Leidykla LAPAS

Ligoninė, kurią vadiname Vasaros 5.

Sovietinė psichiatrija, pasislėpusi už mitų ir legendų.

Pacientų balsas, kurį girdime dar labai retai.

Istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta pasakoja apie psichiatriją sovietmečiu (1944–1990), nagrinėdamas Vilniaus psichiatrijos ligoninės istoriją, aiškindamasis, kaip ji virto medicinos institucija, kokie terapijos metodai buvo taikomi ir kaip jie keitėsi, suteikdamas galimybę pamatyti ligoninės gyvenimą pacientų akimis. Knygoje pirmą kartą pasitelkiami unikalūs šaltiniai – gydytų pacientų ir jų artimųjų skundai, taip pat kalbinti buvę pacientai, psichiatrai ir psichologai, ištirta šimtai ligoninės dokumentų.

„Augome sovietinėje, vėliau – posovietinėje erdvėje, kurioje psichikos sutrikimų turintys žmonės vadinami „durniais", o psichiatrijos ligoninė – „durnynu". Sociokultūrinė stigma, užkoduota žodžiuose „Vasaros 5", išlikusi stipri iki mūsų dienų. Iš čia kilo pagrindinis knygos tikslas – nebepasiduoti per šimtmečius susiformavusiems vaizdiniams, kurie išrūšiuoja žmones ir atima galimybę pažinti tikrovę. Nebepasiduoti reiškia bent nepalaikyti stigmos. Nepavadinti knygos „Vasaros 5"."

Tomas Vaiseta

„Tomo tyrimas gali tapti svarbiu žingsniu keičiant požiūrį į psichikos negalią."

Dovydas Pancerovas

„Labai įspūdingas ir įdomus darbas. Gražiai ir jautriai parašytas, bus svarbus indėlis į mūsų mokslą ir kultūrą."

Dr. Neringa Klumbytė

„Skaityti Tomo Vaisetos „Vasarnamį“ buvo taip pat šiurpu, kaip ir paauglystėje – Balio Sruogos „Dievų mišką“. Pribloškė klaiki pacientų ir ligoninės darbuotojų, kurie savo brutaliais veiksmais patys pasirodė labai panašūs į psichinius ligonius, nelygybė ir žmogaus teisių pažeidimai. "
Giedrė Kazlauskaitė, skaitymometai.lt

„Galima viltis, kad tokie leidiniai paskatins lietuviškos mokslinės literatūros populiarėjimą, o mūsų akademija leis sau šiek tiek atsipalaiduoti ir pradės žvelgti į mokslinių publikacijų lauką nebe taip griežtai ir sausuoliškai."
Dovilė Kuzminskaitė, Metai

Tomas Vaiseta (g. 1984) – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras.

„Šaltinis“, pirmąkart išleistas 1943 m. JAV – kvapą gniaužiantis intelektualus romanas apie pinigus, galią, idealo siekį, meilę, visuomenės ydas ir papročius. Romano pagrindinis herojus, jaunas architektas individualistas Hovardas Rorkas, kuria modernistinius pastatus, įgyvendina savo viziją ir nepaiso visuomenės kritikos. Autorė yra sakiusi, kad Rorkas įkūnija stiprų idealų žmogų, kūrėją.

Ar troškimas pasitarnauti žmonijai yra nesavanaudiškas? O šlovės, turtų ir apdovanojimų troškimas? Ar įmanoma siekti savo kūrybinės vizijos ir išlikti nepriklausomam nuo kitų nuomonės ir norų?

„Šaltinis“ – romanas, kurio anglų kalba iki šiol parduota daugiau nei 6 milijonai egzempliorių, išverstas į daugiau nei 25 kalbas. 

