El. knyga Pražūtinga meilė

Po neįtikėtinai sėkmingos knygų sagos „Nuostabioji draugė“ Elena Ferrante talentingai mezga kito pasakojimo giją, gilindamasi į prieštaringus jausmus, saistančius motinas ir vaikus.

Leda – senokai išsiskyrusi dėstytoja, kadaise atsidėjusi vien dukroms, o dabar – darbui. Suaugusioms dukterims išsikrausčius pas tėvą į Kanadą, moteris baiminasi skausmo ir melancholijos sklidinų dienų, bet, savo pačios nuostabai, pasijunta esanti laisva, tarytum nusimetusi gyvenimo naštą.

Vasarą ji nusprendžia vykti viena atostogauti į pietų Italijos pajūrio miestelį. Po pirmųjų ramybės ir susitelkimo dienų moters poilsį sudrumsčia erzinanti neapoliečių šeimyna. Iš pažiūros nereikšminga pažintis įsuka seniai nuslopintų jausmų ir nuoskaudų verpetą.

Šiuo atviru ir jaudinančiu romanu Elena Ferrante pasakoja apie naują moters būtį – rodos, niekuo neišskirtinę, tačiau paliečiančią iki pat gyvasties.

„Įspūdingas literatūros kūrinys.“

Marina Terragni ir Luisa Muraro, Io donna (Corriere della Sera)

Po neįtikėtinai sėkmingos knygų sagos „Nuostabioji draugė“ Elena Ferrante talentingai mezga kito pasakojimo giją, gilindamasi į prieštaringus jausmus, saistančius motinas ir vaikus.

Leda – senokai išsiskyrusi dėstytoja, kadaise atsidėjusi vien dukroms, o dabar – darbui. Suaugusioms dukterims išsikrausčius pas tėvą į Kanadą, moteris baiminasi skausmo ir melancholijos sklidinų dienų, bet, savo pačios nuostabai, pasijunta esanti laisva, tarytum nusimetusi gyvenimo naštą.

Vasarą ji nusprendžia vykti viena atostogauti į pietų Italijos pajūrio miestelį. Po pirmųjų ramybės ir susitelkimo dienų moters poilsį sudrumsčia erzinanti neapoliečių šeimyna. Iš pažiūros nereikšminga pažintis įsuka seniai nuslopintų jausmų ir nuoskaudų verpetą.

Šiuo atviru ir jaudinančiu romanu Elena Ferrante pasakoja apie naują moters būtį – rodos, niekuo neišskirtinę, tačiau paliečiančią iki pat gyvasties.

„Įspūdingas literatūros kūrinys.“

Marina Terragni ir Luisa Muraro, Io donna (Corriere della Sera)

Likus dvejiems metams iki mano tėčiui išeinant iš namų, jis mamai pasakė, kad aš labai negraži.

Ar gali būti, kad vieną dieną kieno nors leptelėta ir atsitiktinai nugirsta frazė taip sudrebintų tavo darnų gyvenimą, kad suglumęs ir įskaudintas pasuktum priešinga, nei tikėtasi, kryptimi ir tik vėliau, suradęs jėgų atsitiesti, suvoktum, jog viskas, kas tave iki šiol supo, yra melas? O gal apskritai nėra jokios tiesos, yra tiesiog gyvenimas?

Šiuos ir kitus bręstančiai asmenybei svarbius klausimus savo naujausiame romane gvildena Elena Ferrante, į 48 kalbas išverstų knygų, kurių parduota 12 milijonų egzempliorių, autorė. 2016 m. žurnalas TIME rašytoją pavadino vienu iš įtakingiausių žmonių, ji dažnai įvardijama kaip būsima Nobelio premijos laureatė.

