Jotema

„Mirusios sielos“ — ypatingas literatūros veikalas. Kas yra tos „mirusios sielos“? Jame vaizduojama absurdiška situacija, kai pagrindinis veikėjas Čičikovas važinėja po Rusijos dvarus ir superka iš jų savininkų mirusių baudžiauninkų sąrašus (atrodytų, kad nelaimingos „sielos“ — tai tie mirę baudžiauninkai). O kam jis perka, kam reikalingi mirusių žmonių sąrašai, kuriuos Čičikovas taip kruopščiai deda į savo dėželę ir užrakinęs saugo? Ilgai išlieka neaišku.

Galvok, skaitytojau, kaip nori, kaip tau geriau atrodo... 

Nikolajus Gogolis — ukrainiečių kilmės rašytojas, dar yra vadinamas rusų literatūros krikštatėviu. Nors N. Gogolis buvo laikomas viena ryškiausių rusų realizmo literatūros figūrų, tačiau šio titulo pats autorius nepripažino.

„Pavadinti Aušvicą moralinio nuopuolio vieta būtų pernelyg švelnu. Tai buvo panašu į juodąją skylę, kurioje visas žemės blogis įsiurbdavo ištisas tautas ir istorijas. (...) Tai buvo fenomenas.“

Vokiečio Oskaro Šindlerio ir jo išgelbėtų nuo Holokausto daugiau nei tūkstančio žydų istorija prasiskverbia iki giluminių humanizmo šaknų. Ne be reikalo romano formą jai suteikęs australų rašytojas Thomas Keneally savo knygą 1982-aisiais pavadino „Šindlerio laivu“ (Schindler’s Ark) — kaip aliuziją į biblinį Nojaus laivą. Po dešimtmečio pasirodžiusi Steveno Spielbergo režisuota romano ekranizacija pakoreguotu pavadinimu „Šindlerio sąrašas“ šią jaudinančią Antrojo pasaulinio karo istoriją plačiai išpopuliarino visame pasaulyje, ir savo įtaigos mastais ji dar labiau susilietė su amžinomis ir universaliomis biblinėmis tiesomis.

Iš kur kyla „Šindlerio sąrašo“ — literatūrinės vaizduotės ne itin paveikto dokumentinio pasakojimo — įtaigos jėga? Be jokios abejonės, iš pagrindinio herojaus Oskaro Šindlerio charakterio — žmogiškai paprastos ir kartu kontroversiškos asmenybės, jeigu jai taikysime griežtus dorovinio elgesio kriterijus. Kitaip negu kino filme, knygoje pateikta tolesnė — pokario — Šindlerio gyvenimo ir likimo istorija iki pat jo mirties sustiprina metafizinį pojūtį, kad šį Pasaulio Teisuolį keleriems metams bus atsiuntusios gėrio ir blogio pusiausvyrą Žemėje palaikančios jėgos — kaip kitados judėjų patriarchą Nojų.

Tomas Kenelis (Thomas Keneally) gimė 1935 metais, studijavo Sidnėjuje, Australijoje. Be „Šindlerio sąrašo“, kuriam skirtos Bukerio ir L. A. Times premijos, jis dar yra parašęs knygas To Asmara („Į Asmarą“), Chant of Jimmie Blacksmith („Džimio Bleksmito giesmė“), Flying Hero Class („Skrydis didvyrių klase“), nominuotas Sunday Express Metų knygos premijai. Rašydamas „Šindlerio sąrašą“, autorius dėstė Kalifornijos universitete Irvine, ten jam buvo suteiktas garbės profesoriaus vardas.

J. Steinbeckas sukūrė keistą, kupiną prieštaravimų, džiaugsmo ir mistinio sielvarto pripildytą pasaulį, kur moralinių vertybių nebuvimas visiškai dera su dideliais siekiais, naivi veidmainystė ir apgaulė — su beribiu nuoširdumu, o gudrumas ir išskaičiavimas — su pasišventimu ir nesavanaudiškumu. Linksma, šmaikšti knyga apie visuomenės dugno gyvenimą, kupina nežabotų linksmybių, juoko, nuotykių ir aferų. Net ir pačiame juodžiausiame skurde ir nepritekliuje žmogus gali išsaugoti dvasios didybę ir atrasti nedidelius džiaugsmus.

Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989). 

Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.

Dr. Joshas Axe’as, bestselerio „Ketogeninė dieta“ autorius, aiškina, kaip numesti svorio, išvengti ligų, pagerinti virškinimą ir susigrąžinti jaunystę, vartojant kolageną.

Šiandien susidomėjimas kolagenu auga stulbinamu greičiu, ir ne be priežasties. Kolageno gausi dieta naudinga daugeliu atžvilgių: ji padeda kontroliuoti svorį, gerina virškinimą, palaiko odos sveikatą, mažina uždegimą ir stiprina imuninę sistemą.

Kolagenas aprūpina organizmą aminorūgštimis ir kitomis svarbiomis medžiagomis, todėl jis yra gyvybiškai reikalingas visiems žmonėms: naujagimiams, vaikams, vyresnio amžiaus vyrams ir moterims, sportininkams, nėščiosioms, žindančioms motinoms. Kalbant paprastai, kai mes negauname naudingų medžiagų, esančių kolageno gausiuose produktuose, patiriame daugiau traumų, kenčiame nuo skausmų, virškinimo sutrikimų ir kitų negalavimų. O dauguma žmonių kolageno gauna nepakankamai. Šis baltymas gali prailginti mūsų gyvenimą, padaryti jį sveikesnį ir gražesnį. 

Knygoje „Kolageninė dieta“ dr. J. Axe’as išsamiai aiškina, kaip kolagenas padeda palaikyti kone visų organizmo dalių struktūrinį vientisumą. Ją perskaitę, sužinosite, kokį poveikį jūsų odai, plaukams, nagams, kaulams, tarpslanksteliniams diskams, sąnariams, raiščiams, kraujagyslių sienelėms ir virškinamajam traktui daro kolageno gausių produktų vartojimas.

Knygoje „Kolageninė dieta“ rasite 28 dienų mitybos planą, 70 apetitą žadinančių patiekalų receptų ir konkrečių patarimų, kaip keisti savo gyvenseną ir kokius pratimus atlikti, kad paskatintumėte organizmą gaminti kolageną. Tai padės jums kuo geriau išnaudoti šios nepelnytai nuvertintos medžiagos teikiamą naudą sveikatai.

„Knygoje „Kolageninė dieta“ pateikiamos svarbios įžvalgos apie kolageną — baltymą, kuris ilgą laiką buvo ignoruojamas. Dr. J. Axe’as paprastai ir suprantamai aiškina, kodėl kolagenas toks svarbus mūsų ilgalaikei sveikatai ir kaip jį įtraukti į savo gyvenimą, kad visas mūsų organizmas — pradedant oda ir baigiant kaulais — sentų sveikai.“

Amy Myers, knygos „Autoimmune Solution“ autorė

„Dievinu knygą „Kolageninė dieta“. Dr. J. Axe’as yra mano sveikatos guru! Jis išsamiai apžvelgia naujausius medicininius tyrimus ir pateikia 28 dienų mitybos planą, kuris padės pagerinti žarnyno, odos, plaukų, nagų bei sąnarių sveikatą ir sumažinti uždegimą. Jei norite atrodyti ir jaustis gerai, turite perskaityti šią knygą!“

Shawn Johnson East, gimnastė, olimpinė čempionė

„Kolageno yra visame organizme, pradedant plaukais bei oda ir baigiant arterijų sienelėmis, virškinamuoju traktu ir net akimis. Remdamasis moksliniais tyrimais dr. J. Axe’as atskleidžia, kaip ši stebuklinga medžiaga padeda kovoti su lėtiniu skausmu, žarnyno ligomis, odos problemomis ir kitais sveikatos sutrikimais.“

