Knyga apie mus, jus, mane, kiekvieną iš mūsų. Linkiu jums džiaugsmo ir pritarimo skaitant.Kodėl esame tokie, kokie esame? Ar tokie turime likti visada? Galbūt jos nepamatysime, bet vis dėlto ji jaučiama ir netgi pamatuojama – siela yra neregimas mūsų kūno organas, per nervų sistemą veikiantis visą organizmą. Ji aprėpia visus mūsų pojūčius, daro įtaką smegenų ir organų veiklai, formuoja ryšius su aplinkiniais žmonėmis, nulemia mūsų asmenybę ir gali mus susargdinti. Garsi elgesio terapeutė Sabine Wery von Limont paprastai ir aiškiai pasakoja, kokiais būdais siela bendrauja su mumis ir kodėl verta užmegzti ryšį su ja, kad geriau suprastume save pačius ir kitus.
SUŽINOKITE: kodėl apskritai turime sielą, kaip siela susijusi su lėtiniais skausmais, širdies ir imuninėmis ligomis, kokie yra keturi pagrindiniai sielos poreikiai, kaip išmokti klausytis savo sielos ir taip spręsti iškilusias problemas, kaip psichoterapija padeda malšinti sielos kančias.Man siela nėra mada, kurios kiekvienas dabar truputį paiso, kol papūs nauji vėjai. Ji man tokia pat svarbi kaip kraujas mūsų gyslose, kaip unikalūs mūsų pirštų atspaudai. Ji nulemia mūsų būtį ir veiklą, – ir čia mes ją galime stebėti. Ne kiekvienas namuose turime magnetinio rezonanso tomografą. Bet kas vyksta sieloje ir kaip ji mus veikia – apie tai nuoširdžiai trokštu jums papasakoti.
Sabine Wery von Limont studijavo ekonomiką ir psichologiją Hamburge. Dirbo psichoterapeute daugiausia verslo įmonėse, garsiose Hamburgo klinikose ir pažinčių tarnybose. Šiandien ji turi savo kabinetą ir laikoma psichokardiologijos ir traumų gydymo srities eksperte. Su šeima gyvena Hamburge.
Daugybę šimtmečių siela buvo laikoma teoriniu konstruktu. Bet kaip galima rimtai vertinti tai, kas yra grynai teoriška? Tik šiandien šis požiūris drastiškai keičiasi. Mokslininkai atranda vis daugiau įrodymų, kas iš tiesų yra siela ir kaip klaidingai apie ją mąstėme anksčiau. Siela yra kai kas daug konkretesnio, nei mes manėme, tai organų sistema, turinti neįtikėtinai daug funkcijų. Galime ją stebėti. Suprasti, kaip ji susikuria, kaip veikia ir kas ją sargdina. Galime nustatyti priežastis ir matyti gydymo rezultatus. Daugelį sielos bėdų galima išspręsti. Tačiau kad galėtume tai daryti, mums reikia naujo žvilgsnio į sielą, skvarbesnio žvilgsnio į šio ypatingo, neregimo organo, taip plačiai mus veikiančio, funkcionavimo būdą. Šį žvilgsnį čia ir norėčiau perteikti, remdamasi visa savo patirtimi, naujausiais smegenų tyrinėjimų duomenimis ir tam tikra humoro doze.
Gimiau prie Elbės ir esu tikra hamburgietė. Niekur kitur nėra tokio gražiai pilko ir lietingo dangaus kaip šioje Šiaurės Venecijoje. O tai reiškia, kad čia mokomasi meiliai, draugiškai ir prasmingai rūpintis savimi. Būdama psichoterapeutė matau, kaip man tai svarbu. Mano pacientų kartais rasite parke ant suolelio. Jie sėdi, žvelgia, klausosi, jaučia, suvokia. Jie mokosi aprašyti, ką suvokia. Jie susitelkę, o jei juos atitrauki, vėl grįžta prie suvokimo. Jokių interpretacijų, jokių palyginimų. Tolyn nuo schemų ir modelių, tik asmeninis suvoktų faktų apibūdinimas. Dalykus pirmiausia reikia priimti tokius, kokie jie yra, kad nustatytum, jog tai priimtina. Vidinį išgyvenimą, lydimą nemalonių jausmų, galima paveikti. Skamba paprasčiau, nei yra iš tiesų, nes vertinimas vis skverbiasi į mus. Tačiau dera pamėginti – tai atveria kelią naujiems potyriams. Kai įveiksite pirmąsias dvejones nuo „tai nesąmonė“ iki „man smalsu“, galbūt galėsite konstatuoti, kad jūsų alsavimas darosi tolygus ir atsipalaidavęs, lygiai kaip ir jūsų kūnas.
