„Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ – romanas, pasakojantis apie vieną vokiečių tapytojo Johano Morico Rugendo (1802–1858) gyvenimo tarpsnį. Įkvėpėjo ir mokytojo Aleksandro fon Humbolto siūlymu, jis, lydimas ištikimo draugo Roberto Krauzės, iškeliauja į Lotynų Ameriką, siekdamas parsivežti galybę įsimintinų, Europoje nematytų peizažų eskizų. Ir nors Rugendas iš tiesų ilgainiui tampa vienu reikšmingiausių XIX a. keliautojų- peizažistų, ši knyga nėra menininko biografija – Césaris Aira nuaudžia siurrealią istoriją, kuri sukasi apie pagrindinį Rugendo tikslą – nukeliauti į „mistišką Argentinos tuštumą, tą tašką neaprėpiamose platumose, kur horizontas iš visų pusių plyti vienodu atstumu“.
Vokietis, įsitikinęs, kad tik tose platybėse galės pasisemti įkvėpimo naujai meno krypčiai, pasiryžta kelionei po Naująjį pasaulį, tiek pat vaizdingą, kiek atšiaurų ir audringą. Įspūdingose Argentinos vietovėse karaliauja indėnai, primityviai nuožmūs ir nenuspėjami, jų netikėti antpuoliai užklumpa kaip taifūnai, kuriuos abu tapytojai svajoja įamžinti. Tačiau keistojo nutikimo priežastis – ne indėnai, o oras – pampose taip pat nenuspėjamas ir kartais negailestingas. Šis nutikimas monstriškai pakeičia Rugendo gyvenimą ir išvaizdą, bet sykiu padeda rasti ilgai ieškotą, naują kūrybos būdą.
Vieno unikaliausių Argentinos rašytojų papasakotas Nutikimas poetiškai ir filosofiškai tyrinėja santykius tarp meno ir realybės, monstriškumo ir žmogiškumo, bet visų svarbiausia – žmogiškosios patirties ribas. Tai viena tų istorijų, kurios, nors ir trumpos, atmintyje išlieka ilgam.