Dr. Alejandro Jungeris, knygos „Clean“ autorius

Dr. Joshas Axe’as, sertifikuotas natūropatas, chiropraktikas ir klinikinis dietologas, yra labiausiai pasaulyje lankomo natūralios medicinos tinklalapio https://draxe.com įkūrėjas. Jis taip pat yra bestseleriais tapusių knygų "Ketogeninė dieta“, Eat Dirt ir Keto Diet Cookbook autorius ir papildus gaminančios kompanijos „Ancient Nutrition“ bendraįkūrėjas. Dr. Axe’as reguliariai dalyvauja laidoje „Daktaras Ozas“ ir rašo tinklalapiams bei žurnalams Shape, PopSugar, HuffPost, Men’s Health, Forbes, Business Insider, Muscle & Fitness Hers, Well+Good.

Ericho Maria Remarque‘o (1898-1970) romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ (1929), viena iškiliausių ir populiariausių XX a. pasaulinės literatūros viršūnių, laikomas bene išraiškingiausiu „prarastosios kartos“ rašytojų manifestu ir įtaigiausiu kūriniu apie karą. Paprastomis, natūraliomis ir lakoniškomis stilistinėmis priemonėmis Remarque‘as užčiuopė ir įprasmino pagrindinio herojaus Pauliaus Boimerio ir jo bendraamžių, atsidūrusių mirties akivaizdoje, dvasines būsenas.

Pasaulinės literatūros klasiko, vieno iš ryškiausių XX a. vadinamosios „prarastosios kartos“ rašytojų Ericho Maria Remarque‘o literatūrinė kūrinių vertė neblėsta iki šiol – jo romanai tebetraukia vis naujas skaitytojų kartas. Turbūt daugeliui dar jaunystėje teko susipažinti su jo garsiausiais romanais – „Vakarų fronte nieko naujo“, „Trys draugai“ ar „Juodasis obeliskas“, liudijančiais išgyventą sudėtingą karo ir ekonominio nuosmukio Vokietijoje patirtį.

Ir nors šiandien skaitydami jo knygas žavimės rašytojo talentu, tačiau jeigu pamėgintume geriau įsivaizduoti, kokia skausminga kaina šie kūriniai atsirado, mūsų susižavėjimas tikriausiai sumištų su liūdesiu ar užuojauta. Visgi Remarque'o kūriniai mums, skaitytojams, perduoda šviesią viltį apie šio pasaulio trapumą ir meilę artimui. Kuomet šiandien beveik visą pasaulį vienijantys rūpesčiai ar ekonominės krizės grėsmė žadina nerimą ir nesaugumo jausmą, perskaičius bent vieną šio XX a. klasiko kūrinį, galime šiek tiek atsitraukti. Suprasdami – kad visa tai toli gražu nėra nei perpus tiek grėsminga, lyginant su tuo, ką teko patirti Remarque'ui ir visiems, išgyvenusiems net du pasaulinius karus. Siūlome susipažinti su dešimt mažai žinomų faktų apie šio rašytojo gyvenimą.

10 faktų, kurių galbūt negirdėjote apie rašytoją E. M. Remarque'ą

1.  Erichas Paulas Remarque'as nusprendė savo vardą pakeisti motinos garbei – tapdamas Erichu Marija Remarque'u. Visgi Paulo vardą jis panaudojo savo kūrinyje „Vakarų fronte nieko naujo“, kurio vienas iš veikėjų – Paulas Baumeris, išgyvenęs karo siaubą, alkį, ligas, ilgesį bei neviltį, patirtą fronte. 

2.  Rašytojo šeima nebuvo turtinga, vaikystėje dažnai kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Paauglystėje autorius rašė poemas, esė ir netgi sukūrė savo pirmąjį romaną „Svajonių kambarys“. 

3.  Būsimasis vokiečių klasikas buvo talentingas pianistas, todėl mokė groti mergaites, kad galėtų užsidirbti knygoms ir dailesnei aprangai. Jis buvo įsitikinęs, jog tvarkinga išvaizda gali padėti visuomenėje tapti gerbiamu ir užimti gerą vietą. Tiesa, jo mokinėms labiau nei vedamos pamokos patiko mokytojo išvaizda. 

