Audio Mėnulio medžiotojai

Kas žmogaus gyvenimą daro laimingą ir visavertį? Kaip mes siekiame laimės? O svarbiausia – kas yra geras gyvenimas? Įspūdinga statistika grįstus atsakymus atskleidžia dviejų Harvardo universiteto mokslininkų Roberto Waldingerio ir Marco Schulzo aprašytas ilgiausiai kada nors pasaulyje vykdomas tyrimas.

1938 m. Bostone pradėta tirti 268 Harvardo universiteto studentus. Mokslininkai apžvelgė dalyvių sveikatą, savijautą, nuotaikas, amžėjimą, gyvenimo būdo pokyčius, atliko DNR analizę. Aštuoniasdešimt penkerius metus trunkančiuose stebėjimuose galiausiai dalyvavo trys kartos – daugiau nei 2000 žmonių. Atskleista, kad ne karjera, stipri sveikata ir net ne ekonominė gerovė, o tvirti žmonių ryšiai – šeimoje, kaimynystėje, mokykloje tarp draugų, darbovietėje, sporto aikštelėje – yra tikroji gero gyvenimo formulė. Būdami su kitais įgyjame neįkainojamą refleksijos galią, drauge nuoširdžiau juokiamės, drąsiau kuriame, efektyviau dirbame.

Šią knygą rekomenduoju visoms ir visiems, tikintiems, jog geriausios mūsų savybės ir didžiausios galimybės atsiskleidžia per santykį su kitais. Ir tiems, kurie tiki, kad gero gyvenimo ir geros ateities perspektyvos – ne pavienių žmonių, o visų mūsų rankose.

Inga Skisaker, „Swedbank“ Lietuvoje vadovė

Dr. Robertas J. Waldingeris (gim. 1951) – psichiatras, Harvardo medicinos mokyklos profesorius ir Harvardo suaugusiųjų raidos studijos vadovas. Jo TED kalba apie laimingo gyvenimo tyrimus tapo vienu populiariausių įrašų TED-X istorijoje.

Dr. Marcas Schulzas (gim. 1951) – klinikinis psichologas, Harvardo suaugusiųjų raidos studijos vadovo pavaduotojas.

Skaitytojams nuo 12 metų

„Dabar jį aplankė jausmas, kad žemėje yra visiškai vienas, tad pirmą kartą gyvenime užvertė galvą ir prakalbo savo balsu – sustaugė kaip tikras laukinis vilkas. Anglijos vilkai jau seniai išmoko slopinti savo dainas – pasaulyje, siekiančiame juos sunaikinti, byloti vilkų kalba pernelyg pavojinga.“

Kai nedidelio Anglijos kaimelio apylinkėse pasirodo nematytas vyras, dešimtmetis Benas prasitaria, kad čia dar esama vilkų. Vyras kaip mat suklūsta – jis negailestingas, jokių taisyklių nepaisantis medžiotojas. Įsitikinęs, kad jei padarai ką nors pirmas, po tavęs dar daugybė žmonių tai pakartos, bet jei paskutinis – tampi ypatingas. Nušauti paskutinį Anglijos vilką jam būtų neprilygstama garbė. 

Benas su tėčiu yra ne mažiau užsispyrę ir griebsis visko, kad apsaugotų sužeistą vilkę su jaunikliu, atklydusius į jų kiemą. Tačiau medžiotojas nė už ką nepasiduos net neįtardamas, jog galiausiai pats virs taikiniu. 

Rūsti ir žiauri, bet kartu dramatiška ir jaudinanti istorija apie paskutinį Anglijos vilką ir berniuką, besistengiantį ištaisyti lemtingą savo klaidą. 

„Vilko kauksmas“:

• Paveiki istorija apie žmogaus ir gamtos santykį;

• Įtaigiai ir tikroviškai vaizduojanti laukinių vilkų gyvenimą;

• Atskleidžianti, kad visi poelgiai turi pasekmes, o aklas noras naikinti gali būti pražūtingas;

• Mokanti, jog klaidas galima ir būtina stengtis ištaisyti;

• Kritikų teigiamai įvertinta knyga.

„Vilko kauksmas“, išleistas 1990 m., buvo įtrauktas į prestižinio Didžiosios Britanijos vaikų literatūros apdovanojimo – Carnegie medal – trumpąjį sąrašą. 

