ramiai dirba tik vienoje privataus sektoriaus darbo vietoje, kartais skaito paskaitas ir rašo tekstus „Delfi“. 

Knygos citatos:

„Jei televizoriaus vaizdas staiga pradėjo mirgėti, o garso kolonėlėje kažkas šnypščia ir traška, kodėl dažnas vietoj remonto tiesiog trinkteli per korpusą kumščiu? Juk niekas to nedarys, jei iš skausmo mirga akyse ir cypia ausyse. Mes linkę nedaryti to, kas mums sukelia nepatogumų ir reikalauja bent šiek tiek pastangų: gerti vaistus, pasidaryti kraujo tyrimus, savanoriškai pasitikrinti prostatą ar gimdos kaklelį, nes tie laimėjimai po tokių procedūrų kažkur toli ir neaiškūs, o nepatogumas – štai jis, akivaizdus.“

„Sveikatą mes suvokiame kaip duotybę, ligą – kaip lemtį, gydymą – kaip vargą, komplikacijas – kaip gydytojo aplaidumą. Ir, aišku, norime gauti garantijos raštą: mano sveikatą kažkas sugadino, aš turėsiu vargti su vaistais ir nežinia, ar padės, gal vargsiu be reikalo ir rezultato nebus. Bet gal tam, kad tikėtumės ilgalaikio patogaus naudojimosi, mes turėtume ir elgtis su savimi kaip su brangiausia mūsų turima preke.“

„Norėdami neprarasti serviso garantinių paslaugų, automobilį tvarkingai nuvairuojame patikrinti kiekvienais metais. O kodėl nieko nedarome, kad išsaugotume sveikatą? Kodėl padangas kas sezoną pasikeičiame, <...> o dantų higienai pinigų gailime?“

Prieš keliolika metų viena mažoji pacientė paklausė mamos: „Ar eisime pas tą daktarą, kuris visada šypsosi?“ 

Gydytojas Valerijus Morozovas ne tik šypsosi, taikliai diagnozuoja ligą ar nustato, kokia tavo sveikata, bet ir stebina vaizduote bei aštria, šmaikščia plunksna. 

Susigalvojęs pašnekovą, statistinį ir menkai sveikatos priežiūros klausimais išprususį pilietį Vaclovą (bet šiaip neblogą vyruką), knygoje gydytojas aptaria nerimą šiam piliečiui keliančius simptomus ir griauna sveikatos mitus. Trumpi vizitai šeimos gydytojo kabinete Vaclovą padaro kantresnį ir rūpestingesnį savo ir savo šeimos sveikatai. Užvertę paskutinį puslapį, įsitikinsite, kokie esate panašūs į gydytojo pašnekovą, tad gal imsite dažniau šypsotis ir rūpintis sveikata.

Knygos temos:

▪ Tyrimai iš kraujo lašo ▪ Vitaminas D – vitaminų ir tyrimų karalius ▪ Maisto (ne)toleravimas ▪ Individualus antibiotikų poveikis ▪ Kepenų valymas ▪ Kas mažina temperatūrą, jeigu jos nemažina vaistai? ▪ Koks cholesterolis yra geras? ▪ Vaistai, kurių nepakanka; vaistai, kurie nebeveikia; vaistai, kurių nereikia ▪ 21 amžiaus maras – rūgštingumas ▪ Ar sloga – liga? ▪ Imuniteto programos ▪ Skiepytis ar persirgti?

P. S.

Apie ką ši knyga? 

Apie mediciną, apie ką daugiau gali parašyti gydytojas.

Apie vartojimo kultūrą ir kartais apie nekultūringą vartojimą medicinoje. 

Apie norą čia ir dabar, pageidautina be pastangų. 

Apie kiekvieną iš mūsų, jei leisime sau pažiūrėti į save iš šono. 

Ir apie šypsenas, kurių tuose puslapiuose daug, tereikia tik imti ir pasijuokti iš savęs. 

Amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas skaitytojams geriausiai žinomas kaip nepakartojamų siaubo romanų, tokių kaip „Švytėjimas“, „Kerė“, „Daktaras Miegas“, „Ponas Mersedesas“, „Radybos“, „Budėjimas baigtas“, „Tas“ ir kitų tarptautinių bestselerių, autorius.

1999 metais Kingas užsimojo parašyti knygą apie savo profesiją ir atskleisti kai kuriuos savo gyvenimo užkulisius. Tais metais jis pateko į pavojų gyvybei sukėlusią avariją, tad dėl daugybės operacijų ir ilgos reabilitacijos rašymo ir gyvenimo saitai knygoje įgavo netikėtą svarbą.

Tai ne vien sausas pamokymų ir patarimų rinkinys. Knygoje apstu asmeninės patirties: linksmų ir liūdnų pasakojimų apie vaikystę, paauglystę, pirmuosius literatūrinius bandymus, studijas universitete ir nepriteklių kupinus mokytojavimo metus. Kingas atvirai prisipažįsta, kad alkoholis ir narkotikai buvo neatsiejami jo ankstyvojo kūrybinio kelio palydovai, kad tik artimųjų parama ir begalinis noras kurti jam padėjo ištrūkti iš priklausomybių pinklių.

Knygoje Kingas aptaria ir svarbiausią rašytojo amato įrankį – kalbą, supažindina su kasdiene savo darbo rutina ir darbo įpročiais, netgi dalijasi su skaitytojais iš redakcijų ir leidyklų gautais neigiamais atsakymais. O šių jo kūrybinio kelio pradžioje, pasirodo, būta ne tiek ir mažai. Jo patarimai, kaip plėtoti siužetą ir perteikti veikėjų raidą, praktiški, šmaikštūs ir įkvepiantys. 

Veikalas „Apie rašymą. Memuarai apie amatą“, Jungtinėse Amerikos Valstijose įvardytas kaip „geriausia visų laikų knyga apie rašymą“, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo.

Klasikinis romanas apie neviltį ir uždraustus romantinius jausmus atšiaurioje Naujojoje Anglijoje.

Itanas Fromas pluša savo varganame ūkyje ir stengiasi pakęsti sunkaus būdo įtarią žmoną Zeną, linkusią prasimanyti ligas. Kai pas juodu apsigyvena guvi, linksma, gyvybe trykštanti jaunutė Zenos giminaitė Metė, atvykusi padėti šeimininkauti, Itanas pasijunta pakerėtas ir ima austi svajones apie laimę, kurią jam įkūnija ši mergina.

Viename iš dramatiškiausių amerikiečių grožinės literatūros kūrinių Edith Wharton veda šią pasmerktą trijulę tragiškos lemties keliu. Nors ir pasakojimo maniera, ir tema „Itanas Fromas“ visiškai skiriasi nuo kitų rašytojos romanų, kaip tik jis tapo populiariausiu ir labiausiai skaitomu jos kūriniu.

Romanas parašytas 1911-aisiais, tais pačiais metais, kai Edith Wharton galiausiai apsisprendė skirtis su vyru, nors labai gerai suprato, kokia didelė kartais būna laisvės kaina ir kad aistra gali stiprumu prilygti mirčiai. Vienas literatūros kritikas pavadino šią knygą „bene autobiografiškiausia iš visų kada nors parašytų“, nes ji atspindi gilią pačios autorės neviltį ir vienišumą, atsidūrus padėtyje be išeities.

Naujausioje, šiandien itin aktualioje esė rinktinėje „Taika ar karas“ daug metų išeivijoje gyvenantis ir aštriai prieš Vladimiro Putino režimą pasisakantis rusų rašytojas Michailas Šiškinas tvirtina: Rusija nėra „mįslė paslaptyje ir paslaptis slėpinyje“ – mes tiesiog nepakankamai apie ją žinome. Savo knygoje jis bando atsakyti į svarbius su Rusija susijusius klausimus.