4.  Rašytojas studijavo Miunsterio universitete ir planavo tapti pradinių klasių mokytoju. Po sėkmingo dalyvavimo esė konkurse, laimėjo 30 markių prizą. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais, vos sulaukęs 18 metų, buvo pakviestas į vokiečių kariuomenę. Tuomet fronte pradėjo statyti bunkerius, ruošti karo lauką, apkasus. Daugiausiai dirbdamas naktimis, kad išvengtų priešų puolimo. 

5.  Karo laukas išsklaidė autoriaus jaunatvišką idealizmą – po to, kai turėjo iš apkasų nešti sužeistą draugą ir kovoti dėl savo bičiulio, kuris nukentėjo nuo priešų. Jis mirė taip kaip veikėjas Ketas romane „Vakarų fronte nieko naujo“, kuomet buvo sužeistas skeveldrų, tačiau mirė vėliau dėl žaizdos galvoje, vežamas pas gydytojus. Karo metu Remarque'as pats yra nukentėjęs nuo granatos skeveldrų, jam buvo sužalotos kojos, kaklas ir rankos. 

6.  Po Pirmojo pasaulinio karo metus karo dirbo mokytoju, vėliau kelerius metus laikraščių redaktoriumi. Taip pat kūrė reklaminius tekstus, komiksus laikraščiams ir žurnalams, pasirašydamas E. M. R. 

7.  Remarkas turėjo nemažai hobių. Laisvalaikiu kolekcionavo drugelius, akmenėlius ir pašto ženklus, lankė gimnastiką. Taip pat mėgo žvejoti, mokėjo ne vieną magijos triuką, kūrė poemas ir esė. 

8.  1938 m. iš Remarque'o buvo atimta Vokietijos pilietybė, o jis pats nacių apšauktas žydu. Po šių įvykių vokiečių klasikas emigravo į JAV ir apsigyveno Niujorke. 1947 m. gavo JAV pilietybę. Protestuodamas prieš Hitlerio diktatūrą ir Antrąjį pasaulinį karą parašė romanus „Mylėk savo artimą“, „Triumfo arka“ ir „Gyvenimo kibirkštis“. 

9.  Kaip ir daugelio autorių, taip ir Remarque'o knygos nacių valdymo laikotarpiu Vokietijoje buvo uždraustos. Tiek „Vakarų fronte nieko naujo“, tiek „Kelias atgal“, nors pastaroji knyga nebuvo politiškai šališka. Knygos pakliuvo į viešam sudeginimui skirtų kūrinių sąrašą. O filmo „Vakarų fronte nieko naujo“ premjera buvo uždrausta nacių. 

10. Rašytojas sulaukė skaudaus likimo smūgio – 1943 m. jo sesuo buvo nužudyta už tai, jog buvo susijusi su pasaulinio garso rašytoju.

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/10-faktu-kuriu-galbut-negirdejote-apie-rasytoja-e-m-remarque-a-286-1399852

„Balandės sparnai“ — romanas apie meilę, aistrą, išdavystę ir žmogišką atgailą.

Po globėjiškos tetos sparnu patekusi ir tokiu būdu iš skurdo gėdos ištrūkusi Keitė Kroi užmezga romantiškus santykius su jaunuoliu, Mertonu Denšeriu, žurnalistu, irgi negalinčiu pasigirti dideliais turtais. 

Likimas jaunuolius suveda su turtinga amerikiete Mile, sergančia kažin kokia paslaptinga liga. Ir gudragalvės Keitės galvoje gimsta planas, kaip pasinaudojus mirtina Milės liga ir Denšerio aistra, užsitikrinti gerbtiną padėtį visuomenėje. Balandė — taip švelniai Keitės vadinama Milė — įsikuria spindinčiuose Venecijos rūmuose, kur iki paskutinių dienų aplink ją ratus suka godūs grobuonys, pavilioti pasakiško privilegijuoto pasaulio.