„Šaltinis“ – iš tų romanų, kurie nepalieka abejingų skaitytojų: jis arba patinka, arba jo nekenti. Tai idėjų, kontrastų, kraštutinių aistrų ir poelgių romanas. Ypač aktualus dabar, kai paaiškėjo, kad nei ideologinės, nei architektūrinės kovos nesiliovė. Jos vis dar vyksta.“

Poetas, knygos vertėjas Marius Burokas

„Pagrindinis romano motyvas yra kūrybinis pašaukimas ir pasirinkimas, dilema tarp prisitaikymo ir principingumo. Per protagonisto architekto Hovardo Rorko mąstymą, pasisakymus bei veiksmus romano autorė perteikia tuo metu aktualios moderniosios architektūros principus. Nors sakoma, kad asmenybės prototipu buvo pasirinktas bekompromisiškumu garsėjęs amerikiečių architektas Frank Lloyd Wright, tačiau Rorko idėjos yra artimesnės Le Corbusier funkcionalizmui.“

Architektūros istorikė Marija Drėmaitė

Ayn Rand (1905–1982, Alisa Rozenbaum) – viena garsiausių JAV rašytojų, filosofė, scenaristė, dramaturgė. Iš Rusijos 1926 m. emigravusią žydų kilmės rašytoją išgarsino romanai „Šaltinis“ ir „Atlantas atsitiesė“ (Atlas Shrugged), kuriuose ji išdėstė savo filosofinę objektyvizmo sampratą. Ayn Rand kūryba, padariusi didelę įtaką XX a. Vakarų žmogaus mąstymui, Lietuvoje iki šiol žinoma tik nedaugeliui.

Epub sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/a69e05d8-b27b-451e-8088-03d518e821ae.html

10 įtraukiančių istorijų – performansas rankose – intymus santykis su istorija

Schizmatikai – istorijos iškasenos, praeities futuristai, savo laiku vadinti disidentais, iškrypėliais, eretikais ir fanatikais – ribiniai protai, pajėgę pralaužti įsišaknijusį žinojimą.

„Schizmatikai“ – tai 10 fiktyvių pasakojimų apie pamirštas istorines asmenybes. Menininkės Godos Palekaitės knygos personažai – savamokslė dinozaurų atradėja Mary Anning, dangaus architektūrą empiriškai tyrinėjęs mistikas Emanuelis Swedenborgas, žydų-musulmonų rašytojas, orientalistas Essadas Bey – prikeliami naujam gyvenimui tarp history ir story svyruojančiuose tekstuose. 

Grožinės, akademinės literatūros ir meninio tyrimo elementus papildo amžininkų nuomonės, paskalos, padirbiniai ir fikcija. Dešimtyje pasakojimų aprašomos asmenybės pirmiausia pasirodė menininkės instaliacijose ir performansuose, pristatomuose šios dvikalbės knygos viduryje. Autorės santykį su faktais ir pramanais, tiesos ir žinių konstravimo mechanizmais bei transchronologinę laiko pajautą įvadiniame esė analizuoja kuratorius Valerio Del Baglivo, o schizmatikų kalbėjimo būdą poetiškai apibendrina Monikos Lipšic „Mįslė“. 

„Kaip dabartį išgydyti nuo nostalgijos?

Savo kūriniuose Goda Palekaitė ieško, kaip suserga pati istorija – kaip ji užsikrečia hegemoniškais diskursais, tikslumo ir tiesos validumo kriterijų apribotais akademinių disciplinų metodais, iškraipymais ir tiesiog pramanais. [...] Menininkė yra surinkusi išsamų marginalizuotų istorinių personažų gyvenimų archyvą – archyvą žmonių, kėlusių klausimus ir prieštaravusių kultūrinėms klišėms bei politinei ideologijai."

