Leidykla LAPAS

Grybo sapnas – tai romanas apie žmones, pasiklydusius savo vidiniuose labirintuose. Visuomenės akimis sėkmingus gyvenimus susikūrusios trisdešimt penkerių moterys Upė, Ina ir norvegas restorano šefas Karlas iš tiesų gyvena savo proto kalėjimuose. Jiems kažko trūksta, bet net patys nežino ko. Kiekvienas savaip visą gyvenimą ieško kelio vidinio susitaikymo link, tačiau tik atsidūrę mistiškame vasarnamyje Pervalkos g. 31 randa sprendimo užuominą.

Tris romano dalis, kurių veiksmas vyksta 2051 ir 2025 metais, sieja niujorkietis mokslininkas Dastinas Karteris ir jo kelias į pripažinimo olimpą. Kažkada Nidoje sutikta lietuvė Ina jį įkvėpė vystyti teoriją, įrodančią, jog žmogus yra simbiotinė būtybė tarp grybo ir žinduolio. Būtent grybas mus lengvai svaigina sukurdamas ego iliuziją ir skatindamas siekti, ieškoti, nesitenkinti dabartimi. Anot Karterio, mes visi iš prigimties esame iracionalūs ir gyvename savo grybo sapne. Šis romanas yra septynerių metų autorės studija apie žmogaus sąmonės paradoksalumą.

Gabija Grušaitė gimė Vilniuje, studijavo medijas ir antropologiją Londone, septynerius metus gyveno Malaizijoje, kur įsteigė nepriklausomą meno centrą Hin Bus Depot. Ji yra išleidusi du romanus – Neišsipildymas (2010, 2020) ir Stasys Šaltoka (2017). Pastarasis išverstas į anglų (2018, 2019) ir ukrainiečių (2022) kalbas, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės ir Penang Monthly literatūrinėmis premijomis, nominuotas Metų knygos rinkimams. 2023 m. Gabija Grušaitė išleido pirmąją knygą vaikams Grožis ir Heizelis. Trečiajame romane Grybo sapnas (2023) autorė toliau tyrinėja efemeriškus tapatybės klausimus, vidinius prieštaravimus, neatitikimą tarp visuomenei rodomo paviršiaus ir to, kas po oda, po žodžiais. Šiuo metu autorė gyvena Pervalkoje.

Daktaras Robertas Leingas atsikrausto į Londono pakraštyje neseniai pastatytą aukštnamį, leidžiantį į dangų pažvelgti iš viršaus, o ne iš apačios. Šiame vertikaliame mieste du tūkstančiai gyventojų gali naudotis visais modernaus gyvenimo privalumais: prekybos centru, mokykla, banku, baseinais. Aukštnamis pulsuoja prabanga, svaiguliu ir vakarėliais, kurių įkarštyje gyventojai užmiršta išorinį pasaulį.

Tačiau uždara architektūrinė idilė netrukus ima eižėti, pastate pradeda trūkinėti elektra, o kartu ir žmonių moralės normos. Tarp gyventojų įsižiebia konfliktai, vakarėliai virsta orgijomis, koridoriai ir liftai – kovų lauku. Namo aukštais savo socialinę vertę matuojantys gyventojai atsiduoda primityviems instinktams ir kovoja dėl išlikimo. Greta prabangos įsigali chaosas, negailestingai susidorojantis su aukštnamio hierarchijai nepaklūstančiais gyventojais.

1975 m. pasirodžiusi distopija Aukštnamis (High-Rise) – socialinis-architektūrinis eksperimentas, leidžiantis tyrinėti žmonių psichologiją uždaroje aplinkoje. Rašytojas J. G. Ballardas provokuodamas pasitelkia architektūrą kaip visuomenės inžinerijos įrankį. 2015 m. pagal šią knygą režisierius Benas Wheatley sukūrė filmą tokiu pat pavadinimu.

„Kandus, negailestingas ir blaivus žvilgsnis į žmonių skruzdėlyną, pastatytą, pasak pagrindinio veikėjo, „jau įvykusioje ateityje“. Ballardas neturi jokių Iliuzijų – civilizacijos grimą nuo žmonių nuvalyti taip pat lengva, kaip ir užtepti.“

knygos vertėjas Marius Burokas

J.G. Ballard (1930–2009) – britų rašytojas, provokatorius, kūręs apokaliptinės nuotaikos persmelktą mokslinę fantastiką. Collins anglų kalbos žodyne galima rasti būdvardį „balardiškas“. Juo apibūdinama distopiška modernybė, nykūs, žmogaus sukurti kraštovaizdžiai ir psichologinės technologijų, visuomenės ir aplinkos vystymosi pasekmės. Antrojo pasaulinio karo metais rašytojo šeima buvo apgyvendinta svetimšalių karo belaisvių stovykloje Japonijos okupuotame Šanchajuje. Vaikystės patirtys, pasak paties Ballardo, labai paveikė jo kūrybą. Rašytojas mėgo kartoti, kad sveiko proto visuomenėje vienintelė laisvė yra beprotybė.