H. Jameso „Balandės sparnams“ jau 120 metų, bet ji vis dar skrenda toliau, į neramią ateitį. Nuo 1902 m., kai buvo išleista, ji tapo savotiška literatūros femme fatale, kuri iki šiol daro įtaką autoriams, kritikams, dramaturgams ir prodiuseriams. Romane puikiai atsiskleidžia H. Jameso talentas perteikti aistrą, parodyti meilę nepaprastai siaubingomis ir kerinčiomis formomis.

Pagal šį H. Jameso romaną 1997 m. buvo pastatytas filmas (rež. Iainas Softley), kuriame vaidina Helena Bonham Carter (už sukurtą vaidmenį nominuota „Oskarui“), Linusas Roache’as ir Alison Elliott.

Henry Jamesas (1843–1916) — vienas garsiausių angliškai rašiusių rašytojų pasaulyje. Gimęs Amerikoje, didesnę gyvenimo dalį praleido Anglijoje. Vienintelė jo gyvenimo prasmė buvo rašymas. Jo kūryba žymi perėjimą nuo literatūrinio realizmo prie modernizmo. Savo kūriniuose didelį dėmesį skyrė Amerikos ir Anglijos visuomenėms palyginti. Kritikų itin vertinamas savitas H. Jameso stilius, kuriuo jis subtiliai ir rafinuotai, dažnai fragmentiškai išreiškia žmogaus vidinį gyvenimą: mintis, prieštaravimus, jausmus...

Amerikiečių rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Johno Steinbecko apysaka „Apie peles ir žmones“ pirmą kartą išleista 1937 metais. Tai pasakojimas apie du klajūnus, didžiosios krizės metais ieškančius atsitiktinio darbo Kalifornijos slėnyje. Du bičiuliai — smulkaus sudėjimo atsargus ir protingas Džordžas ir nepaprastai fiziškai stiprus, bet nedidelio protelio Lenis — nusisamdo sezoniniams lauko darbams šalia upės įsikūrusioje turtingoje fermoje. Abu vyrai ketina užsidirbti pinigų ir įgyvendinti savo svajonę — nusipirkti žemės lopinėlį, auginti triušius ir gyventi be jokių rūpesčių.

Vis dėlto savo jėgos nesuprantantis ir jos nevaldantis kvailelis Lenis nuolat patenka į skaudžias situacijas su gyvūnais ir žmonėmis. Galiausiai vieną dieną fermoje įvyksta tragedija, amžiams supynusi Džordžo ir Lenio likimus.

Apysakoje išskiriami keli pagrindiniai motyvai: žmonių susvetimėjimo, vienatvės, apgailėtinos moterų teisių būklės JAV ir tikros, stiprios draugystės išskirtinumo.

„Apie peles ir žmones“ tapo vienu populiariausių Johno Steinbecko kūrinių. Pagal knygą buvo sukurti du filmai — 1939 metais (rež. L. Milestone‘as) ir 1992 metais (rež. G. A. Sinise‘as).

Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989). 

Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.

Žymaus amerikiečių rašytojo, Nobelio premijos laureato Johno Steinbecko romane „Konservų gatvė“ su šilta ironija ir humoru pasakojama apie linksmą ne pačių aukščiausių miestelio gyventojų sluoksnių gyvenimą ir jų kasdienę buitį, išsiskiriančią nekasdieniškomis mintimis apie žmones ir pasaulį.

Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989). 

Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.

Dostojevskio gyvenimas pažymėtas talento ir tragizmo ženklu. Jaunystėje kaip revoliucionierius nuteistas mirties bausme, išgyveno paskutinę minutę atšauktą egzekuciją ir Sibiro tremtį bei pergyveno milžiniškų pokyčių laikotarpį Rusijoje, bet galiausiai buvo pripažintas ir pateko net į artimiausią caro aplinką. Jis užmezgė tris nuostabius meilės romanus, ir juos visus temdė sekinanti epilepsija ir priklausomybė nuo azartinių lošimų. Tarp viso to jis kažkaip rado laiko rašyti apsakymus, publicistiką ir romanus, tokius kaip „Nusikaltimas ir bausmė“, „Idiotas“, „Broliai Karamazovai“, — šie kūriniai šiandien pripažįstami vienais geriausių visų laikų pasaulio literatūros šedevrų. 

