Leidykla LAPAS

Knygoje nagrinėjama Pirmosios Lietuvos respublikos (1918–1940) pramonės architektūra, per kurią atskleidžiami industrializacijos ir modernizacijos aspektai, ryškiai atsispindėję miestų ir kraštovaizdžio kaitoje, naujų pramonės šakų steigimo sunkumai, procesuose dalyvavusios asmenybės ir pramonės architektūros savitumas. Tekstą praturtina ir papildo beveik 300 istorinių iliustracijų.

„Kai papasakojau pažįstamiems architektams, kad rašau knygą apie pramonės architektūrą, jie ilgokai suko galvą, kas ją galėtų simbolizuoti. Tyrimų laboratorija? „Pieno centro“ rūmai Laisvės alėjoje? O gal Linkaičių ginklų fabrikas Radviliškio miškuose? Kas išliko ir ką mes apie tai žinome? Ką be „smetoniško sviesto“ žinome apie tarpukario Lietuvos industrializaciją ir kodėl, mano manymu, yra svarbu apie tai žinoti?“
Marija Drėmaitė apie knygos idėją

„Didesnės antikomunistinės knygos nesu skaitęs – joje labai vaizdžiai pademonstruota, ko netekome po 1940-ųjų.“
Profesorius Alfredas Bumblauskas

„...(knyga) mums išsamiai atskleidžia ir įtaigiai papasakoja apie pačią tarpukario Lietuvą. Atrodytų, lyg ir viskas paprasta, tačiau tai atlikta taip, kaip dar niekas iki šiol nėra atskleidęs ir papasakojęs.“
Istorikas Norbertas Černiauskas, bernardinai.lt

Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė. Tyrinėja XX a. architektūrą, modernizmą, domisi architektūros ir pramonės paveldu.

Stasys Šaltoka 29-ojo gimtadienio rytą pabunda savo lovoje Niujorke su nepažįstama moterimi ir supranta, kad jo dienos gerai atrodo tik per Instagram filtrus. Po fotogeniškais kasdienybės paviršiais tūno nerimas ir į nugarą stuksena klausimas KODĖL – ką the fuck daryt su savo gyvenimu? Stasys nusprendžia keisti kryptį ir išvyksta į Pietryčių Aziją, čia susiranda draugų, kartu kuria filmus apie tai, kaip mato trečiąjį pasaulį, kartais suvalgo wan tan mee, phad thai ar bulvių košytės, viskas skęsta viskio ir sarkazmo upėse, o viduje – tyla.

Gabijos Grušaitės antrasis romanas „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ – šiandienos istorija apie vidinę trisdešimtmẽčio transformaciją, gilumines laimės ir prasmės paieškas gyvenimo paviršiuose ir žmogiškąjį santykį.

„Kodėl verta / reikia / būtina / smagu / madinga skaityti Gabijos Grušaitės antrąjį romaną „Stasys Šaltoka: vieneri metai“?

A. Ji rašo kitaip nei įprasta lietuvių literatūroje.

B. Kibiais čiuptuvais čiuopia savo kartos – balto posovietinio hipsterio – pulsą ir jo gyvenimo kūną kiša po rentgeno aparatu, kurio nuotraukoje, t. y. romano, jūs galbūt atpažinsite save, o jei ne, tai bent jau galėsite pasakyti, kad ji rašo apie tuos, kurie ne mes.

C. Tai tekstas apie XXI amžių ir realų gyvenimą jame, apie žmones, manančius, kad neturi sielos, bet tikrai turinčius gyvenimo kryptį, to do listus ir Facebooką iškeitusius į Instagramą.

D. Tai istorija trisdešimtėjantiems ir trisdešimtmečiams apie juos pačius – buvusius, esamus, galėjusius ir vis dar galinčius būti.

E. Ir taip, tai dekonstruota meilės istorija, kupina juodųjų skylių, besidriekiančių tarp norų ir realybės.

F. O pabaiga? Stasio Šaltokos žodžiais tariant, Ikaras visad nudega, nors ir kyla į viršų su tech industry upgraded sparnais.“

Literatūros kritikė Jūratė Čerškutė

Gabija Grušaitė (g. 1987) gimė Vilniuje, studijavo socialines medijas ir antropologiją Londone, 2010 m. išleido debiutinį romaną „Neišsipildymas“, sulaukusį kontroversiškų kritikų vertinimų ir vadintą šiandienos balsu literatūroje. Pastaruosius šešerius metus gyveno Malaizijoje, Penange įsteigė nepriklausomą meno centrą „Hin Bus Depot“, daug keliavo ir augino šunis. Antrasis romanas autorę grąžino į gimtąjį Vilnių.

Kastytis Sarnickas puikiai lietuviams pažįstamas kaip Kastetas iš grupės „G&G Sindikatas“.

 
„Turnė̃“ – pirmasis jo romanas apie neegzistuojančią kultinę roko grupę „Alkūninis velenas“.

Praeityje – 15 metų muzikinės karjeros, priešakyje – 10 dienų koncertinis turas po Airijos ir Didžiosios Britanijos miestus. Vėdaras, Raketa, Pigis ir Guolis darkart susipakuoja savo instrumentus ir paskui vadybininką Rolandą lipa į lėktuvą, tik gerai nežino kodėl. Laikai pasikeitė, maišto kultūra numirė, viską pakeitė pozavimas gražioms nuotraukoms žurnalų viršeliams ir socialiniams tinklams.

