„Pasislėpti neįmanoma. Apsimesti tuo, kas nesi, niekad nepavyks. Tave visą laiką, kiekvieną mirksnį, stebi Vilnius. Vilnius viską žino. Vilnius viską įvertina.“
Ričardas Gavelis. „Vilniaus džiazas“
„Trečiasis Ričardo Gavelio (1950–2002) romanas „Vilniaus džiazas“ – tai originalus ir keliaplanis „didžiųjų laikmečio (sovietmečio) ženklų tyrimas“, lietuviškasis hipiško ir revoliucingo aštuntojo XX a. dešimtmečio variantas ir gyvybingo, linksmai nostalgiško, bet ne graudaus atsisveikinimo su jaunyste ir pašėlusiais studijų metais tekstas.
Pradėtas rašyti 1978, išleistas 1993 „Vilniaus džiazas“ yra paskutinis iš Gavelio romanų, kurio visas veiksmas vyksta sovietinėje santvarkoje. Šis tekstas dovanoja skaitytojui svaigią galimybę nerti į pasakojimo sūkurius, kuriuose – XX a. aštuntojo dešimtmečio Vilnius, studentų fizikų kasdienybė ir sloginanti sovietinė priespauda. Herojai išgyvena kosminį sielvartą ir norą žudytis, bet Vyriausiasis Visa Ko Protezuotojas Elifonsas Džindžeris Sylaba Bakneris paskutinę minutę juos perveda į kitą, balaganišką ir ironišką, sąmonės režimą. Bakneris moko romano veikėjus į sovietinę santvarką žiūrėti kaip į pasaulio protą ištikusį šizofrenijos priepuolį.
„Gavelio kūrybinėje biografijoje „Vilniaus džiazas“ išsiskiria savo linksmumu ir gyvybingumu – tuo darniai subalansuotu ūpu, kuriame greta liūdesio ir nevilties analogišką krūvį neša gyvenimo džiaugsmas, žaismė, nesąmonės, neretai ir juokas. Baknerio diriguojamas būties balaganas pateikia vieną stipriausių Gavelio pamokų: norint išbūti ir išlaikyti autentišką sąmonės struktūrą, sveiką protą ir deramą distanciją bet kurioje politinėje santvarkoje, reikia susikurti lygiagretų pasaulį, turėti erdvę, kurioje būtų galima pailsėti ir pasislėpti nuo visų privalomųjų taisyklių bei primetamų subordinacijų ir iš kurios linksmai ir su ironija būtų galima perskaityti visus labai rimtus valdžios transliuojamus pareiškimus.“
Jūratė Čerškutė, Ričardo Gavelio kūrybos tyrinėtoja