Pirmasis knygos leidimas lietuvių kalba įvertintas Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premija kaip Reikšmingiausias ir meniškiausias metų vertimas paaugliams.

Melvin Burgess (1954) – itin populiarus britų rašytojas, išgarsėjęs tokiomis knygomis kaip „Heroinas“, „Darant tai“ ir kitomis. „Vilko kauksmas“ – pirmoji autoriaus knyga, padėjusi jam įsitvirtinti literatūros pasaulyje. Rašytojas nemėgsta moralizuoti ir mokyti skaitytojų, siekia, kad, perskaitę jo kūrinius, jie patys darytųsi išvadas.  

Per plauką gatvėje išvengus mirtinos akistatos nejučia įsiliepsnoja dviejų svajotojų širdys. 

Žavingos merginos didžiausia aistra – kelionės, o jis – keliautojas ir, regis, pati lemtis suveda dvi giminingas sielas pačiam nuostabiausiam gyvenimo nuotykiui. Jis iš tiesų galėtų būti įspūdingas, bet... mergina yra nevaikštanti neregė, o greitai paaiškėja, kad ir jos laikas baigiasi. Į kokią kelionę gali pakilti įsimylėjėliai, jei neįmanoma žengi nė vieno žingsnio? Staiga randasi neįtikėtinas planas, tik ar įmanoma nužygiuoti per visą pasaulį, kai tokia kelionė neegzistuoja!? Kaip pasiekti savo tikslą, laimėti bent vieną gyvenimo viršvalandį, jei negali eiti, negali sustosi ir nieku gyvu negali užmigti... Prasideda mėnulio medžioklė. 

Svajinga, graudi ir linksma, kupina gerumo ir ilgesio istorija nuves ten, kur dangaus žydrynėje suspindęs mėnulis atskleis būties priežastį, ir tada nereikės gyventi iš skausmo, nes bus galima mirti iš laimės. 

„Juozo Gaižausko knygos yra lyg trumpas pabėgimas į kitą pasaulį, bet jis toks pat žemiškas ir gražus, kaip ir kasdienis... Ši autoriaus knygas dar viena dovana mums – ir poilsio minutė, ir svajonės akimirka... Gyvenkim prasmingai, matykime gyvenimo grožį.“

Knygų autorė, TV laidų vedėja Beata Nicholson

„Rankose laikote instrukciją, kaip numirti iš laimės ir dar vieną pirmą kartą pamatyti jūrą.“

Dainų autorė ir atlikėja Gabrielė Vilkickytė

PASAULINIS BESTSELERIS

Tai yra vienas iš tų nepamirštamų pasakojimų, kurie neišblėsta metų metus. Šis ypatingas romanas paliečia visas didžiąsias literatūros ir gyvenimo temas: meilę, garbę, kaltę, baimę, atpirkimą.

Isabel Allende

Stulbinantis K. Hoseinio romanas prasideda išraiškinga afgano, tapusio amerikiečiu, istorija. Amiras, pasiturinčio Kabulo prekybininko sūnus, persikelia į Kaliforniją ir sėkmingai pradeda rašytojo karjerą. Tačiau jo sąžinę nuolat persekioja vienas vaikystės epizodas: Amiras išduoda savo geriausią draugą Hasaną, ir šis žiauriai sumušamas vietinių piktadarių. Nūnai Amerikoje gyvenantis Amiras, sužinojęs, kad talibai nužudė Hasaną ir jo žmoną, susirūpina dėl jų vergaujančio sūnaus likimo. Kaina, kurią Amiras turi sumokėti, kad išpirktų berniuką, yra vienas iš keleto įspūdingų siužeto posūkių, dėl kurių šis romanas tampa įsimintinas ir kaip politinis metraštis, ir kaip jausmingas asmeninis pasakojimas.

