El. knyga Čia buvo Brita Marija

Fredrikas Backmanas (g. 1981 m.) į literatūros pasaulį įsiveržė 2012-aisiais romanu „Gyveno kartą Uvė“. Knyga tapo tikra sensacija ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir daugybėje užsienio šalių. Ne ką mažesnės sėkmės sulaukė ir kiti autoriaus kūriniai, išleisti ir lietuviškai: „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“, „Čia buvo Brita Marija“, „Nerimo žmonės“. „Nugalėtojai“ – dešimtasis autoriaus romanas – pelnė trečią vietą „GoodReads“ platformos „Geriausio 2022 m. romano“ kategorijoje. Ši knyga yra „Lokių miesto“ ir „Mes prieš jus“ tęsinys, tačiau gali būti skaitoma ir kaip atskiras kūrinys.

Nuo įvykių, apie kuriuos niekas nenori kalbėti, praėjo dveji metai. Pagrindiniai tų dramų dalyviai – Maja Anderson ir Benjaminas Ovičius – išvažiuoja iš Bjornstado, o likusieji mieste stengiasi gyventi toliau. Tačiau netikėtos laidotuvės tiek Mają, tiek Benjį pargins namo, o Bjornstade bus atverstas naujas istorijos puslapis.

Viena smulkmena veja kitą, vienas įvykis tampa kito priežastimi, Bjornstado ir Hedo miestelių gyventojų širdyse atgyja senos žaizdos ir kaupiasi nuoskaudos. Kas yra tiesa? Šeima? Bendruomenė? Kur riba, skirianti gėrį nuo blogio? Kaip toli galima eiti ir kam pasiryžti, kad apgintum tai, kas svarbu.

Persmelkiančiais dialogais ir iškalbingomis detalėmis perteikdamas menkiausius emocinius niuansus, F. Backmanas įtaigiai pasakoja apie kasdienybę, narsto amžinuosius draugystės, ištikimybės ir tapatybės klausimus, o drauge kviečia iš naujo apsvarstyti – ką reiškia laimėti, pralaimėti ir atleisti. 

„Nuostabiu stiliumi parašytos Fredriko Backmano knygos apdovanoja skaitytoją nepaprastai giliomis įžvalgomis apie išties svarbius dalykus: gėrio ir blogio, baimės ir drąsos, meilės ir neapykantos priešpriešą, draugystės svarbą ir ištikimybės ribas. F. Backmanas jau dabar yra vienas geriausių romanistų pasaulyje; ir vis dar tobulėja.“ 

Washington Times 

„Emociškai įtraukiantis, jausmingas romanas. Konkurenciją, draugystę, politiką ir dviejų miestų priešpriešą F. Backmanas pakelia iki aukščiausio mastelio.“ 

The New York Times 

„F. Backmanas nuošalyje nepalieka nė vienos emocijos, o skaitytoją įtraukia į dėmesį prikaustančias atskirų šeimų dramas, peržengiančias paprastos dviejų ledo ritulio miestų konkurencijos ribas.“ 

Library Journal 

Fredriko Backmano (g. 1981 m.) debiutinis romanas „Gyveno kartą Uvė“ tapo tikra sensacija ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir daugybėje šalių. Dabar rašytojo bibliografijoje – jau devyni romanai, išversti į daugiau nei 25-ias kalbas, o jo knygų parduota 15 milijonų egzempliorių. Lietuviškai išleista „Gyveno kartą Uvė“, „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“, „Čia buvo Brita Marija“, „Lokių miestas“, „Mes prieš jus“.

Planas buvo paprastas: apiplėšti banką ir dingti su pinigais. Bet, kaip žinia, planai turi kvailą savybę sugriūti. Taip ir šįkart: negavus pinigų teko slėptis atsitiktiniame ir, kaip greitai paaiškėjo, parduodamame bute. O ten – koks sutapimas! – būtent tuo metu vyko atvirų durų diena. Žmonių atėjo nedaug, tad banko plėšikas priėmė vienintelį logišką sprendimą – visus paimti įkaitais.  

