El. knyga Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas

Nors Fabijui Ekselsui Fulgencijui jau šešiasdešimt septyneri, jis – nepamainomas Romos imperijos generolas. Jo vadovaujamo Lupino legiono žygiai trunka ilgai ir leidžia legionieriams pailsėti nuo šeimyninių reikalų ir painių Romos aukštuomenės intrigų. Šįkart jis kartu su šešiais tūkstančiais karių – visu „vaikščiojančiu miestu“ – keliauja į Panoniją nešti „taikos“ neramiam kraštui. Tačiau daug labiau nei imperiniai užmojai Fulgencijui rūpi menas, tiksliau – teatras, dar tiksliau – nuolatinis jo paties vaikystėje parašytos pjesės statymas. Aršiam legionui, susiduriančiam su plėšikais, vilkais ir pulkais sukilusių vienuolių, dar tenka kentėti nesibaigiančias repeticijas, prisitaikyti prie meninių šiokiu tokiu genijumi save laikančio generolo užgaidų. 

Šelmiškasis Argentinos autorius Césaris Aira piešia įsimintiną išmoningo, megalomaniško, bet naivaus ir jautraus romėno portretą. Fulgencijus – tykus ir mąslus romanas apie karą ir teatrą, apie patirtį ir autorystę, apie senatvę ir mirtį. Tai melancholiška, lengvai komiška knyga, nuotykinga kelionė po Alpes, ironiškas žvilgsnis į imperinius siekius atnešti meno spindesį ir sykiu tuštybę į barbarišką ir neva beprasmį pasaulį, įvesti tvarką ten, kur valdžią netruks atsiims chaosas. 

Epub sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/7463ebe2-631b-4682-bc45-a80859326434.html 

Paskutinė metų diena Buenos Airėse statomame daugiabutyje.

Ryte būsimieji butų savininkai, lydimi krykštaujančių vaikų, architekto ir interjero dekoratorių, apžiūrinėja erdves, kol statybininkai pluša. O laikinoje priebėgoje ant stogo gyvenančio sargo Raulio Vinjaso šeima ruošiasi Naujųjų metų šventei.

Dienai bėgant, aplinkui vis pasirodo kalkėmis aplipę sklandantys nuogi vaiduokliai – keistos, ne visiems matomos būtybės, klajojančios po tuščią, neužbaigtą pastatą, taip pat susiruošusios švęsti. Subtiliai nušviečiant vis skirtingų veikėjų kasdienes veiklas, pasakojime galiausiai apsistojama prie Vinjaso įdukros Patrės – ji vienintelė domisi bekūnėmis būtybėmis.

Ši istorija pilna intarpų ir nukrypimų, kuriais unikalusis argentiniečių rašytojas Césaris Aira įterpia svarstymus apie literatūrą, architektūrą, antropologiją, seksualumą, gyvenimą ir mirtį. „Vaiduokliai“ (1990) – autentiškas kūrinys, nuaustas iš daugybės perspektyvų, atmosferiško pasakojimo, humoro blyksnių ir gotikinių motyvų.

Paskutinė metų diena Buenos Airėse statomame daugiabutyje.

Ryte būsimieji butų savininkai, lydimi krykštaujančių vaikų, architekto ir interjero dekoratorių, apžiūrinėja erdves, kol statybininkai pluša. O laikinoje priebėgoje ant stogo gyvenančio sargo Raulio Vinjaso šeima ruošiasi Naujųjų metų šventei.

Dienai bėgant, aplinkui vis pasirodo kalkėmis aplipę sklandantys nuogi vaiduokliai – keistos, ne visiems matomos būtybės, klajojančios po tuščią, neužbaigtą pastatą, taip pat susiruošusios švęsti. Subtiliai nušviečiant vis skirtingų veikėjų kasdienes veiklas, pasakojime galiausiai apsistojama prie Vinjaso įdukros Patrės – ji vienintelė domisi bekūnėmis būtybėmis.

Ši istorija pilna intarpų ir nukrypimų, kuriais unikalusis argentiniečių rašytojas Césaris Aira įterpia svarstymus apie literatūrą, architektūrą, antropologiją, seksualumą, gyvenimą ir mirtį. Vaiduokliai (1990) – autentiškas kūrinys, nuaustas iš daugybės perspektyvų, atmosferiško pasakojimo, humoro blyksnių ir gotikinių motyvų.