Atsidavimas

„Iš kur jos žino, kaip būti? Prisimenu, taip aš svarsčiau tą vakarą, plėšydama plunksnas. Iš kur visi žino, kaip būti?“

1836-ieji, Prūsija. Hanei jau beveik penkiolika, iš mergaitės ji po truputį tampa moterimi, bet kasdienė moters pasaulio buitis jai tolima. Hanė, tikras gamtos vaikas, geidžia būti ten, kur teka upė, kur vėjai glosto jai odą, kur kvepia ir šnara žolė, kur ji girdi pasaulį jai giedant. Su vietinėmis mergaitėmis Hanei sunku rasti bendrystę, tad draugių neturi – ją laiko keistuole. Bet vieną dieną į kaimą atsikrausto nauja šeima su panašaus amžiaus dukra. Tėja, netrunka pajusti Hanė, – jai artima siela.

Hanės šeima ir visa kaimo bendruomenė – senojo tikėjimo liuteronai, nepaklusę karaliui, mėginusiam sujungti liuteronų ir reformatų bažnyčias, ir dėl to persekiojami. Todėl pamaldos jų kaime vyksta slapta. Galiausiai gavusi teisę persikelti į koloniją Australijoje, bendruomenė atsikvepia lengviau: pagaliau jie turės vietą, kur galės melstis be baimės, ir nuolatinius namus. Laisvę.

Hanė ir Tėja su šeimomis išsiruošia į ilgą ir sunkią kelionę perpildytu, ligų alinamu laivu. Jūra ir negailestinga gamta lems jųdviejų likimą, o laisvės pažadas išmėgins tvirtesnį už mirtį vienos atsidavimą kitai.

„Aistringa giesmė meilei ir savo žemei.“
Sarah Winman

„Rafinuotas, išskirtinis kūrinys... Suleido šaknis man į širdį.“
Kiran Millwood Hargrave

„Kent valdo savo prozą tarsi magas burtų lazdelę. „Atsidavimas“ – tai meilės liturgija.“
Nydia Hetherington


Hannah Kent (Hana Kent, gim. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“ („Baltos lankos“, 2016), apdovanotu daugybe literatūros premijų. Antras autorės kūrinys „Gerieji žmonės“ („Baltos lankos“, 2017) taip pat sulaukė pripažinimo, buvo nominuotas „Walter Scott Prize“ literatūros premijai. „Atsidavimas“ – naujausias autorės romanas.

Atsidavimas

„Iš kur jos žino, kaip būti? Prisimenu, taip aš svarsčiau tą vakarą, plėšydama plunksnas. Iš kur visi žino, kaip būti?“

1836-ieji, Prūsija. Hanei jau beveik penkiolika, iš mergaitės ji po truputį tampa moterimi, bet kasdienė moters pasaulio buitis jai tolima. Hanė, tikras gamtos vaikas, geidžia būti ten, kur teka upė, kur vėjai glosto jai odą, kur kvepia ir šnara žolė, kur ji girdi pasaulį jai giedant. Su vietinėmis mergaitėmis Hanei sunku rasti bendrystę, tad draugių neturi – ją laiko keistuole. Bet vieną dieną į kaimą atsikrausto nauja šeima su panašaus amžiaus dukra. Tėja, netrunka pajusti Hanė, – jai artima siela.

Hanės šeima ir visa kaimo bendruomenė – senojo tikėjimo liuteronai, nepaklusę karaliui, mėginusiam sujungti liuteronų ir reformatų bažnyčias, ir dėl to persekiojami. Todėl pamaldos jų kaime vyksta slapta. Galiausiai gavusi teisę persikelti į koloniją Australijoje, bendruomenė atsikvepia lengviau: pagaliau jie turės vietą, kur galės melstis be baimės, ir nuolatinius namus. Laisvę.

Hanė ir Tėja su šeimomis išsiruošia į ilgą ir sunkią kelionę perpildytu, ligų alinamu laivu. Jūra ir negailestinga gamta lems jųdviejų likimą, o laisvės pažadas išmėgins tvirtesnį už mirtį vienos atsidavimą kitai.