Kuratorius Valerio Del Baglivo

„Keliuose, vedančiuose per svetimus sapnus, kartais slypi ženklai", rašė Miloradas Pavićius, o Godos Palekaitės fantasmagoriškas protas ir kultūrinė vaizduotė „Schizmatikuose" iš tokių ženklų sukūrė daugialypį istorinį teatrą. Per šimtmečius dykumose ir presbiterijose susipynę kontekstai iš šios knygos auga ilgomis kasomis. Tokias knygas, kaip ir sapnų gaudytojus, gali lydėti pasakiška sėkmė arba baisi neganda.“

Kuratorė Monika Lipšic

Goda Palekaitė yra šiuolaikinio meno ir performanso kūrėja bei tyrėja, jungianti menines ir antropologines praktikas. Jos kūriniai – tai tekstai, instaliacijos, scenografijos ir performansai, nagrinėjantys istorijos ir tiesos konstravimo bei naikinimo mechanizmus, politinį sapnų potencialą ir skirtingų geografijų bei naratyvų įtampas. Godos Palekaitės tarpdisciplininė veikla yra pristatoma Lietuvos ir užsienio kultūros institucijose, o 2019 m. buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi ir Jaunojo menininko premija

Rasa Antanavičiūtė tyrinėja istoriją, kad suprastų ir paaiškintų šiandienos procesus. Knygoje „MENAS IR POLITIKA“ ji nuosekliai pasakoja apie Vilniaus viešųjų erdvių simbolinio ženklinimo raidą 1895–1953: nuo vėlyvosios Rusijos imperijos iki stalininės Sovietų Sąjungos. Skaitytojams prieš akis iškyla aikštės ir paminklai, gimę iš skirtingų politinių paskatų, atskleidžiama, kaip viena kitą keitusios valdžios įsivaizdavo ir formavo miestą. Vaizdų tekstą dar labiau pagyvina virš 150 Vilniaus kaitą iliustruojančių archyvinių nuotraukų ir atvirukų iš Lietuvoje ir svetur sukauptų atminties institucijų rinkinių. Kai kurie vaizdai publikuojami pirmą kartą.

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, nuo 2011 m. yra Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomoji direktorė.

„...knyga leidžia pajusti, kad valdžių pageidavimų, propagandinių programų vietą uždominavo verslo interesai. Nepaisant to, (...) ši monografija prieina išvadą, kad paminklų gyvenimas Vilniuje ne ilgesnis nei žmogaus."

Monika Krikštopaitytė, 7 meno dienos

„Autorė yra talentinga meno istorikė ir ne mažiau talentinga pasakotoja. Atverdama naujus Lietuvos istorinės sostinės pažinimo horizontus Antanavičiūtė įtikinamai parodo, kaip devyni politiniai režimai skubėjo pakeisti miesto aplinką, kad pasisavintų svarbiausias Vilniaus viešąsias erdves."

Giedrė Jankevičiūtė, meno istorikė

„Kodėl mums vis dar svarbus simbolinis reprezentavimas? Kokiu pagrindu kuriame atmintį? Kaip memorialai rašo istoriją? Ar paminklai yra praeities šmėklos O gal priešingai – mūsų neurotiškos dabarties simptomai? Savalaikė, argumentuota ir išsamiu tyrimu pagrįsta Rasos Antanavičiūtės knyga susieja meno ir politikos dimensijas, kurios leidžia užduoti (į-) ir (iš)paminklinimo kartėlį lydinčius klausimus. "

Kristupas Sabolius, filosofas

„Šios knygos svarbi žinia gali nuteikti pesimistiškai – pasirodo, Vilnius jau daugiau nei šimtą metų užkeiktas ginčytis dėl memorialinių paminklų. Bet knygos turinys nuteikia optimistiškai: autorė tiesiog meistriškai atskleidžia šią netikėtai įdomią miesto dramą, – tai ekspertinis žvilgsnis į 20 a. pirmos pusės atminties politiką pačia geriausia prasme. Ir kiekvienas, kas knygą perskaitys, prisidės prie prakeiksmo išsklaidymo. "

Tomas Vaiseta, rašytojas ir istorikas

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, vadovavo Vlniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijai, dalyvauja steigiant Vilniaus miesto muziejų. Jos vadovaujamas projektas „Saulė ir jūra“ 2019 m. Venecijos meno bienalėje Lietuvai pirmąkart atnešė prestižinį „Auksinį liūtą“. 2020 m. Rasai Antanavičiūtė buvo paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. 