Khaledas Hosseinis gimė 1965 m. Kabule, Afganistane. Jis – vyriausias iš penkių vaikų šeimoje. K. Hosseinio motina buvo mokytoja: dėstė farsi kalbą ir istoriją Kabulo mergaičių vidurinėje mokykloje. 1976 m. šeima persikėlė į Paryžių, nes būsimojo rašytojo tėvas buvo paskirtas dirbti diplomatinėje tarnyboje Afganistano ambasadoje. 1980 m. šeima grįžo į Afganistaną, tačiau ten jau buvo įvykęs kruvinas komunistų perversmas, o šalis užimta sovietų. K. Hosseinio tėvai pasiprašę gavo politinį prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1980 m. jie apsigyveno San Chosė, Kalifornijoje.

K. Hosseinis  1996 m. baigė  vidaus ligų rezidentūrą ir medicinos praktika vertėsi daugiau nei dešimt metų. Po romano „Bėgantis paskui aitvarą“ sėkmės gydytojo darbą jis metė. Šiuo metu yra JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro geros valios pasiuntinys ir per savo vardo labdaros fondą teikia humanitarinę pagalbą Afganistane.

 „Bėgantis paskui aitvarą“ yra pirmasis K. Hosseinio romanas. Pagal knygą 2007 m. sukurtas to paties pavadinimo filmas.

K. Hosseinis tarsi pasiekia tai, kas retai pavyksta šiuolaikiniam rašytojui. Jis iš šalies vertina Afganistano politinius neramumus, tačiau tas vertinimas įgauna pamokomąjį pobūdį. Drauge jis nuosekliai rutulioja siužetinę veikėjų gyvenimo liniją. Širdį geliantys vargai, jaudinančios pergalės neapleidžia skaitytojo iki paskutinio knygos puslapio. Hosseinis atvirai parodo nuostabų  krašto vaizdą. Turbūt vienintelis šio išskirtinio romano trūkumas yra tas, kad jis per greitai baigiasi.

Gisele Toueg

Išbaigtas literatūros kūrinys, aprašantis anksčiau tik apytikriai pažintos tautos kultūrą. Retai pasitaiko, kad knyga būtų tokia aktuali ir kartu tokios aukštos literatūrinės vertės. Romanas skvarbus... ryškus... jaudinantis.

Entertainment Weekly

„Kartais mirtis yra geriau.“

Šiurpiausias Stepheno Kingo parašytas romanas.

Kai daktaras Luisas Kridas gauna naują darbą ir su šeima atsikrausto į Ladlou – provincijos miestelį Meino valstijoje, naujasis gyvenimo etapas jam atrodo neįtikimai nuostabus. Ladlou vyrauja idiliška ramybė, ją trikdo tik greta žavingo seno Kridų namo plentu šniokščiantys sunkvežimiai ir vilkikai. Apie jų keliamą grėsmę byloja ir miško proskynoje vaikų įrengtos suvažinėtų naminių gyvūnėlių kapinės.

Šią vietą Luiso šeimai parodė kaimynas – senyvas vyras Džadas. Draugiškas senukas Luisą nuvedė ir į kitą vietą, į senąsias indėnų kapines, kuriose palaidoti gyvūnai – ir net žmonės – prisikelia ir grįžta pas kenčiančius savo šeimininkus. Tiesa, šiek tiek kitokie nei prieš mirtį. Luisas girdi perspėjimus, – tiek tikrame pasaulyje, tiek nakties košmaruose, – kad nederėtų lankytis šioje indėnų vietoje. Nes čia slypi kraują stingdanti tiesa – šiurpesnė ir galingesnė už pačią mirtį. Netrukus Luisui paaiškės, kad visus, kas drįsta brautis į draudžiamas senąsias indėnų kapines, užklumpa kraupi lemtis. Vis dėlto atsispirti paslaptingos vietos traukai sunkiau nei įveikti stingdantį netekties skausmą.

Rutuliojantis įvykiams, stiprėja ir košmaras, toks negailestingas, kad veikiausiai norėsite užversti knygą, bet nepajėgsite nuo jos atsiplėšti.

Amerikiečių rašytojo Stepheno Kingo (g. 1947 m.) istorijų lobyne kiekvienas gali rasti labiausiai jį bauginantį ir audrinantį pasakojimą, o pats rašytojas tikina, kad jam baisiausios „Givunėliu kapinės“. 1979 metais parašęs pirmąją šios istorijos versiją, Kingas net ketverius metus ją laikė stalčiuje tikėdamas, „kad pagaliau nuėjo per toli“.