„Aistringa giesmė meilei ir savo žemei.“

Sarah Winman

„Rafinuotas, išskirtinis kūrinys... Suleido šaknis man į širdį.“

Kiran Millwood Hargrave

„Kent valdo savo prozą tarsi magas burtų lazdelę. „Atsidavimas“ – tai meilės liturgija.“

Nydia Hetherington

Paskutinės apeigos

Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.

Viename 1829–ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.

Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.

„Nuostabi knyga. Skaitydamas buvau jos apsėstas, o perskaitęs likau sudaužyta širdimi.“
Donal Ryan

„Kruopštus tyrimas. Praeitis taip stipriai sužadinama, rodos, imsi ir užuosi...“
The Guardian

„Paskutinėse apeigose“ pasakojama istorija yra dviem šimtmečiais nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Paradoksalu, kaip šis faktas paverčia ją kiekvienam iš mūsų artima patirtimi…“
Sydney Morning Herald

„Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas.“
Megan Abbott

Hannah Kent (Hana Kent, gim. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“ („Baltos lankos“, 2016), apdovanotu daugybe literatūros premijų. Antras autorės kūrinys „Gerieji žmonės“ („Baltos lankos“, 2017) taip pat sulaukė pripažinimo, buvo nominuotas „Walter Scott Prize“ literatūros premijai. „Atsidavimas“ – naujausias autorės romanas.

„Iš kur jos žino, kaip būti? Prisimenu, taip aš svarsčiau tą vakarą, plėšydama plunksnas. Iš kur visi žino, kaip būti?“

1836-ieji, Prūsija. Hanei jau beveik penkiolika, iš mergaitės ji po truputį tampa moterimi, bet kasdienė moters pasaulio buitis jai tolima. Hanė, tikras gamtos vaikas, geidžia būti ten, kur teka upė, kur vėjai glosto jai odą, kur kvepia ir šnara žolė, kur ji girdi pasaulį jai giedant. Su vietinėmis mergaitėmis Hanei sunku rasti bendrystę, tad draugių neturi – ją laiko keistuole. Bet vieną dieną į kaimą atsikrausto nauja šeima su panašaus amžiaus dukra. Tėja, netrunka pajusti Hanė, – jai artima siela.

Hanės šeima ir visa kaimo bendruomenė – senojo tikėjimo liuteronai, nepaklusę karaliui, mėginusiam sujungti liuteronų ir reformatų bažnyčias, ir dėl to persekiojami. Todėl pamaldos jų kaime vyksta slapta. Galiausiai gavusi teisę persikelti į koloniją Australijoje, bendruomenė atsikvepia lengviau: pagaliau jie turės vietą, kur galės melstis be baimės, ir nuolatinius namus. Laisvę.

Hanė ir Tėja su šeimomis išsiruošia į ilgą ir sunkią kelionę perpildytu, ligų alinamu laivu. Jūra ir negailestinga gamta lems jųdviejų likimą, o laisvės pažadas išmėgins tvirtesnį už mirtį vienos atsidavimą kitai.

„Aistringa giesmė meilei ir savo žemei.“
Sarah Winman

„Rafinuotas, išskirtinis kūrinys... Suleido šaknis man į širdį.“
Kiran Millwood Hargrave

„Kent valdo savo prozą tarsi magas burtų lazdelę. „Atsidavimas“ – tai meilės liturgija.“
Nydia Hetherington


Hannah Kent (Hana Kent, gim. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“ („Baltos lankos“, 2016), apdovanotu daugybe literatūros premijų. Antras autorės kūrinys „Gerieji žmonės“ („Baltos lankos“, 2017) taip pat sulaukė pripažinimo, buvo nominuotas „Walter Scott Prize“ literatūros premijai. „Atsidavimas“ – naujausias autorės romanas.

Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.

Viename 1829–ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.
Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.


„Nuostabi knyga. Skaitydamas buvau jos apsėstas, o perskaitęs likau sudaužyta širdimi.“
Donal Ryan

„Kruopštus tyrimas. Praeitis taip stipriai sužadinama, rodos, imsi ir užuosi...“
The Guardian

„Paskutinėse apeigose“ pasakojama istorija yra dviem šimtmečiais nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Paradoksalu, kaip šis faktas paverčia ją kiekvienam iš mūsų artima patirtimi…“
Sydney Morning Herald

„Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas.“
Megan Abbott

Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Jos debiutinis romanas „Paskutinės apeigos“ sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba.