Pirmą kartą 1933 m. pasirodžiusioje ir į dešimtis kalbų išverstoje esė „Odė šešėliams“ vienas iškiliausių japonų rašytojų Jun’ichirō Tanizaki skaitytojus kviečia panirti į prieblandą. Atsigręždamas į architektūrą, teatrą, muziką, maistą ir net tualetų dizainą, Tanizaki tyrinėja japonų estetiką, per šimtmečius neatsietą nuo šešėlių žaismo. Tačiau XX a. pradžioje Japonijoje plitusios inovacijos iš Vakarų – pirmiausia elektros lemputė – metė rimtą iššūkį senajai kultūrai.

Šis meistriškai parašytas tekstas nusilenkia tradicinei japonų estetikai: jos tamsai, medžiagiškumui, meditatyvumui. Tačiau tarp eilučių – ir ne be Tanizaki šypsnio – kelia klausimus apie mūsų aplinką keičiantį technologinį progresą, Vakarų ir Rytų supriešinimą bei estetinę nepriklausomybę. Ar įmanoma nugrimzti į vidinį šešėlių pasaulį, kai aplink plieskia prožektorių šviesos?

„Tanizaki stojasi už šio kūrinio kaip už kaukės. Atrodo, kad kalba Tanizaki, tačiau kalba kaukė, t. y. pats kūrinys. Kaip ir kituose kūriniuose, taip ir šiame jis ne teigia, bet supriešina, ironizuoja, hiperbolizuoja ir pokštauja.“

Architektūros tyrėja dr. Eglė Bazaraitė

„Grožis yra sunkiai pamatuojamas dalykas, ir ši odė japoniškai estetikai nėra taisyklių rinkinys. Tai poezija apie kasdienę aplinką ir buitį. Nuostabiai belaikė ir universali.“

Architektė Aistė Galaunytė

Jun'ichirō Tanizaki (谷崎 潤一郎, Tanizaki Jun'ichirō) laikomas vienu iškiliausių japonų modernizmo rašytojų, savo kūryboje tyrinėjusių sparčią XX a. Japonijos visuomenės kaitą bei takoskyras tarp vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų. Už nuopelnus Japonijos kultūrai Tanizaki apdovanotas ne vienu prestižiniu apdovanojimu, tarp kurių 1949 m. įteikta Imperatoriškoji premija. 1964 m. Tanizaki tapo pirmuoju japonų rašytoju, išrinktu Amerikos vaizduojamųjų menų ir literatūros akademijos (American Academy of Arts and Letters) garbės nariu, tais pačiais metais nominuotas Nobelio premijai. Nuo 1965 m. kasmet už literatūrinius nuopelnus Japonijoje teikiamas Tanizaki vardo prizas.

Kinas – ne tik filmai. Tai daugybės žmonių darbas, komercinės ir autorinės strategijos bei skirtingi būdai rodyti ir žiūrėti. Šį kartą fokuse atsiduria moterys – šiapus ir kitapus ekrano, matomos ir ilgą laiką beveik nepastebėtos Lietuvos kine: tiek ankstyvuosiuose filmuose, tiek sovietmečio kūryboje, tiek šiandienos kino praktikose.

Ši knyga – dešimties straipsnių rinktinė – pirmą kartą lietuviško kino kontekste lyties problematiką gvildena iš trijų skirtingų perspektyvų. Kokiu statusu kino gamyboje dalyvauja moterys – antrosios režisierės, montuotojos ar kostiumų dailininkės? Kaip galime perskaityti komercinį, autorinį, dokumentinį kiną ir videomeną, jei dėmesį kreipiame į lyčių vaidmenis? Ir kaip lytis atsiskleidžia konkrečiuose filmuose, žvelgiant iš skirtingų teorinių perspektyvų?

„Kaip kameros žvilgsnis sureguliuotas, taip ir matysime kine rodomą pasaulį; kaip medžiaga sumontuota, tokios reikšmės ir ims formuotis; kokius kultūrinius įgūdžius žiūrėti kiną turime, tokią kino patirtį ir kaupsime. Todėl ir šios knygos žvilgsnį į kiną fokusuoja du dalykai. Pirmiausia lyties problematika: nagrinėjame, kaip keičiasi kino istorija ir jos apmąstymo būdai, jei žvelgiame per moterų – kūrėjų, žiūrovių, vaizdinių – prizmę. Ir antra, daugiadiscipliniškumas: knygos autorės ir autoriai ateina iš istorijos, filologijos, dailėtyros, psichologijos ir kinotyros kontekstų, tad jų teorinė optika ryškina vis kitokias kino ir lyties svarstymo galimybes.“

Knygos sudarytojos Natalija Arlauskaitė, Lina Kaminskaitė

„Knygoje „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ tarpdalykinė tyrėjų komanda iš kritinės ir feministinės perspektyvos pažvelgia į paraštėse paliktus Lietuvos kino istorijos fragmentus – nuo XX a. pradžios iki šių dienų. <…> Šia studija žengiamas svarbus žingsnis ugdant Lietuvoje modernų, reflektyvų, transnacionalinį požiūrį į kiną ir vizualumą. Knyga bus įdomi ir naudinga ne tik kinotyros ir vizualumo ekspertams, studentams, bet visiems, besidomintiems iki šiol neatrasta lietuviškojo kino istorija.“

Kultūros istorikė, TSPMI profesorė Violeta Davoliūtė

Natalija Arlauskaitė – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė, tyrinėja istorinę vaizduotę fotografijoje, kine ir šiuolaikiniame mene, Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio vizualumą, medicinos vaizdiniją, feministinę kino teoriją, kritinę ir medijų teoriją. Stažavosi ir vykdė tyrimus Edinburgo universiteto Priešakinių tyrimų institute, Konstancos, Niujorko, Krokuvos Jogailaičių ir kituose universitetuose.

Lina Kaminskaitė – kino ir kultūros istorikė, audiovizualinių medijų tyrinėtoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, 2019–2020 m. Utrechto universiteto afilijuotoji mokslininkė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja. Tyrinėja kino rodymo ir žiūrėjimo praktikas, kino vietą kultūros ir kasdienybės istorijoje, kino ir medijų sąveiką. 

Tikrovė nėra savaime suprantama. Tikrovė kelia daug klausimų.

Ar įmanoma pasaulį išlaisvinti iš žmogaus diktato? Kokiais būdais galime tikrovę apmąstyti, išmokus tiek metafizikos, tiek XX a. postmodernizmo pamokas? Galiausiai, ar užčiuopti tam, kas iš tiesų egzistuoja, mums visad pakanka tik mąstymo, o galbūt kartais turime pasitelkti ir radikalią vaizduotę?

Specialiai šiai knygai parengtuose straipsniuose bei pokalbiuose Lietuvos ir užsienio mąstytojai – tiek pasauliniu mastu pripažinti teoretikai, tiek kylantys filosofai – apžvelgia netikėtas tikrovės perspektyvas.

„Knygą galima suprasti kaip sceną, kurioje susitinka skirtingoms stovykloms atstovaujantys filosofai. Greta reikšmingų šiuolaikinių realistų, suformavusių ir įkvėpusių savąsias mokyklas – į objektus orientuotai ontologijai atstovaujančio Grahamo Harmano ar Il Nuovo realismo pradininko Maurizio Ferrario – knygoje sutinkame materialistę Catherine Malabou, čiabuvių mąstymą nagrinėjančius Déborah Danowski ir Eduardo Viveiros de Castro, italų filosofus Pietro Montani, Tizianą Andiną, Dario Cecchi bei visą būrį lietuvių autorių – Ruslaną Baranovą, Joną Dagį, Dainą Habdankaitę, Igną Šatkauską ir Ritą Šerpytytę. Nors pozicijos neretai skiriasi, jas vienija bendra nuostata – šiandien tikrovės klausimas ir vėl tapo išskirtinai svarbus."

Kristupas Sabolius, filosofas, knygos sudarytojas

Kristupas Sabolius – Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesorius ir Masačiusetso technologijų instituto (MIT) afilijuotas mokslininkas, tyrinėjantis vaizduotės ir kūrybos vaidmenį Vakarų mąstyme, taip pat vizualumo, kino filosofijos, medijų teorijų, ontologijos, posthumanizmo, naujosios aplinkodairos ir ekofilosofijos problemas.

Knygoje nagrinėjama Pirmosios Lietuvos respublikos (1918–1940) pramonės architektūra, per kurią atskleidžiami industrializacijos ir modernizacijos aspektai, ryškiai atsispindėję miestų ir kraštovaizdžio kaitoje, naujų pramonės šakų steigimo sunkumai, procesuose dalyvavusios asmenybės ir pramonės architektūros savitumas. Tekstą praturtina ir papildo beveik 300 istorinių iliustracijų.

„Kai papasakojau pažįstamiems architektams, kad rašau knygą apie pramonės architektūrą, jie ilgokai suko galvą, kas ją galėtų simbolizuoti. Tyrimų laboratorija? „Pieno centro“ rūmai Laisvės alėjoje? O gal Linkaičių ginklų fabrikas Radviliškio miškuose? Kas išliko ir ką mes apie tai žinome? Ką be „smetoniško sviesto“ žinome apie tarpukario Lietuvos industrializaciją ir kodėl, mano manymu, yra svarbu apie tai žinoti?“
Marija Drėmaitė apie knygos idėją

„Didesnės antikomunistinės knygos nesu skaitęs – joje labai vaizdžiai pademonstruota, ko netekome po 1940-ųjų.“
Profesorius Alfredas Bumblauskas

„...(knyga) mums išsamiai atskleidžia ir įtaigiai papasakoja apie pačią tarpukario Lietuvą. Atrodytų, lyg ir viskas paprasta, tačiau tai atlikta taip, kaip dar niekas iki šiol nėra atskleidęs ir papasakojęs.“
Istorikas Norbertas Černiauskas, bernardinai.lt

Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė. Tyrinėja XX a. architektūrą, modernizmą, domisi architektūros ir pramonės paveldu.

Stasys Šaltoka 29-ojo gimtadienio rytą pabunda savo lovoje Niujorke su nepažįstama moterimi ir supranta, kad jo dienos gerai atrodo tik per Instagram filtrus. Po fotogeniškais kasdienybės paviršiais tūno nerimas ir į nugarą stuksena klausimas KODĖL – ką the fuck daryt su savo gyvenimu? Stasys nusprendžia keisti kryptį ir išvyksta į Pietryčių Aziją, čia susiranda draugų, kartu kuria filmus apie tai, kaip mato trečiąjį pasaulį, kartais suvalgo wan tan mee, phad thai ar bulvių košytės, viskas skęsta viskio ir sarkazmo upėse, o viduje – tyla.

Gabijos Grušaitės antrasis romanas „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ – šiandienos istorija apie vidinę trisdešimtmẽčio transformaciją, gilumines laimės ir prasmės paieškas gyvenimo paviršiuose ir žmogiškąjį santykį.

„Kodėl verta / reikia / būtina / smagu / madinga skaityti Gabijos Grušaitės antrąjį romaną „Stasys Šaltoka: vieneri metai“?

A. Ji rašo kitaip nei įprasta lietuvių literatūroje.

B. Kibiais čiuptuvais čiuopia savo kartos – balto posovietinio hipsterio – pulsą ir jo gyvenimo kūną kiša po rentgeno aparatu, kurio nuotraukoje, t. y. romano, jūs galbūt atpažinsite save, o jei ne, tai bent jau galėsite pasakyti, kad ji rašo apie tuos, kurie ne mes.

C. Tai tekstas apie XXI amžių ir realų gyvenimą jame, apie žmones, manančius, kad neturi sielos, bet tikrai turinčius gyvenimo kryptį, to do listus ir Facebooką iškeitusius į Instagramą.

D. Tai istorija trisdešimtėjantiems ir trisdešimtmečiams apie juos pačius – buvusius, esamus, galėjusius ir vis dar galinčius būti.

E. Ir taip, tai dekonstruota meilės istorija, kupina juodųjų skylių, besidriekiančių tarp norų ir realybės.

F. O pabaiga? Stasio Šaltokos žodžiais tariant, Ikaras visad nudega, nors ir kyla į viršų su tech industry upgraded sparnais.“

Literatūros kritikė Jūratė Čerškutė

Gabija Grušaitė (g. 1987) gimė Vilniuje, studijavo socialines medijas ir antropologiją Londone, 2010 m. išleido debiutinį romaną „Neišsipildymas“, sulaukusį kontroversiškų kritikų vertinimų ir vadintą šiandienos balsu literatūroje. Pastaruosius šešerius metus gyveno Malaizijoje, Penange įsteigė nepriklausomą meno centrą „Hin Bus Depot“, daug keliavo ir augino šunis. Antrasis romanas autorę grąžino į gimtąjį Vilnių.

Kastytis Sarnickas puikiai lietuviams pažįstamas kaip Kastetas iš grupės „G&G Sindikatas“.

 
„Turnė̃“ – pirmasis jo romanas apie neegzistuojančią kultinę roko grupę „Alkūninis velenas“.

Praeityje – 15 metų muzikinės karjeros, priešakyje – 10 dienų koncertinis turas po Airijos ir Didžiosios Britanijos miestus. Vėdaras, Raketa, Pigis ir Guolis darkart susipakuoja savo instrumentus ir paskui vadybininką Rolandą lipa į lėktuvą, tik gerai nežino kodėl. Laikai pasikeitė, maišto kultūra numirė, viską pakeitė pozavimas gražioms nuotraukoms žurnalų viršeliams ir socialiniams tinklams.

Ar gali tokiame pasaulyje egzistuoti „Alkūninis velenas“, užgimęs priplėkusiame garaže iš begalinės meilės muzikai ir draugystės? Ar pavyks grupės nariams prisiminti, kodėl jie paauglystėje paėmė į rankas gitaras? O gal ieškodami atsakymo jie tiesiog nuskandins savo liūdesį neišsenkančioje alkoholio jūroje?

Viena aišku – jei lig šiol nežinojote jų, užvertus paskutinį puslapį jūsų lūpos nejučia pačios skanduos VE-LE-NAS!

„Kastetas vadovaujasi turbūt seniausiu istorijoje patarimu rašytojams – rašyk apie tai, ką geriausiai žinai. Ir būtent dėl to viskas atrodo labai autentiška. Knyga patiks kiekvienam, kas bent kartą pagalvojo: blemba, man rodos, galėčiau būti roko žvaigždė.“
Komikas Paulius Ambrazevičius

„Skaitydami žmonės retai kada žvengia garsiai, visu balsu, bet Turnė̃ yra būtent tokia knyga. Lietuviškas rokenrolo epas, toks beprotiškas kaip Baimė ir neapykanta Las Vegase ir tamsiai herojiškas kaip Kovos klubas, jungiantis juodą, taiklų humorą su giluminiais prasmės, šlovės, muzikos ir draugystės klausimais.“
Rašytoja Gabija Grušaitė

„Kasteto knyga vėl sugrąžino mane prie lietuviškos literatūros. Tokio žanro, kai visi veikėjai yra tikri, visi įvykiai realūs, bet įvilkti į nuotykinės-grožinės literatūros rūbą, šiek tiek hiperbolizuotą ir pagardintą rašytojo išmone bei humoro jausmu – mūsuose man dar neteko skaityti. Kaip ir juoktis dar nė viena mano skaityta knyga tiek neprivertė. Tikrai skaitysiu dar ne kartą ir jau laukiu tęsinio.“
Muzikantas Gabrielius Liaudanskas-Svaras

Kastytis Sarnickas yra vienas garsiausių Lietuvos hiphoperių, su grupe „G&G Sindikatas“ pelnęs visus pagrindinius muzikinius apdovanojimus. Leidyklą netikėtai pasiekė jo pirmojo romano, pavergusio autentiška kalba ir gyvu nuoširdžiu pasakojimu, rankraštis.