Kultiniu tapęs siaubo romanas „Givunėliu kapinės“ 1984 metais nominuotas „Pasaulio fantastikos apdovanojimui“ ir sulaukė dviejų ekranizacijų: 1989 ir 2019 metais. 

Antarktidos indėnai neklausia tavo amžiaus, jie tik atskleidžia, kiek dar likę vaiko tavyje. 

Kai gyvenimas byra į šipulius ir nebelieka vilties, kai skauda taip, kad nebeįmanoma ištverti, o tu privalai išgelbėti pasaulį... Bet jeigu esi tik mažas berniukas?

Susirūpinęs tėtis ir naktimis tyliai verkianti mama nepasakoja tau, kodėl vyresnioji sesutė nuolat būna ligoninėje. Senelio vienkiemyje pradeda lankytis keisti svečiai, dažniausiai jie sėdi prie stalo ir tyli. Kas vyksta? Vieną pavakarį berniukas išvysta į rūką nuvingiuojantį kelią ir iš jo išnyrantį paslaptingą svečią. Tikrų tikriausias, plunksnų karūna pasipuošęs indėnas prie vakarienės stalo paklaustas: iš kur atvyko, netikėtai atsako esąs Antarktidos pilietis. Ar tai senelio žaidimas? Gal indėnas tik gatvės artistas? O ir tėtis, išgirdęs istoriją, juokiasi iš senelio pokšto. Bet kodėl kambaryje besiblaškantis paukštis palieka dar vieną plunksną? Kiek jų reikia surinkti, kad atskleistum paslaptį? 

ANTARKTIDOS INDĖNAI – knyga gydanti sužeistą viltį.

Šią knygą reikia tiesiog skaityti... tada, kai sunku. Kai esi skriaudžiamas ar matai skriaudžiamą kitą... kai atrodo, jog neturi galios padėti... nei sau, nei kitam. Gera turėti TOKIĄ lietuvišką knygą.

Remigijus Vilkaitis

Ar mes turime lietuviškąjį A. de Sent Egziuperi ar Dž. K. Rouling? Manau, dabar tikrai taip! Ši pasaka suaugusiems, nors tinka ir vaikams, ji įkvėps net jau visiškai gyvenimo prasmės netekusius žmones.

Esu dėkingas autoriui, kad taip nuostabiai nukelia į vaikystės prisiminimus. Jo kūrinys nuskraidins toli, ten, kur, regis, jau nieko nėra. Labai norėčiau, jog ši pasaka būtų ekranizuota – ar animacinio, ar kino filmo versija.

Nuo šiol skrisdamas lėktuvu, atsidūręs virš debesų, visada žiūrėsiu pro langą – o gal netyčia pamatysiu žmones, keliaujančius į Antarktidą pas indėnus.

Eimutis Kvoščiauskas

Pasakas vaikams rašo suaugusieji. Ir kuria jiems pasaulį, kaip nuotykių ir atradimų pažadą. Šios knygos autorius eina kitu keliu. Jis irgi kalba apie praradimus. Tačiau sykiu padeda atrasti. Pasaulį savyje.

Rytis Zemkauskas

Pati tikriausia neįtikėtinos įtampos kupina istorija apie meilę, tikėjimą, neviltį, skausmą, užmarštį ir atmintį, kurioje vienintelis teisingai atsakytas klausimas gali sugrąžinti viltį ir sušluoti visus atminties trupinius... Tik kaip jį prisiminti? Jeigu esi tik pasibaidęs Dievo žirgas...

Su šypsena stebint praeivių šventinį šurmulį, staiga visą esybę persmelkia nepaaiškinamas nerimas: Ką aš čia veikiu? Koks čia miestas? Kokie dabar laikai? Ir pagaliau, kuo aš vardu? – Aš nežinau savo vardo? Šito negali būti! Gal mane apnuodijo ar primušė? Gal aš koks šnipas? Kelinti dabar metai? – gal tai sužinojus bent kiek paaiškėtų, kas čia vyksta...

Kai nuoseklus laikas dingsta ir ištisi metai ar net tūkstantmečiai tampa dabartimi, o tai, kas buvo vakar, gali įvykti rytoj arba niekada, iškyla paprasti klausimai:

– Atleiskite, kelinti dabar metai? Ir nuo ko jie pradėti skaičiuoti?