Knygoje „Įsimylėjęs Dostojevskis“ Alex Christofi kruopščiai susieja pasirinktas ištraukas iš rašytojo kūrybos su istoriniu kontekstu ir taip sukuria nušviečiančią ir neretai stebinančią visumą. Tokio darbo rezultatas — romanistinė biografija, įtraukianti skaitytoją į plačią Dostojevskio pasaulio panoramą: nuo Sibiro katorgos iki Europos lošimo namų salių, nuo drėgnų ir šaltų caro tvirtovės kalėjimo kamerų iki rafinuotų Sankt Peterburgo salonų. Christofi pasakoja apie tris moteris, kurių gyvenimai buvo labai stipriai susipynę su paties Dostojevskio biografija: džiovininkę Mariją, smarkiąją Poliną, fantazavusią apie caro nužudymą, ir ištikimąją stenografistę Aną, daug dirbusią, kad būtų išsaugotas jo literatūrinis palikimas. 

Skaitydamas tarp grožinės literatūros kūrinių eilučių, Christofi atkuria memuarus, kuriuos galėjo parašyti pats Dostojevskis, jei jo planų nebūtų pakoregavęs gyvenimas ir literatūrinė sėkmė. Jis pateikia naują, dar nematytą menininko portretą: drovus, bet atsidavęs meilužis, atjaučiantis paprastos liaudies draugas, ištikimas brolis ir bičiulis bei rašytojas, gebantis prasiskverbti iki pat žmogaus sielos gelmių.

„Knyga „Įsimylėjęs Dostojevskis“ — nepaprastai įdomus pasakojimas, talentingai prikeliantis naujam gyvenimui vieną didžiųjų ir sudėtingųjų pasaulio literatūros asmenybių. Visi, kurie dievina jo romanus, žavėsis ir šia knyga.“
Sue Prideaux, knygos „Aš dinamitas! Friedricho Nietzsche’s gyvenimas“ autorė

„Nesvarbu, ar apie Dostojevskį žinote viską, ar nieko, ar mylite jį, ar jo nekenčiate (o jis buvo itin erzinanti asmenybė), tai yra puiki šiuolaikinė biografija, aukštinanti žmogaus sudėtingumą ir sujungianti stulbinančias naujas žinias apie rašytojo gyvenimą su karšta meile jo knygoms. Alex Christofi nupiešė charizmatiškiausią ir patraukliausią nusikamavusio, bet genialaus žmogaus paveikslą.“
Viv Groskop, knygos „Anos Kareninos sprendimas: gyvenimo pamokos rusų literatūroje“ autorė

„Rašydamasišmoningai, tolygiai derindamas faktus bei grožinę literatūrą, knygoje „Įsimylėjęs Dostojevskis“ Alex Christofi meistriškai sukūrė nuostabų, į griežtus žanrų apibrėžimus netelpantį kūrinį, kuris neabejotinai sužavės Dostojevskio ir rusų klasikos gerbėjus. Drąsus, įtaigus biografijų rašymo meno pavyzdys.“
Douglas Smith, knygos „Rasputino biografija“ autorius

„Alex Christofi sukūrė žavų mišrūną — pasakojimą apie Dostojevskio gyvenimą, kuriame žinomi faktai susilieja su jo laiškais ir autobiografiškiausiais grožinės literatūros elementais. Rezultatas primena nuspalvintas kino filmų juostas: po knygos puslapius nerangiai kėblinančiam Dostojevskiui būdingas teisumas ir kone šiurpus tikroviškumas.“
Chris Power, romanistas, apsakymų rinkinio „Motinos“ autorius