Kodėl keliautojai iš Vakarų net ir 21 a. apie Rusiją rašo kaip apie kitą planetą?

Kas šioje šalyje yra ne taip ir kodėl?

Iš kur atsirado mitas apie „rusų sielą“?

Kodėl revoliucijos ir bandymai sukti demokratijos keliu atveda prie naujų diktatūrų?

Kas iš tikro slypi už autokratinio Putino režimo ir jo pradėto karo Ukrainoje?

„Taika ar karas“ tyrinėja Rusijos problemų ištakas – nuo Kijevo Rusios ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės per skirtingus imperijos gyvavimo etapus, revoliuciją, Šaltąjį karą iki trisdešimt metų gyvuojančios Rusijos Federacijos. Rašytojas kalba apie sudėtingus valstybės ir piliečių santykius, aiškina rusišką požiūrį į žmogaus teises ir demokratiją, kelia mintį, kad yra dvi rusų grupės: nusivylę, abejingi, „vergo mentalitetą“ turintys žmonės ir tie, kuriems artimos europietiškos vertybės, kurie bando sukilti ir priešintis.

Asmeniški ir plačią istorinę perspektyvą atveriantys Michailo Šiškino tekstai – atvira ir kritiška refleksija apie šalį, įsipainiojusią sudėtingoje, krauju permirkusioje praeityje, o kartu jautrus laiškas žemei, kurioje gimė. Ar Rusija ir toliau suks piktavališką smurto ir autokratijos ratą, ar jos žmonės ras būdų pakeisti istoriją – ir kaip mes galime padėti tai padaryti?

Michailas Šiškinas (g. 1961) – vienas žymiausių šiuolaikinių Rusijos romanistų, literatūrinių premijų laureatas. Nuo 1995 m. gyvena ir intensyviai rašo Šveicarijoje. Jo knygos išverstos į 30 pasaulio kalbų. Leidykla „Vaga“ yra išleidusi jo romanus „Laiškų knyga“ (2011) ir „Veneros plaukas“ (2013).

Balys Sruoga (1896-1947) - lietuvių literatūros klasikas. Be jo neįmanoma įsivaizduoti XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Rašytojo atsiminimų knyga Dievų miškas vertinama kaip vienas originaliausių Europos memuaristikos kūrinių apie nacių koncentracijos stovyklas. Pirmą kartą atsiminimai išleisti 1957 m., autoriui jau mirus. 2005 m. režisierius Algimantas Puipa kūrinio motyvais pastatė kino filmą.

Ši knyga parengta pagal Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2005 m. leidimą. Kūrinio tekstas nekupiūruotas. Leidime palikta asmenvardžių ir vietovardžių rašyba su šiokiais tokiais netikslumais, kurių būta pirmame kūrinio rankraštyje.

Prancūzų rašytojo Gustaveʼo Flauberto romanas „Ponia Bovari“ (1856) – tai Emos Bovari, turinčios užgintų nesantuokinių ryšių ir gyvenančios ne pagal išgales, kad išvengtų provincijos gyvenimo banalybės ir tuštumos, istorija. Ištekėjusi už kaimo daktaro, Ema įsivaizduoja gyvensianti prabangų ir aistringą gyvenimą, apie kurį buvo skaičiusi sentimentaliuose romanuose, tačiau provincijos gyvenimas nė kiek neprimena romantiškų svajonių, ir čia prasideda pražūtingas jos nuopuolis. 

Romano siužetas paprastas, netgi archetipiškas, tačiau tikroji jo vertė – įžvalgios, taiklios psichologinės detalės ir amžina aklos meilės tema. Istorija ir šiandiena išlieka tokia pati aktuali, kaip ir tuomet, kai buvo parašyta. Pirmą kartą išleistas romanas „Ponia Bovari“ virto skandalu ir atsidūrė teisme kaip „įžeidžiantis dorą ir tikėjimą“, – dabar jis laikomas literatūros šedevru, neginčijamu realistinio stiliaus etalonu bei vienu įtakingiausių kada nors parašytų romanų.