Epub sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/976bfea1-744f-439f-bbbe-1c16e5d3f08d.html 

„Leidėjo menas“ (L’impronta dell’editore, 2013) – garsaus italų rašytojo, leidėjo ir vertėjo Roberto Calasso esė knyga apie leidybos esmę. Kas yra gera leidykla ir geros knygos? Kodėl taip svarbu, kokią formą rankraščiui suteikia leidėjas? Kaip gimsta viršeliai? Kuo leidyba primena azartinius lošimus? Roberto Calasso neabejoja, kad leidyba yra menas, kuriuo užsiimti būtini pinigai ir kuris dar nė vieno nepadarė labai turtingu. Tačiau juk būtent leidėjų pasirinkimai, kokias knygas leisti ir kokių – ne, tiesiogiai veikia bet kurios visuomenės kultūrą ir intelektualinę raidą.

Roberto Calasso taip pat aprašo leidyklos „Adelphi Edizioni“ literatūrinės vizijos formavimąsi, apžvelgia svarbiausius leidėjus Europos istorijoje: nuo venecijiečio spaustuvininko Aldo Manuzio, 1502 m. išleidusio pirmąją knygą minkštu viršeliu, iki „Gallimard“ (Prancūzija), „Insel“ ir „Suhrkamp“ (Vokietija), „Einaudi“ (Italija) ir kt. 

„Leidybos meną galima vertinti pagal gebėjimą suteikti tokią formą daugybei knygų, tarsi jos būtų vienos knygos skyriai.“

Roberto Calasso

„Roberto Calasso praskleidžia užuolaidą į tą mistinę instanciją, kurioje nežinomo autoriaus rankraštis gali tapti pasauline klasika arba niekada nepasiekti skaitytojo.“ 

Ūla Ambrasaitė, leidyklos LAPAS įkūrėja 

Roberto Calasso (1941–2021) – leidėjas, vertėjas, rašytojas, dėl plačios erudicijos ir aktyvios veiklos literatūros ir kultūros lauke vadintas „vieno žmogaus literatūros institucija“ (Paris Review). 

Nuo 1962 m. rašytojas kuravo prestižinės Milano leidyklos „Adelphi Edizioni“ leidybos kryptis. „Adelphi“ įvertino ir pirmieji Italijoje išleido Friedrichą Nietzschę, Vladimirą Nabokovą, Johną Ronaldą Reuelį Tolkieną, Jacką Londoną, Jorge’ę Luisą Borgesą, Milaną Kunderą ir daug kitų tik vėliau pripažintų autorių. Tarp Roberto Calasso verstų autorių – Franzas Kafka, Friedrichas Nietzsche, Karlas Kraussas. 

Epub sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/e6543f06-f1b1-4827-a372-fb570fc5ae43.html 

Praeity dvidešimt metų muzikinės šlovės, dabarty – vienatvė ant sofos iššokusiomis spyruoklėmis. Ar kelionė, prasidėjusi beveik kaip eilinė atostogų išvyka į Peru, gali padėti užmiršti senas nuoskaudas, priversti susitaikyti ir užgniaužti savo ego? Ką turės praeiti ir kokias netikėtas kliūtis įveikti jau kurį laiką aktualumą praradusios grupės muzikantai Guolis su Pigiu, kad galėtų priimti lemiamą sprendimą? Ir ar pavyks jiems šį kartą išsipainioti ir grįžti? Grįžti namo ir grįžti į sceną.