„Dinamiška istorija apie vidinį ir išorinį Dostojevskio gyvenimą <…>. Sparčiai besirutuliojantis Christofi pasakojimas padeda užčiuopti Dostojevskio nutrūktgalvišką, padriką ir nirtulingą stilių.“
Financial Times

Alex Christofi yra „Transworld Publishers“ vyriausiasis redaktorius, romanų Let Us Be True („Būkime teisingi“) ir Glass („Stiklas“) autorius, Betty Trask literatūros premijos laureatas. Jo tekstai publikuoti daugybėje leidinių, tarp jų ir Guardian bei The White Review. „Įsimylėjęs Dostojevskis“ — pirmasis jo negrožinės literatūros kūrinys.

Laikas, kurį daktarė Amanda Brown praleido žinomuose Didžiosios Britanijos kalėjimuose. Tai tikra, autentiška, labai nuoširdi istorija ir perkamiausia The Sunday Times autobiografija.

Šie siaubą keliantys, širdį veriantys ir stebinantys pasakojimai, pacientai ir negalavimų atvejai atspindi jos darbą kalėjime.

Smurtas. Narkotikai. Savižudybės. Sveiki atvykę į „Kalėjimo gydytojos“ pasaulį.

Dr. Amanda Brown pirmiausia gydė kalinius liūdnai pagarsėjusiame Jungtinės Karalystės jaunųjų nusikaltėlių pataisos namuose, vėliau — žinomame Vormvudo Skrabse ir galiausiai — didžiausiame Europoje moterų kalėjime Bronzfilde.

Gydytoja tapo stebėtinų nėštumų ir baisių protestų, smurtinių išpuolių prieš kalinius ir širdį veriančių savižudybių liudininke.

Stebėtinuose, įkvepiančiuose memuaruose Amanda prisimena istorijas, pacientus ir negalavimų atvejus, padėjusius sėkmingai klostytis gydytojos karjerai, nors daugelis iš mūsų jau verčiau norėtų apie tokius pamiršti.

Ji vis dar gydo kalinius, nekreipdama dėmesio į jų nusikaltimus.

Dr. Amanda Brown dirba bendrosios praktikos gydytoja didžiausiame moterų kalėjime Europoje — Bronzfilde. Ji daugelį metų buvo Nacionalinės sveikatos tarnybos gydytoja, tačiau atsisakė šių pareigų ir įsidarbino įkalinimo įstaigose. Teikė gydymo paslaugas nepilnamečių pataisos namuose, vėliau persikėlė į vyrų kalėjimą — Vormvudo Skrabsą, o galiausiai atsidūrė Bronzfilde, kur darbuojasi iki šiol. „Kalėjimo gydytoja“ — pirmoji gydytojos knyga.

„Istorijoms netrūksta humoro ir didelio susirūpinimo kalinčių pacientų gyvybėmis. Tai skvarbi ir kupina užuojautos knyga, kurioje aprašomi sudėtingi ir sugriauti kai kurių kalinių gyvenimai. Tai kruopščiai parašyta, informatyvi ir įtraukianti knyga.“ 
The Mail on Sunday

„Čia ne tik stebinančios anekdotinės situacijos, bet ir didesnį pasitenkinimą teikiančios gydytojo profesijos subtilybės, dirbant su kaliniais, kurie siunčia jai padėkos laiškus, spinduliuojančius viltį.“ 

i Newspaper

„Istorijos bribloškiančios ir keliančios šiurpą, nors, tiesą sakant, daugelis jų nepakeliamai liūdnos, o kai kurių aprašymus ganėtinai sunku skaityti nekrūptelėjus. Visa tai sušvelnina dažni vilties ir humaniškumo proveržiai, nes kitaip tai būtų tik niūrus žmonių iš žemiausio socialinio sluoksnio gyvenimo vaizdavimas.“

The Telegraph

„Knygoje aprašomi visi kalėjimo gyvenimo pakilimai ir nuopuoliai su širdį šildančiu atvirumu, kuris priverčia išsižioti iš nuostabos.“

Sunday Express S Magazine