Yoko Tawada

Po milžiniškos neįvardintos ekologinės katastrofos Japonija izoliuojasi nuo viso pasaulio. Valdžia patenka į privačių asmenų rankas, užsienio kalbos – uždraudžiamos, o gamtoje viskas išsiderina: seni žmonės nustoja mirti, vaikai gimsta tokie silpni, kad vos paeina. Šimtą metų perkopęs Joširo yra vienas iš Japonijos „pasenusių senių“, tų, kurie dar prisimena laikus, kai oras, vanduo ir maistas nebuvo užteršti. Kiekvieną dieną jis rūpinasi savo gležnu, tačiau stebėtinai išmintingu proanūkiu Mumei, kuris senoliui yra vienintelis viltingas dalykas tame beprasmiame pasaulyje. Vilties kibirkštį jame pastebi ne tik Joširo, bet ir Emisarų draugija – slapta asociacija, kurianti Japonijos vaikų išgelbėjimo planą.

„Emisaras“ – švelnus, šmaikštus ir impresionistiškas japonų autorės Yoko Tawados romanas, kurio šviesa atsklinda per keistos kasdienybės fragmentus, naratyvines smulkmenas, šalutines istorijas, apipinančias Joširo ir Mumei gyvenimus. Šeimos problemos, senatvės ir vaikystės patirtys, mintys apie gamtą ir jos degeneraciją, mirtį ir nemirtingumą knygoje skleidžiasi impulsyviai ir nevaržomai. O neįprastas pasaulio distopiškumas, nors ir padailintas nostalgijos ir grožio pajautomis, šį romaną leidžia priskirti prie egzistencialistinių, tačiau tragizmą pakeitusių satyra ir viltimi, kūrinių.

„Erdviai graži distopinė apysaka apie mirtingumą. Tawada savo keistu stiliumi ir gebėjimu šokinėti tarp realizmo ir abstrakcijos sugeba ne tik išbarti žmoniją dėl kelio, kuriuo einame į pražūtį, bet ir su viltimi pažvelgti į nežinomą ateitį.“

Enobong Essien, Booklist

„Žavus, lengvas ir keistas ir tuo patenkintas... [Kiekviename] sakinyje slypi velniūkštiškas džiugesys, suteikiantis gyvasties tam, kas kitu atveju skambėtų desperatiškai. Tawada sugeba istoriją apie senukus, įkalintus nesibaigiančiame gyvenime, ir vaikus, kuriems lemta mirti anksčiau laiko, paversti džiugiu, komišku ir – atvirai kalbant – stipriai paguodžiančiu kūriniu.“

J. W. McCormack, BOMB

„„Emisaras“ nukelia mus už buvimo žmogumi ribų, kad mums primintų tai, kas mūsų – mūsų žmogiškumą.“

Sjón