„Te jūsų neapgauna kokaino dešra ir ajavaskos ceremonijos, nes autorius šiuo kūriniu užsimoja spręsti svarbius egzistencinius klausimus. Tai rimta literatūra, įrišta į B klasės filmo rūbą – itin gaivus derinys.“ 

Rašytoja Gabija Grušaitė

„Ši knyga ne tik prajuokins taikliu kastetišku sarkazmu. Ji įpūs ir tikėjimo, kad absurdiška šiandiena tėra kelionė – o kelionėse nutinka visko, reikia tik tai ištverti. Ypač šioje kelionėje.“

Žurnalistas Mažvydas Karalius

„Vieną dalyką literatūros rokeris Kastytis pašėlusiai smagiai, o vietomis ir labai jautriai įrodo: kol moki juoktis iš savęs ir kol širdis su kitais organais – savo vietoje, padėtis nėra beviltiška. Kas žino, galbūt šis atseit nerimtas voyage tikrai atves prie tos atseit gyvenimo prasmės?“ 

„Black Florence“ įkūrėjas, rašytojas Jaunius Petraitis

Kastytis Sarnickas lietuviams puikiai pažįstamas kaip Kastetas iš grupės G&G Sindikatas, o jo debiutinis romanas Turnė skaitytojus pavergė savo skaudžiai taikliu humoru. Voyage, Voyage – antrasis jo romanas, kuriame vėl sutinkame Guolį su Pigiu iš neegzistuojančios kultinės roko grupės Alkūninis velenas.

LEIDINIO PRIEINAMUMAS: 

Leidinys atitinka EPUB prieinamumo – EPUB Accessibility 1.1 ir WCAG 2.2 AA lygio – reikalavimus, kuriais užtikrinama kokybiška skaitymo patirtis visiems skaitytojams, tarp jų – ir asmenims, turintiems skaitymo sutrikimų, regos negalią. Leidinį sertifikavo LAB (Lietuvos audiosensorinė biblioteka). Leidinio sertifikatas

„Neišsipildymas“ – tai romanas apie žmones, kurie nepailsdami ieško savęs meilėje ir neišsipildymuose. Mūzos ir menininkės – Rugilės ir Ugnės – istorijos nėra nacionalinės, jų neriboja siaura Lietuvos geografija. Jos ieško savęs bet kokia kaina ir nebijo pasiklysti. Jų neriboja jokie vyrai. Tai knyga apie meilę, šlovę, terorizmą, muziką ir seksą. 

„Neišsipildymas“ yra pirmasis rašytojos Gabijos Grušaitės romanas, po dešimties metų pakartotinai išleidžiamas naujai dvidešimtmečių kartai. 

„Neišsipildymas“ – romanas, kurio trūko ir kuris vieną dieną turėjo būti parašytas. Parašytas jauno žmogaus apie jaunus žmones, sutinkamus ir matomus kasdienybėje.“ 

Jūratė Čerškutė 

„Šiandien man „Neišsipildymas“ atrodo kaip melancholiška pasaka, kurioje galima apčiuopti influencerio gimimo ištakas – pasaulis, šliaužiantis paviršiais, visa kita slepiantis po nutylėjimais. Finsta versus rinsta. Rugilė ir Ugnė po dešimties metų atrodo realesnės nei kada nors anksčiau. Galbūt todėl, kad socialinės medijos į viešumą iškėlė daug panašių jaunų moterų, kurių gyvenimą vartojame kasdien.“

Gabija Grušaitė 

Gabija Grušaitė (g. 1987) gimė Vilniuje, studijavo medijas ir antropologiją Londone, septynerius metus gyveno Malaizijoje, kur įsteigė nepriklausomą meno centrą „Hin Bus Depot“. Ji daug keliauja ir augina šunis, su kuriais šiuo metu gyvena Lietuvoje. Gabija yra išleidusi du romanus: „Neišsipildymas“ (2010, 2020) ir „Stasys Šaltoka: Vieneri metai“ (2017). Pastarasis išverstas į anglų kalbą (Cold East, 2018, 2019), įvertintas Jurgos Ivanauskaitės ir Penang Monthly literatūrinėmis premijomis, nominuotas Metų knygos rinkimams. Vos pasirodęs „Neišsipildymas“ pateko į Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką 

„Grybo sapnas“ – tai romanas apie žmones, pasiklydusius savo vidiniuose labirintuose. Visuomenės akimis sėkmingus gyvenimus susikūrusios trisdešimt penkerių moterys Upė, Ina ir norvegas restorano šefas Karlas iš tiesų gyvena savo proto kalėjimuose. Jiems kažko trūksta, bet net patys nežino ko. Kiekvienas savaip visą gyvenimą ieško kelio vidinio susitaikymo link, tačiau tik atsidūrę mistiškame vasarnamyje Pervalkos g. 31 randa sprendimo užuominą. 

Tris romano dalis, kurių veiksmas vyksta 2051 ir 2025 metais, sieja niujorkietis mokslininkas Dastinas Karteris ir jo kelias į pripažinimo olimpą. Kažkada Nidoje sutikta lietuvė Ina jį įkvėpė vystyti teoriją, įrodančią, jog žmogus yra simbiotinė būtybė tarp grybo ir žinduolio. Būtent grybas mus lengvai svaigina sukurdamas ego iliuziją ir skatindamas siekti, ieškoti, nesitenkinti dabartimi. Anot Karterio, mes visi iš prigimties esame iracionalūs ir gyvename savo grybo sapne. Šis romanas yra septynerių metų autorės studija apie žmogaus sąmonės paradoksalumą. 

Gabija Grušaitė gimė Vilniuje, studijavo medijas ir antropologiją Londone, septynerius metus gyveno Malaizijoje, kur įsteigė nepriklausomą meno centrą „Hin Bus Depot“. Ji yra išleidusi du romanus – „Neišsipildymas“ (2010, 2020) ir „Stasys Šaltoka“ (2017). Pastarasis išverstas į anglų (2018, 2019) ir ukrainiečių (2022) kalbas, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės ir Penang Monthly literatūrinėmis premijomis, nominuotas Metų knygos rinkimams. 2023 m. Gabija Grušaitė išleido pirmąją knygą vaikams „Grožis ir Heizelis“. Trečiajame romane „Grybo sapnas“ (2023) autorė toliau tyrinėja efemeriškus tapatybės klausimus, vidinius prieštaravimus, neatitikimą tarp visuomenei rodomo paviršiaus ir to, kas po oda, po žodžiais. Šiuo metu autorė gyvena Pervalkoje. 

Epub sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/7df6f65e-d9a5-4d73-80d6-93b86a6c1357.html 

„Vieną tokią dieną kaip ši, truputį anksčiau, truputį vėliau, suvoki, kad kažkas negerai, kad, grubiai tariant, nemoki ir niekada neišmoksi gyventi."

Viskas prasidėjo (o gal baigėsi?) nenuėjus į egzaminą. Tada buvo apleisti draugai, pamiršti įsipareigojimai, išbraukti planai. Dienomis beliko slėptis nuo viso pasaulio, o nakties tamsoje vaiduokliškai klaidžioti miesto gatvėmis: tapti žmogumi, kuris miega.

Garsus prancūzų postmodernistas Georges Perec (1936–1982) antruoju asmeniu parašytame romane tarytum paralyžiuoja laiką ir įtraukia į svaiginantį sapną, kuriame pinasi vidinės baimės, apatija ir prasmės paieškos.

„Skaitant šią knygą tereikia leisti sau užmigti kartu su žmogumi, kuris miega. O tada – rinktis, nubusti ar sapnuoti toliau."

Knygos vertėja Aušra Pokvietytė

„Akis žiūri į tave ir tame žvilgsnyje įkalina. Niekada nenustosi savęs matyti. Tu nieko negali padaryti, negali iš savęs ištrūkti, negali pabėgti nuo savo žvilgsnio ir niekada negalėsi: net jei sugebėtum taip giliai užmigti, kad joks supurtymas, šūktelėjimas, nudeginimas tavęs neišbudintų, vis tiek liktų toji niekada neužsimerkianti, niekada neužmieganti akis, tavo akis."

Georges Perec (1936–1982) — postmodernizmo rašytojas, pelnęs pasaulinį pripažinimą dėl novatoriškų žaidimų su kalba ir romano forma. Perecas priklausė eksperimentinei grupei Oulipo (Ouvroir de littérature potentielle – Potencialios literatūros dirbtuvė), kurios tikslas buvo modernizuoti literatūrinę kalbą, atsisakant įprastų kūrinio konstravimo paradigmų ir pritaikant jai žaidimo taisykles. Žymiausi autoriaus kūriniai: „La Vie mode d’emploi" (1978), „Les Choses" (1965), „La Disparition" (1969). Už kūrybinius nuopelnus jis buvo apdovanotas Renaudot (1965), Jeano Vigo (1974) ir Médicis (1978) premijomis. 

Oksfordo literatūros profesorius Humbertas Botkinas savo gyvenimą paskyrė postmodernisto Ezros Slefo kūrybai. Botkinas ryžtasi rašyti Slefo biografiją (žinoma, nepraleisdamas pratarmės, išnašų ir glosarijaus), bet knyga apie literatūros meistrą netrunka tapti pasakojimu apie patį autorių: jo įtartinai prasidėjusią akademinę karjerą, nerealizuotas rašytojo ambicijas ir kelti antakį priverčiančius asmeninio gyvenimo pasirinkimus.