Paulo Coelho knygoje „Alchemikas“ pasakojama apie jauną Andalūzijos piemenį Santjagą, kuris palieka gimtuosius namus Ispanijoje ir iškeliauja į Egiptą, tikėdamasis ten rasti lobį. Keliaudamas jis sutinka paslaptingą alchemiką, atranda gyvenimo ir sėkmės paslaptis, pasiekia savo svajonę ir sutinka didžiąją meilę.

Fenomenalios sėkmės sulaukusi brazilų rašytojo Paulo Coelho knyga „Alchemikas“ vis dar laikosi perkamiausių pasaulio knygų sąrašuose. Parduota virš 65 milijonų knygos egzempliorių, pagal knygą kuriamas filmas, o autorius įtrauktas į Gineso rekordų knygą už tai, kad „Alchemikas“ pripažintas romanu, išverstu į daugiausia pasaulio kalbų.

Savimi būdamas ilsėkis!

Ši knyga gimė iš švelnumo poreikio. Švelnumo žmogaus istorijai ir visam tam, kas jis yra.

Knygoje dalysiuosi savo gyvenimo fragmentais, situacijomis, kuriose galbūt nebuvau tobulas, kuriose ne visi mane suprato, kurios žeidė mane. Istorija, kurios negaliu pakeisti. Tačiau galiu ją transformuoti ir priimti kaip savo švelnumo istoriją. Istorija, kurią galiu išgydyti ją priėmęs ir suprasdamas, kad pats gražiausias dalykas, kurį turiu, yra mano apkabintas ir pamiltas gyvenimas.

Per Evangeliją, per savo gyvenimo patirtį, per poeziją pasakoju, kad daug ko mes negalime pakeisti: šalia esančių žmonių, situacijų, nesklandumų. Tačiau mes galime jų neįsileisti į save, kad nesusižeistume.

Knygą dedikuoju visam savo gyvenimui, visoms savo patirtims, visoms savo žaizdoms ir visoms savybėms, kuriomis didžiuojuosi ir kurias noriu matyti, kurios mane gydo.

„Puslapis švelnumo“ – ankstesnių knygų „Kiekvienos dienos terapija“ ir „Ramybės teologija“ tąsa, toliau vedanti į nesibaigiančią mūsų gyvenimo kelionę.

Benas Lyris – kūrėjas, kunigas, gyvenimo prasmės terapeutas, ieškantis teigiamų patirčių, kurios padėtų išgyventi negandas ir susitaikyti su aplinkybėmis, kurių negalime pakeisti. Iš visos širdies tikintis, kad kiekvienas, žinodamas KAM, ištvers visus KAIP.

„Daugelyje knygų pateikiama receptų, kaip pasveikti, kaip pagyti, kaip tapti laimingu. Šioje knygoje tėra vienintelis receptas, leisiantis pasveikti, gebėti kuo gražiau nupinti savo paties gyvenimo vainiką. Tai – džiaugtis savo unikalumu, vertinti jį. Neprivalote būti kaip visi. Neprivalote rasti teisingų sprendimų ir įgyvendinti juos dairydamiesi į kitų žmonių gyvenimą. Privalote apkabinti ir susitaikyti su savo gyvenimu. Tada tapsite nenugalimi.“ – Lyris

ne metų laikas

bet kvepiantis gėlėm

pavasaris tai Tu

ne iš Dangaus

bet Dangumi mane

lietus pamilęs

Tavo vėjas

ne saulė

ir ne spinduliai

bet šildantys

medžių šakų šešėliai

Tavo rankos

upeliai

jūros

vandenys ir vandenynai

net ne vanduo

bet Tavo Meilė

nuplaunanti

pagirdanti

ir mylinti

mane visokį

sužeistą

suklydusį

ne visad gerą

Lyris