El. knyga II ir VII laiškai

„Timajas“ – šiuolaikiniam skaitytojui itin egzotiškas, tačiau daugeliu atžvilgių svarbiausias Platono tekstas. Jame filosofas pateikia savą, su jo etinėmis, ontologinėmis ir teologinėmis nuostatomis suderintą gamtamokslinį pasakojimą apie pasaulį ir žmogų. Visatos Amatininko veikimo prielaidos ir tikėtinas kūrimo procesas atveria vartus tiek į esmines Platono filosofijos nuostatas, tiek į jų problemiškumą ir tolimesnį vystymąsi jau po Platono.

„Sokrato apologija“ yra bene geriausias atspirties taškas pradedant filosofinę kelionę. Platono fikcinė, bet su istoriniais įvykiais susieta Sokrato kalba teisme įamžino filosofo idealą – ieškantį tiesos ir šių paieškų neatsisakantį net mirties akivaizdoje. Ironiškai, drąsiai ir trikdančiai kalbantis Sokratas priverčia skaitytoją klausti savęs – ar aš tikrai žinau, ką manausi žinąs? Koks gyvenimas yra vertas gyventi? Kokia yra filosofo vieta politinėje bendruomenėje?

„Kratilas“ yra ne tik vienintelis išskirtinai kalbos problematikai skirtas Platono dialogas, bet ir apskritai pirmasis išlikęs kalbos apmąstymui skirtas tekstas. Dialoge keliamas klausimas, kas dalykų įvardijimą padaro teisingą, kitaip tariant, koks yra kalbos ir tikrovės santykio pamatas. Sokratas, kalbėdamasis su skirtingų – arbitralaus susitarimo ir prigimtinio atitikimo – pozicijų atstovais, glumina skaitytoją tiek netikėtai pakeista savo paties pozicija, tiek ilgu ir ironišku žodžių etimologizavimu. Neduodamas aiškaus atsakymo, dialogas priverčia greta kalbos prigimties klausimo iškelti ir dar fundamentalesnį – apie nekalbinio pažinimo būtinumą ir prigimtį.

„Ijonas“ – vienas mįslingiausių Platono dialogų, ne veltui paskutiniu metu itin plačiai tirtas ir komentuotas. Kada jis parašytas? Jaunojo ar jau įsibėgėjusio autoriaus? Kiek jame ironijos ir kiek rimtumo? Ar poezija tėra filosofuoti negebančių žmonių produktas, ar tikras Mūzų sukeltas šėlas? Galiausiai – koks filosofijos ir poezijos santykis?

Manto Adomėno „Ijono“ vertimas, įvadas ir komentarai kviečia permąstyti šiuos ir dabar svarbius klausimus drauge su Platonu.

„Faidras“, paženklintas savotiško išminties meilės šėlo ir vaiskios ironijos, tiek Antikoje, tiek vėliau laikytas vienu iš svarbiausių Platono dialogų. Idiliškos gamtos apsuptyje vykstančiame Faidro ir Sokrato pokalbyje telpa svarstymai apie rašytinio bei sakytinio žodžio prigimtį, mitinį pasakojimą pasitelkiantys samprotavimai apie meilę, grožį ir sielą, galiausiai, transcendencijos ir platoniškųjų idėjų temos. Iš pažiūros, „Faidrą“ sudaro kelios, visiškai skirtingos dalys. Tačiau pažvelgus atidžiau, jas vienija bendros tematinės gijos, kurias atrasti patikėta pačiam skaitytojui.

„Charmidas“ – ankstyvojo Platono kūrybos laikotarpiui priklausantis dialogas, tyrinėjantis santūrumo (sōphrosynē) sąvoką. Šis dialogas, kaip ir didžioji dauguma Platono tekstų, yra aporetinis – neduoda aiškaus atsakymo, tad tokiu būdu skaitytojas yra kviečiamas mąstyti, diskutuoti kartu su filosofu Sokratu ir ateityje Trisdešimties tiranų – oligarchinio režimo, valdžiusio Atėnus – nariais tapsiančiais Charmidu ir Kritijumi. Tekste kontempliuojamos įvairios santūrumo sąvokos reikšmės, siekiant nutolti nuo pagrindinės, tradicinės jos sampratos, reiškiančios proto ir poelgių adekvatumą, sveiką nuovoką. Užuot sąvoką apibrėžę šiuo būdu, Sokratas, Charmidas bei Kritijas per visą dialogo eigą išskiria penkis skirtingus santūrumo apibrėžimus. Dialoge „Charmidas“ pasitelkiama „pažink save patį“ idėja, Sokrato „žinau, kad nieko nežinau“ metodas, įvairios ironijos apraiškos, taip pat aptinkamos svarbiausių Platono sampratų (sielos padalytumo, nemirtingumo, dorybių vienovės) užuomazgos.

Šis dialogas Antikos laikotarpiu buvo laikomas geriausiu įvadu ne tik į Platono mąstymo sistemą, bet ir į filosofiją apskritai. Dialogas gyvai pristato pagrindinius Platono dialogų veikėjus – Sokratą bei Alkibijadą, atskleidžia Sokrato filosofavimo techniką ir pagrindinius bruožus: dialektiką, elenchą, aporiją. Pasakojimas sukoncentruotas į Alkibijado asmenį – jo politines ambicijas, išvaizdą, gyvenimo būdą, o taip pat atskleidžiama Sokrato santykių su Alkibijadu perspektyva. Pagrindinė dialogo veikėjų tema – filosofija kaip tokia, o pokalbio varomoji jėga – Alkibijado ir Sokrato jausmai vienas kitam.