Paslaptingiausia Italijos literatūros žvaigždė Elena Ferrante, visame pasaulyje išgarsėjusi „Nuostabiosios draugės“ tetralogija, grįžta su nauju romanu, kuris mus nukels į jau pažįstamą Neapolį, taip pat regimą paauglės akimis, tik šįkart ji kilusi ne iš skurdžiųjų kvartalų, o iš kultūringo, turtingo Vomero rajono. Aprašomas keblus, skausmingas perėjimas iš paauglystės į suaugusiųjų gyvenimą, intelektualioje aplinkoje augusios merginos pažintis su žemaisiais kvartalais ir jų realybe. Susidūrimas su kitokiu pasauliu, naujos pažintys ir patirtys negrįžtamai užbaigia naivią, laimingą Džovanos vaikystę ir įtraukia į klampų, painų bei melagingą suaugusiųjų gyvenimą.

Ferrante veda skaitytojus į begėdiškai atvirą, gyvastingą, sodriomis spalvomis tapomą savo knygos veikėjų pasaulį, leisdama rinktis – mylėti ar neapkęsti, pasmerkti ar išteisinti, bet nepalikdama abejingų.

Didžiulį tarptautinį populiarumą pelniusios „Neapolietiškos sagos“ autorės Elenos Ferrante dar 2002 metais parašytas sukrečiantis, lyg atvira žaizda pulsuojantis romanas.Tykiai. Ramiai. Taip prasideda ir baigiasi Elenos Ferrante romanas. Tačiau ši ramybė apgaulinga – santuokos krizė, skyrybų drama, auganti įtampa ir skaudūs klausimai apie šeimą, apie savęs kaip moters vertę atgręžia nefasadinę gyvenimo pusę.Marijus, romano herojės neapolietės Olgos vyras, namus palieka tada, kai iš pažiūros viskas teka įprasta vaga. Tiesiog išeina. Šoko ištikta moteris pamažu ima skęsti depresijos ir neapykantos liūne, apleidžia vaikus ir šunį, nebesiorientuoja tikrovėje ir po truputį virsta išprotėjusia vyro palikta „vargšele“ iš savo vaikystės kvartalo.Visas jos gyvenimas šeimoje buvo savų poreikių ir jausmų tramdymas. Neištarti, nutylėti žodžiai. Jokių riksmų. Jokių priekaištų. Visada patogi vyrui ir vaikams.Gal atsipeikėti ir įsiklausyti į tų neištartų žodžių tylą ji turėjo anksčiau? Kokias frazes anuomet nutylėjo, kad ištartų visai kitas? Ko ir kiek jie abu atsisakė per savo bendrą gyvenimą? Kas iš tiesų juodu siejo?

„Turiu vėl išmokti ramaus žingsnio kaip žmogus, žinąs, kur eina ir kodėl.“ Romanas pamažu veda skaitytoją šia kryptimi – į savęs atgavimą, herojė vėl ima semtis ryžto ir jėgos iš savęs pačios, nes gyvenimas, geriau pagalvojus, viso labo ir yra „džiaugsmo pliūpsnis, skausmo dūris, smarkus malonumas, po oda tvinksinčios venos, nėra kitų tikrų dalykų, kuriuos būtų galima papasakoti“.Niršus, galingas šios autorės balsas – retas dalykas šiuolaikinėje literatūroje. The New York TimesRomaną perskaičiau per vieną dieną, priversta tolydžio išnerti ir įkvėpti tarytum plaukikė. „Apleisties dienos“  – fenomenalus kūrinys.

Alice Sebold, „Numylėtieji kaulai“ autorė

 „Neapolietiška saga“ – italų autorės Elenos Ferrante keturių įspūdingų knygų serija, kurioje pasakojama apie daugiau nei penkis dešimtmečius trunkančią dviejų moterų – Lilos Čerulo ir Elenos Greko, užaugusių skurdžiame Neapolio kvartale, draugystę.