Naujas bestselerio „Paskutinės apeigos“ autorės romanas

„Nensė žinojo, ji pakenčiama tik todėl, kad atstovauja tam, kas nesuprantama ir nesuprastina. Ji – vartų sergėtoja pasaulio pakraštyje. Paskutinė žmonių giesmė prieš vėją, šešėlius ir keistai girgždančias žvaigždes.“

1825–ieji, pietvakarių Airija. Atokiame slėnyje gyvenanti Nora per metus neteko dukros ir mylimo vyro. Sugniuždyta moteris privalo rūpintis keturmečiu anūku Mycholu. Anksčiau buvęs sveikas ir guvus, dabar jis tik savo paties šešėlis, negalintis nei vaikščioti, nei kalbėti. Uždaroje ir prietarų valdomoje bendruomenėje netrukus ima plisti gandai, kad Mycholo sielą pagrobė fėjos, kitaip dar vadinamos Geraisiais žmonėmis.

Pasiryžusi išvaryti iš Mycholo blogį, Nora kartu su tarnaite Mere anūką atiduoda į atsiskyrėlės žolininkės Nensės rankas. Nors naujasis kunigas pagoniškus kaimo papročius nori išrauti su šaknimis, žmonės tiki, kad Nensė turi ypatingų gebėjimų ir yra Gerųjų žmonių patikėtinė. Berniuko sveikatai blogėjant, moterys ryžtasi vis drąsesnėms pagoniškoms apeigoms, kurios darosi pavojingos ne tik Mycholo, bet ir jų pačių gyvybei.

„Gerieji žmonės“ – tikrais faktais paremtas pasakojimas, kuriame atsiveria paslaptinga, kartais baugi ir nepažini, bet traukianti kaip magnetas XIX a. pradžios Airijos panorama: žmonių galvose iki gyvuonies įsišaknijęs besąlygiškas tikėjimas ir prietarai, žūtbūtinis noras pritapti ir meilė, kartais švelni, o kartais – aitriai tvilkanti.

„Reto grožio grynuolis.“
The Sunday Times

„Užburiančiai poetiška ir vaizdinga.“
Daily Express

„Aukščiausios prabos romanas, greito tempo ir įtemptas lyg trileris.“
Paula Hawkins

„Rimtas ir dėmesį prikaustantis pasakojimas apie tai, kaip esantieji beviltiškoje situacijoje pasistato tvirtovę iš ritualų, bandydami apsisaugoti nuo savo pačių bejėgystės.“
The Guardian

Hannah Kent (Hana Kent, g. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“, apdovanotu daugybe literatūros premijų. „Gerieji žmonės“ – antrasis autorės romanas, per trumpą laiką jau spėjęs sulaukti pripažinimo.

Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.

Viename 1829–ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.
Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.


„Nuostabi knyga. Skaitydamas buvau jos apsėstas, o perskaitęs likau sudaužyta širdimi.“
Donal Ryan

„Kruopštus tyrimas. Praeitis taip stipriai sužadinama, rodos, imsi ir užuosi...“
The Guardian

„Paskutinėse apeigose“ pasakojama istorija yra dviem šimtmečiais nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Paradoksalu, kaip šis faktas paverčia ją kiekvienam iš mūsų artima patirtimi…“
Sydney Morning Herald

„Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas.“
Megan Abbott

Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Jos debiutinis romanas „Paskutinės apeigos“ sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba.

Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.

Viename 1829–ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.
Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.


„Nuostabi knyga. Skaitydamas buvau jos apsėstas, o perskaitęs likau sudaužyta širdimi.“
Donal Ryan

„Kruopštus tyrimas. Praeitis taip stipriai sužadinama, rodos, imsi ir užuosi...“
The Guardian

„Paskutinėse apeigose“ pasakojama istorija yra dviem šimtmečiais nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Paradoksalu, kaip šis faktas paverčia ją kiekvienam iš mūsų artima patirtimi…“
Sydney Morning Herald

„Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas.“
Megan Abbott

Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Jos debiutinis romanas „Paskutinės apeigos“ sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba.