Šiandieniame pasaulyje vis daugiau patarimų moterims, kurios siekia laimės, nori būti sveikos ir gyvybingos, trokšta džiaugsmo, savirealizacijos ir malonumo, ieško kelio į save ir bendrystės su kitais, tačiau… Vieni pataria dainuoti, kiti šokti, vieni moko pykčio, kiti — pozityvumo… Kuo pasikliauti? Ką rinktis?
Šios knygos autorė sustabdo: užteks spausti save. Mums nieko nebereikia keisti. Nebeieškokime atsakymų kituose, nes jie — kiekvienoje iš mūsų. Išsivaduokime iš baimių ir nuostatų, pagaliau pradėkime tyrinėti ir pažinti pačios save. Leiskime sau būti savimi. To pakanka.
Asta Ivaškevičiūtė – lektorė, susitikimų moterims vadovė, viena iš VšĮ „Savęs pažinimo ir saviraiškos studija“ kūrėjų. Kaip ir daugelis mūsų, Asta sukosi kasdienybės rate – karjera, namai, draugai, atostogos… Kol kartą suprato nesijaučianti nei laisva, nei laiminga, nei gyvenanti visavertį gyvenimą. Įkvėpė ir… viską pakeitė! Per beveik dešimt metų trunkančią transformacijos kelionę Asta studijavo vedas, išbandė įvairius gyvenimo stilius, technikas ir metodus. Visa tai, ką patyrė ir sužinojo, sudėjo į šią knygą, kad pasidalintų su Tavimi.
Kai mes neleidžiame sau save mylėti, norime tą jausmą patirti, gauti iš kitų.Kai mes neleidžiame sau savęs palaikyti, siekiame palaikymo sulaukti iš kitų.Kai mes sau nepatinkame, stengiamės patikti kitiems.Kai mes neleidžiame sau savimi rūpintis, trokštame patirti kitų rūpestį.
O dėsnis paprastas – ko neduodame sau, negauname ir iš kitų. Ir dėl labai paprastos priežasties, kurią jau aiškinau, bet dar kalbėsiu, kad iki galo įsisąmonintum ir suprastum. Visi jausmai, visi pojūčiai, potyriai yra ne išorėje, o kiekvieno mūsų viduje. Visi jausmai, kurie kyla, yra mūsų, mumyse. Todėl niekas negali ateiti ir duoti jausmo, kurį mes sau uždraudėme patirti. Niekada niekas nemylės mūsų taip stipriai, kad kompensuotų mūsų nemeilės sau jausmą.
Santykis su žmonėmis, su visomis gyvomis būtybėmis, net santykis su Dievu, pirmiausia prasideda nuo santykio su savimi. Kai santykis su savimi yra iškreiptas, nenormalus, tuomet santykiai su visas kitais yra tokie patys – neharmoningi. Nesukūrę harmoningo, atviro santykio su savimi, su kitaisžmonėmis ryšius mezgame siekdami kompensuoti jaučiamą trūkumą arba norėdami pasislėpti nuo savęs ir savo problemų. Kartą draugė manęs paklausė, kaip gyvenu. Atsakiau:– Jaučiuosi tarsi brisčiau per vandenį savo tikslo link. Kartais prieinu priešinga kryptimi tekančią srovę, ir kiekvienas įprastas veiksmas tampa sunkus. Atrodo, tarsi viskas taip pat kaip ir vakar, tačiau šiandien paprastiems dalykams, kasdienėms praktikoms atlikti reikia daugiau valios pastangų. Susidūrusi supasipriešinimu tiesiog brendu toliau. Kad ir mažais žingsneliais, judu į priekį. Ir staiga pasipriešinimas baigiasi. Vakar buvo sunku, o šiandien atsibudau ir viskas tyra, gryna, lengva, švyti.