– Nuo Kristaus.

– Nuo Kristaus? Atleiskite, o kas yra Kristus?..

Kas turi atsitikti žmogui, kurio visi penki pojūčiai gerai veikia, kad jis neprisimintų net Dievo? Kokioje neįsivaizduojamoje kelionėje jis yra, jeigu tik kirtus gatvę staiga pasikeičia metų laikai, prasideda karas arba keičiasi amžiai? Koks tos kelionės esminis tikslas? Ir pagaliau, kas tas žmogus???

– Jūs keliautojas laiku?

– Laikas neegzistuoja.

– Tai kaip čia atsidūrėte?

– Vakar buvau Galilėjoje su savo asilu, o šiandien vietoj asilo sėdite jūs...

TIGRAS, GLOSTANTIS PĖDAS turi labai aštrius nagus. Jų paliekamos žaizdos, tarsi skraidantys Biblijos puslapiai, dykumos skėriais nuplasnoja per Etiopijos dykumą. Tai kelionė, kurioje nebesvarbūs kilometrai, nuovargis, pokšinčios gyslos ar braškantys kaulai. Tai kelias į priešingą pusę, nei nukreipia rodyklės, o antspaudus čia renkiesi ne į piligrimo pasą, bet tiesiai į širdį. Kiek jų reikia surinkti, kad gautum sertifikatą už gyvenimą? Kvapą gniaužiantis, kupinas tūkstantmečių paslapčių, mistiškas, detektyvinis pasakojimas, besidriekiantis rūkuose paskendusiose Astūrijos kalnų grandinėse, Afrikos dykynėse ir Islandijos žaižaruojančiuose ledynuose.

Ar galima pasiklysti vieninteliame kelyje? Ar kybant tarp žemės ir dangaus įvyks dieviškasis sielos virsmas? Ar Lalibelos ikonų šventųjų akys išsiplės iš nuostabos išgirdusios atsakymą į klausimą: išlikti gyvam ar išlikti žmogumi?

O kai senasis etiopas paklaus: „Ką tau sako Dievas?“, per tavo nuodėmingą širdį drykstelės Tigras, glostantis pėdas, ir tu gausi paskutinį antspaudą.

Dievas su šlepetėmis traukia lyg magnetas. Dar labiau negu pati kelionė užburia dvasinio prabudimo kelias, begalinis tikėjimas stebuklu, priversiantis ne kartą nusibraukti spindinčią gerumo ašarą... Jis nenumaldomai atveda į akistatą su slapčiausia svajone... Tačiau apie viską nuo pradžių.

Pirmą kartą išsiruošęs į piligriminį žygį iš Lisabonos į Santjago de Kompostelą, nepatyręs, šmaikštus keliautojas nė nenumano, kokių ,,dovanų“ jam paruošė Kelias. Kasdien po pusšimtį kilometrų nužygiuojantis ką tik iškeptas piligrimas dar nesuvokia, jog kelionės pradžia netrukus gali virsti pabaiga.

Už kiekvieno posūkio laukiantys nuotykiai, žmonės, susidūrimas su mirtinai nuodinga gyvate, linksmybės ir nuolat aplinkui tvyrantis mistinio pasaulio dvelksmas prikausto skaitytojo dėmesį ir nepaleidžia, o tada skausmingas tarsi kalavijo kirtis dūris staiga pargriauna piligrimą...

Jis lieka vienas kalnuose ,,viduryje niekur“, kai rodėsi – viskas tik prasideda... Kuprinėje vien kojų pūslės, skausmas, apmaudas, saviironija, prabundantis tikėjimas, menkutė šypsena ir blėstantis ryžtas. Kelionė baigta, o iki Santjago – dar daugiau kaip du trečdaliai kelio...

Ar piligrimas ryšis eiti toliau? Juk tai nebeįmanoma! Kokią nuovargio ribą gali peržengti žmogus dėl savo svajonės? Apie ką mąsto einantysis be jokios tikimybės nueiti? Ar geležinė valia atves į Santjagą, o gal tam reikės dieviškųjų jėgų įsikišimo? Ir kaip Kelias gali apdovanoti nepalūžusį keliautoją, jei jo svajonė – aukštesnė už Dangų?