Ar gali tokiame pasaulyje egzistuoti „Alkūninis velenas“, užgimęs priplėkusiame garaže iš begalinės meilės muzikai ir draugystės? Ar pavyks grupės nariams prisiminti, kodėl jie paauglystėje paėmė į rankas gitaras? O gal ieškodami atsakymo jie tiesiog nuskandins savo liūdesį neišsenkančioje alkoholio jūroje?

Viena aišku – jei lig šiol nežinojote jų, užvertus paskutinį puslapį jūsų lūpos nejučia pačios skanduos VE-LE-NAS!

„Kastetas vadovaujasi turbūt seniausiu istorijoje patarimu rašytojams – rašyk apie tai, ką geriausiai žinai. Ir būtent dėl to viskas atrodo labai autentiška. Knyga patiks kiekvienam, kas bent kartą pagalvojo: blemba, man rodos, galėčiau būti roko žvaigždė.“
Komikas Paulius Ambrazevičius

„Skaitydami žmonės retai kada žvengia garsiai, visu balsu, bet Turnė̃ yra būtent tokia knyga. Lietuviškas rokenrolo epas, toks beprotiškas kaip Baimė ir neapykanta Las Vegase ir tamsiai herojiškas kaip Kovos klubas, jungiantis juodą, taiklų humorą su giluminiais prasmės, šlovės, muzikos ir draugystės klausimais.“
Rašytoja Gabija Grušaitė

„Kasteto knyga vėl sugrąžino mane prie lietuviškos literatūros. Tokio žanro, kai visi veikėjai yra tikri, visi įvykiai realūs, bet įvilkti į nuotykinės-grožinės literatūros rūbą, šiek tiek hiperbolizuotą ir pagardintą rašytojo išmone bei humoro jausmu – mūsuose man dar neteko skaityti. Kaip ir juoktis dar nė viena mano skaityta knyga tiek neprivertė. Tikrai skaitysiu dar ne kartą ir jau laukiu tęsinio.“
Muzikantas Gabrielius Liaudanskas-Svaras

Kastytis Sarnickas yra vienas garsiausių Lietuvos hiphoperių, su grupe „G&G Sindikatas“ pelnęs visus pagrindinius muzikinius apdovanojimus. Leidyklą netikėtai pasiekė jo pirmojo romano, pavergusio autentiška kalba ir gyvu nuoširdžiu pasakojimu, rankraštis.

2011–2016 m. Lietuvoje su šeima gyvenęs vokietis istorikas ir miesto antropologas Felixas Ackermannas patyrusiu žvilgsniu skrodžia kiaurai posovietinės visuomenės fasadus: pastatų, žmonių viešo elgesio, valstybės institucijų, paslaugų, o svarbiausia – kalbų ir tapatybių.

Apie Lietuvą autorius pasakoja kaip nepaprastai įdėmus ir sąžiningas jos gyvenimo stebėtojas, atvykęs čia iš išorės, bet matantis ir suprantantis jos rūpesčius ir problemas iš vidaus. Siūlydamas gyvenimiškai autentišką, taikliai reflektuojantį ir literatūriškai įtaigų šiuolaikinės Lietuvos portretą autorius klausia skaitytojo: kaipgi čia yra – viskas labai blogai ar vis dėlto – liuks?

„Ši knyga turi būtinai pasirodyti lietuviškai: tokia mintis man stuktelėjo į galvą prieš dvejus metus, vos tik patyrus, kad Felixas ėmėsi rašyti. Dar tiksliai nežinojau, kokią, aišku tik, kad „kažkas apie Lietuvą“. Užtat žinojau, kaip Felixas rašo.“
Istorikas, knygos vertėjas Nerijus Šepetys

„Labai įdomu, kaip Felix Ackermann varijuoja tarp pokštų ir intelektualumo, kaip aiškiai ir suprantamai, nors ir ne vientisai pateikia mokslinę ir filosofinę informaciją.“
Ieva, perskaičiau.lt

„Aš myliu Lietuvą, nes čia apie viską galima sakyti „liuks“, nors anaiptol ne viskas Lietuvoje yra liuks. Man visai liuks, kad aš galėjau penketą metų dirbti ir gyventi Vilniuje. Nors lietuviškai kalbu ir prasčiau už savo vaikus, bet juk tikrai liuks, kad aš apskritai bent jau suprantu šitą antrą pagal sunkumą pasaulyje kalbą, argi ne? Be išlygų liuks yra tai, kad mano dukters, vardu Emilia, pase gimimo vieta nurodyta „Wilna“. Druskininkų vandens parko sovietinė architektūra – liuks. Liuks yra Vilniaus universiteto bibliotekos Profesorių skaitykloje turėti savo rašomąjį stalą. Ir ypač liuks yra galėti gyventi Žvėryne. Man liuks buvo ir tai, kad aš Regitros dėka galėjau pažinti visą Lietuvą, mėgindamas vis kitoje jos vietoje gauti vairuotojo teises.“
Felix Ackermann

Knygą vokiečių kalba 2017 m. išleido viena didžiausių Vokietijos leidyklų „Suhrkamp“.  Dabar knyga pasirodo lietuviškai – labiau pritaikyta Lietuvoje gyvenantiems ar su ja besitapatinantiems skaitytojams.

Felix Ackermann – vokiečių istorikas ir miesto antropologas, nagrinėja Rytų Europos migracijos procesus, smurtą ir miesto erdves. 2011–2016 metais Lietuvoje su šeima gyvenęs Felix Ackermann čia dėstytojavo, telkė akademinę bendruomenę.