Žinant istorijos pabaigą, galima neabejotinai teigti, kad tai buvo klaida. Bet juk tų žmonių nelaimingasis plėšikas nepažinojo ir negalėjo nutuokti, į ką veliasi. Tarp jo paimtų įkaitų –pensininkų porelė, desperatiškai besigriebianti veiklos, kad tik nereikėtų galvoti apie santuokos problemas; turtinga banko vadovė, besirūpinanti tik savimi; šeimą kurianti jauna pora, nesutarianti absoliučiai jokiu klausimu; beveik devyniasdešimtmetė senolė, kuri gyvenime matė jau viską ir tikrai nekrūptels dėl kažkokio niekingo į veidą nukreipto pistoleto; buto tualete užsibarikadavęs neaiškus tipelis ir žioploka agentė. Iš lėto slenkant valandoms, plėšikui ima aiškėti, kad atsidūręs šiame bute padarė didžiausią gyvenimo klaidą...

Šiame F. Backmano romane skaitytojai ras viską, dėl ko dievina šį autorių: neprilygstamą stilių, lengvai ir išmintingai narpliojamus sudėtingiausius gyvenimo klausimus ir iš kojų verčiantį humorą.

„F. Backmanas ir vėl puikiai pagauna žmogiškosios būties esmę ir prasmę. Protingas ir jaudinantis romanas, priversiantis jus ir juoktis, ir verkti.“ Washington Post 

„Naujausias F. Backmano romanas yra tobulas viduriukas tarp giliamintiško įžvalgumo ir ties absurdo riba balansuojančio humoro. Knygą perskaičiau su šypsena lūpose ir ašaromis akyse.“

USA Today 

Jauno (g. 1981 m.) švedų rašytojo Fredriko Backmano debiutinis 2012 m. romanas „Gyveno kartą Uvė“ apie niurzgantį ir visais bei viskuo nepatenkintą senjorą Uvę sukėlė ažiotažą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Knyga ilgai laikėsi prestižiniame Niujorko bestselerių sąraše. Praėjus šešeriems metams autoriaus bibliografijoje – jau aštuoni romanai, išleisti pasaulyje daugiau nei 25 kalbomis.

Šio romano centre – septynmetė Elsa. Jos gyvenimas nelepina: tėvai išsiskyrę, mokykloje kiti vaikai  užgaulioja, o daugiabutis, kuriame gyvena, kupinas keistų ir bauginančių kaimynų. Visa laimė, kad šalia, tame pačiame name, gyvena mylima močiutė – ekscentriška, su niekuo nesiskaitanti persona, kuri, jei reikės, yra pasiruošusi apginti mylimą anūkę nagais ir dantimis. Labiausiai Elsai patinka močiutės pasakos: niekur negirdėtos, kupinos stebuklų, dažnai bauginančios, bet visada gerai pasibaigiančios. 

Deja, gyvenimas ne visuomet yra kaip pasaka. Vieną rytą mylima močiutė iškeliauja anapus, bet net  iš ano pasaulio nesiliauja globoti ir ginti mylimos anūkės. Mergaitei ji palieka šūsnį laiškų, kuriuose – naujos istorijos, naujos pasakos, nuorodos, paslaptys ir užuominos. Sekdama laiškais, tarsi lobio nuorodomis, Elsa pamažu supranta, kad visos močiutės pasakos buvo apie tikrus įvykius, tikrus žmones ir tikrą, visai šalia esantį gyvenimą.

Magijos bei pasakų kupino ir iki ašarų graudinančio bei prajuokinančio kūrinio centre – ypatingas septynmetės mergaitės ir jos pašėlusios močiutės ryšys. Jų susikurtas fantazijos pasaulis – kartais truputį bauginantis, bet visuomet geras, teisingas, pamokantis ir kupinas gyvenimiškos išminties. Gerumo, vilties ir atleidimo kupina Elsos istorija yra viena iš tų, kurią, net ir užvertę paskutinį puslapį, ilgai nešiositės širdyje.