Šis šmaikštus, netikėtas formas įgaunantis pasakojimas – tai ir literatūrinis žaidimas. Knygoje netrūksta nuorodų į skirtingų autorių kūrybą, netikėtų žanrinių jungčių, postmodernistinio pastišo ir sveikai ironiško žvilgsnio į literatūros pasaulio gyventojus.

„Ši knyga yra postmodernistinio romano pastišas, parodijuojantis žanrą ir atiduodantis duoklę autoriaus pamėgtiems rašytojams. Į savo postmodernistinį šiupinį autorius įmaišo intertekstų, aliuzijų, nuorodų į šiuolaikinių rašytojų bei klasikų kūrinius. Knygoje pasišaipoma ir iš literatūros kritikos, žiniasklaidos, knygų fanų kultūros, apskritai iš pretenzingumo."

Knygos vertėja Daina Valentinavičienė

Andrew Komarnyckyj (1956), gyvenantis Didžiojoje Britanijoje, rašytoju tapo per laimingą atsitiktinumą. Anksčiau jis yra dirbęs teisininku, viešųjų ryšių konsultantu, indų plovėju, slaugytojų padėjėju ligoninėje – atrodytų, klasikinė rašytojo biografija. Komarnyckyj, prisidengiantis skirtingais pseudonimais, žaidžia įvairiais literatūros žanrais. Tarp jo knygų: „Blacktelligence Rules" (2022), „The Revenge of Joe Wild" (2022), „Probate Made Simple" (2010). „Ezra Slefas, kitas Nobelio literatūros premijos laureatas" („Ezra Slef: The Next Nobel Laureate in Literature", 2021) – pirmoji rašytojo knyga lietuvių kalba.

Kasparas Joachimas Utzas – Meiseno porceliano kolekcininkas, po Antrojo pasaulinio karo iš Vokietijos pabėgęs į Prahą. Čia, dviejų kambarių bute, jis laiko vertingą, daugiau nei tūkstančio eksponatų kolekciją. Režimas jos neatima, tikėdamasis po Utzo mirties eksponatus perkelti į valstybinius muziejus, tačiau nuo šios minties Utzą purto – net jei mainais kartą per metus jam leidžiama išvykti iš Rytų bloko. Baimindamasis dėl kolekcijos lemties, jis tampa ir socialistinės valstybės, ir meilės menui įkaitu.

Ši švelniai ironiška žymaus britų rašytojo ir žurnalisto Bruce’o Chatwino knyga žvelgia į kolekcionavimą kaip obsesiją, svarsto apie asmeninę laikyseną politinių įtampų akivaizdoje ir nusiraminimo paieškas praeities mene.

„Taiklūs ir absurdiški dialogai, itin pastabi detalėms autoriaus akis, truputį mistiška ir siurrealistinė Prahos atmosfera – „Utzas“ yra puiki pirma pažintis su garsaus britų autoriaus Bruce’o Chatwino kūryba.“

Knygos vertėjas Marius Burokas

 Vieną dieną 28 metų bankininkas Vitangelo Moscarda iš savo žmonos lyg tarp kitko išgirsta, kad jo nosis – kreiva. Netikėtas suvokimas, kad aplinkiniai jį mato kitokį, nei pats įsivaizdavo save esant, apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Bandydamas suprasti, kas yra tikrasis „aš“ ir kiek veidų jis turi, į tapatybės krizę klimpstantis Moscarda ryžtasi vis radikalesniems eksperimentams. 

Italų rašytojo, dramaturgo, Nobelio literatūros premijos laureato Luigi Pirandello (1867–1936) romanas „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ drauge filosofiškas ir teatrališkas, šmaikštus ir tragiškas, nerimastingas ir meditatyvus.

„Iš romano struktūros veržiasi gaivališka teatrinė raiška. Dalyvaujame Moscardos vidiniame monologe, o laužyta sintaksė – tai sceniniai judesiai, kuriais siekiama įveikti gyvenimo ir scenos butaforiją, išjudinti ir galiausiai sutrupinti tai, kas negyva.“

Knygos vertėja Goda Bulybenko

Luigi Pirandello (1867–1936) – vienas reikšmingiausių XX amžiaus dramaturgų ir modernios dramos kūrėjų, 1934 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Savo kūrybos metodams įvardyti Pirandello taikė terminą teatro dello specchio (veidrodžio teatras). Pirandello sukūrė per 40 pjesių, kelis šimtus trumpų istorijų, garsiausi jo romanai – „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ („Uno, nessuno et centomila“ (1925–1926), „Velionis Matija Paskalis“ („Il fu Mattia Pascal“ (1904).