Pagrindinės romano veikėjos Lina (arba Lila) ir Elena (arba Lenučia) – jau subrendusios, daug išgyvenusios moterys – kilusios, kritusios ir vėl prisikėlusios. Jos abi kovojo, kad ištrūktų iš gimtojo kvartalo, konformizmo, smurto ir slegiančių ryšių kalėjimo. Elena tapo žinoma rašytoja, paliko Neapolį, ištekėjo, susilaukė dviejų dukrų, bet iš pažiūros sėkmingai susiklostęs jos gyvenimas ima byrėti. Dar labiau į šeimos ir kamoros ryšius įklimpusi Lila liko Neapolyje ir pasinėrė į visai naują kompiuterių ir programavimo verslą. Ji dar labiau nei bet kada naudojasi savo kaip įtakingos lyderės padėtimi ir slapta valdo visą galingųjų brolių Solarų kontroliuojamą kvartalą.

Šis romanas – tai istorija apie atsinaujinusią dviejų labai skirtingų moterų draugystę. Jų gyvenimai tai išsiskiria, tai vėl susijungia, jos nuolat viena kitą veikia, nutolsta ir vėl suartėja, viena kitai pavydi ir viena kita žavisi. Per daugybę gyvenimo atneštų išbandymų jiedvi atranda vis naujų savo ir viena kitos asmenybės bruožų, jų draugystė gilėja, keičiasi ir bęsta istorinių Italijos įvykių fone.

Kartu su ankstesnėmis tetralogijos dalimis – „Nuostabioji draugė“, „Naujoji pavardė“, „Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos, kurie lieka“ – ši paskutinė baigiamoji dalis sudaro neįtikėtinai įtaigų ir sodrų kūrinį, tarptautiniu mastu pripažintą kaip vieną reikšmingiausių šiuolaikinėje literatūroje.

„Neapolietiška saga“ – italų autorės Elenos Ferrante keturių įspūdingų knygų serija, kurioje pasakojama apie daugiau nei penkis dešimtmečius trunkančią dviejų moterų – Lilos Čerulo ir Elenos Greko, užaugusių skurdžiame Neapolio kvartale, draugystę.

Elena ir Lila, kurių istoriją skaitytojai sekė dalyse „Nuostabioji draugė“ ir „Naujoji pavardė“, dabar jau moterys. Ir tapo jomis labai anksti: Lila ištekėjo vos šešiolikos, susilaukė vaikelio, metė vyrą bei turtus ir dabar dirba itin sunkų, alinantį darbą; Elena paliko kvartalą, baigė mokslus Pizos universitete ir išleido romaną, kuris sulaukė didžiulio pasisekimo ir atvėrė jai duris į pasiturinčių intelektualų sluoksnius. Jos abi veržėsi iš gniuždančio skurdo, tamsumo, nepaklusdamos likimui ir sustabarėjusioms kvartalo nuostatoms.

Dabar jiedvi beprotišku ritmu, prie kurio mus pripratino Elena Ferrante, įsiliejo į aštuntojo dešimtmečio įvykių sūkurį, kupiną vilčių ir dvejonių, įtampos ir pavojingų iššūkių, vis dar siejamos stipraus, nors ir dvilypio ryšio, kartais giliai užslėpto, kartais prasiveržiančio visa jėga ar atveriančio netikėtas perspektyvas. Savo Neapolio tetralogija Elena Ferrante sukūrė literatūrinį paprastumo stebuklą – pasakodama dviejų draugių Elenos ir Lilos meilės, neapykantos ir rungtyniavimo istoriją, ji į (post)moderno išvargintą literatūrą grąžino gyvenimą.

Patį gryniausią ir kasdienį, su visomis dedamosiomis: Neapolio kvartalo triukšmu ir skurdu, prietarais ir tradicijomis, smalsiais ir kariaujančiais kaimynais, smurtu šeimoje ir vyrų dominavimu, moteriška ištikimybe, svajonėmis, paklusnumu ir žiauria konkurencija. Tikrąją savo tapatybę slepianti Ferrante pasakoja ne tik gyvenimo, bet ir išnykimo iš jo istoriją – šio siūlo negalima pamesti ir šiame romane. Literatūrologė Jūratė Čerškutė

Visiškai atvirai sakau, kad visa mano vientisa asmenybė yra mano knygose. Elena Ferrante