Juozas Gaižauskas – žinomas Lietuvos teatro ir kino aktorius, įvairių TV projektų dalyvis ir TV laidų vedėjas. Kuria dainas, dirba „Domino“ teatre, piligrimas.

Vaikystė. Dar ankstyvoje vaikystėje labai mėgdavau pasvarstyti apie gyvenimo prasmę. Dažniausiai tai nutikdavo, kai vyresni kiemo vaikai nepriimdavo žaisti futbolo, kai reikėdavo prinešti kibirus vandens ir palaistyti pomidorus šiltnamyje, o ypač gerai gyvenimo prasmė atsiskleisdavo, kai močiutė išvarydavo skinti serbentų. Tada suvokiau, kad gyvenimas gali būti labai neprasmingas ir tik nuo tavo guvaus proto gebėjimų priklauso: papulsi tu į futbolo aikštę ar ne? Skinsi serbentus ar juos skins tavo sesuo?..

Jaunystė. Įsisavinęs visus įmanomus būdus, suteikiančius gyvenimui prasmę, kibau į mokslus, bet ir ten paaiškėjo, kad visai neprasminga ir netgi kenksminga mokytis visko iš eilės. Tad, ilgai nedelsęs ir nedvejojęs, mokiausi tik tai, kas, mano galva, buvo iš tiesų įdomu. Ir nors mokslus baigiau su pagyrimu, tiksliai žinau, kad ,,pagyrimą“ diplome man padėjo gauti vaikystėje skinti serbentai...

Dabartis. Ji visada nuostabiausia: prieš dvidešimt metų ar dabar, kai su šypsena rašau šias eilutes...

Senatvė. Tikiuosi, kad bus J

„Parašyta lengvai ir aiškiai. Pagauna nuo pirmojo sakinio ir nebepaleidžia iki paskutiniojo. Nuostabus, atviras kelionės dienoraštis. Įkvepia ir kviečia į Kelią. Ačiū, Juozai.“

Andrius Mamontovas, muzikantas

„Guliu ir šypsausi, kad šitos mano ašaros suspindi žvaigždėmis ant Tavo knygos. Skaitant tikrai dalyvauja visi kūno pojūčiai, jie sustiprina klausimą, kam išvis tą kelią eiti? Kam eiti kelią? Kam eiti? Ir tikrai tai piktas klausimas. Ir tikrai nuolankumo ašaros virsta žvaigždėmis į jį atsakius.“

Emilija Latėnaitė, aktorė

„Aktoriaus ir keliautojo pasakojimas apie kelionę ir... Dievą... arba Kelio sargą. Knyga apie pasirinktą kelią, tikslo siekiamybę ir savęs ieškojimą tame kelyje. Užkabinantis siužetas, vis norisi sužinoti, kas bus toliau, norisi skaityti! Puiku! Šią žinutę rašau praėjus parai po bazinio šaulio kurso, todėl ir pats kai ką jaučiu J ...

Baigęs skaityti romaną, nejučia susimąsčiau apie karį, kuris prisiekia rinktis tarnavimo Tėvynei kelią nepaisydamas su tuo pasirinkimu susijusių sąlygų ir įsipareigojimų.“

Raimundas Karoblis, krašto apsaugos ministras

„Pirmiausia ačiū, kad supažindinai mane su savo neabejotinu literatūriniu talentu, ragavau jį pasimėgaudamas, kaip gerą konjaką. Nieko apie jį nežinojau, nors tariausi Tave šiek tiek pažįstąs. Kelintąsyk Tavimi labai džiaugiuosi. Noriu, kad darytum toliau, ką darysi toliau. Patikėk, nebūsiu vienišas norėtojas.“

Remigijus Vilkaitis, aktorius

„– Į tave žiūrint kartais apima jausmas, lyg žiūrėčiau į tolimą žvaigždę, – pasakiau. – Ji atrodo labai šviesi. Bet ta šviesa yra išspinduliuota prieš dešimtis tūkstančių metų. Tai gali būti dabar jau nebeegzistuojančio dangaus kūno šviesa. Bet kartais ji atrodo taip tikroviškai.“


Dvylikametis Hadžime myli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, tapę vienas kitam prieglobsčiu. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais. Dabar trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau rado laimę: jis turi nuosavą barą, žmoną, du vaikus. Tačiau po daugelio metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs.

Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi jųdviejų meilės istorija. O gal Šimamoto tėra šmėkla, gal ji egzistuoja kitame pasaulyje – slėpiningame, dvelkiančiame mirtimi? Kai baigiasi muzika, pakilusi patefono kojelė grįžta į plokštelės pradžią ir gyvenimas tęsiasi. O kai baigiasi meilė...


„Įžvalgi meditacija apie žmogaus trapumą, apsėdimo gniaužtus ir neįveikiamą, erotikos kupiną mįslę, kuri yra Kitas.“
New York Times



Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

2023 m. Nobelio premijos laureato knyga.

Knygą sudaro trumpieji prozos tekstai „Vaizdai iš vaikystės“ („Prosa frå ein oppvekst“), „Sesutė“ („Søster“), apsakymas „Taip viskas prasidėjo“ („Det var slik det byrja“) ir apysaka „Rytas ir vakaras“ („Morgon og kveld“).

Autobiografiniuose kūriniuose „Vaizdai iš vaikystės“ ir „Sesutė“ žodiniu minimalizmu, vengiant faktų ir bravūros, kuriamos tapybiškos scenos, kuriose autorius į vieną supina skausmingas ir juokingas vaikystės patirtis. Skaitytojas pasineria į Strandebarmo, kuriame rašytojas užaugo, kraštovaizdį su jo fjordais ir kalnais, avimis ir ūkiais, maldos namais ir jaunimo klubais. Vaikystės tyrumą persmelkia pirmas suvokimas, kad egzistuoja mirtis. Apsakyme „Taip viskas prasidėjo“ jautriai perteikiama pirmosios meilės tema, bundantys jausmai ir juslės. „Rytas ir vakaras“ – apysaka, parašyta su koncentruota poezijos jėga, kurioje apmąstomas žmogaus gyvenimas nuo pat gimimo iki mirties.

Jon Fosse (g. 1959 m. Haugesunde) – norvegų rašytojas, dramaturgas ir vertėjas. Itin produktyvus ir universalus autorius, parašęs per 50 kūrinių – romanų, poezijos, vaikų literatūros, eseistikos ir dramų. Fosse gausiai apdovanotas už savo kūrybą, ne sykį tituluotas kaip vienas iš ryškiausių šiuolaikinės dramaturgijos kūrėjų. Fosse literatūra gali būti apibūdinama kaip postmodernus minimalizmas.

Išleido „Aukso žuvys“

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie

„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys nebuvo deramai įvertintas. Antram gyvenimui jis prikeltas 2003 m., kai pasirodė „New York Books Review Classics“ serijoje. Nuo to laiko apie jį šneka visas literatūros pasaulis. Pastaruoju metu jam skirta ir daug tarptautinių apdovanojimų, knyga išversta į kelias dešimtis pasaulio kalbų, o jos autorius drąsiai lyginamas su JAV rašytojais klasikais: Williamu Faulkneriu, Johnu O'Hara, Raymondu Carveriu.

Viljamas Stouneris, sunkią vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, tačiau vaikino gyvenimą aukštyn kojom apverčia... septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Ir jis, paklusdamas savo širdžiai, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Tačiau, nors ir tapęs studentų mėgstamu profesoriumi, jis niekada neranda sau vietos išoriniame pasaulyje. Galiausiai užsidaręs savy Stouneris išaukština stojišką savo prosenių laikyseną ir susitaiko su vienatve. Stouneris – ne tik archetipinis amerikietis, bet ir egzistencinis herojus, radęs atšiaurią vienatvės paguodą negailestingame pasaulyje. Jį galima pavadinti tikru Didžiojo Getsbio antipodu.

Johnas Edwardas Williamsas (1922–1994) – JAV rašytojas, anglų literatūros profesorius, labiausiai išgarsėjęs romanais „Stouneris“ (1965) ir „Augustas“ (1972). Jo kūryba negausi – parašė keturis romanus ir porą eilėraščių rinkinių. Tačiau kiekvienas autoriaus kūrinys pasižymi ypatinga literatūrine verte.